Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Jaunuoli! — Poclochas griebėsi savo pensnė. — Jūs, regis, mane iki šiol apgaudinėjote! Aš turėčiau pareikalauti, kad grąžintumėte honorarą! Nuo šiandien visada privalote būti tokios nuotaikos. Menininkas tai gali, suprantate?

— Taip.

— Nuo šiol — čia bus kompensacija — akompanuosite ir dresiruotiems ruoniams. Ką nors klasikinio, supratote?

— Gerai, — pasakė Kernas. — Galiu ištrauką iš „Devintosios simfonijos“. Turėtų tikti.

Jis nuėjo į paviljoną ir atsisėdo į vieną iš paskutinių eilių. Toli priekyje tarp skrybėlės su plunksna ir plikės matė Rūtos galvą, apgaubtą cigarečių dūmų. Staiga jinai jam pasirodė mažiausia ir dailiausia galvutė pasaulyje. Kartais ji pradingdavo, kai žiūrovai imdavo juoktis ir judėti, paskui ji vėl netikėtai atsirasdavo, kaip tolima švelni vizija, ir Kernui buvo sunku patikėti, kad ji priklausė žmogui, su kuriuo po to šnekėsis ir šalia kurio eis.

Štaineris išėjo į sceną. Jis vilkėjo juodą triko, ant kurio buvo nupiešti keli astrologiniai ženklai. Stambi dama paslėpė savo lūpų dažus jauriuolio švarko vidinėje kišenėlėje, ir Štaineris pakvietė ką nors ateiti pas jį į sceną.

Kernas pradėjo dvejoti. Jis dvejojo tiesiog meistriškai — net jau viduryje praėjimo norėjo sugrįžti. Poclochas metė jam pritariamą žvilgsnį — jis klydo, nes tai nebuvo brandus meninis niuansas, tiesiog Kernas staiga pajuto, kad negalėsiąs praeiti pro Rūtą.

Paskui viskas ėjosi lengvai, kaip sviestu patepta.

Po vaidinimo Poclochas pamojo Kernui prieiti.

— Jaunuoli, — tarė jis, — kas šiandien jums darosi? Jūs nuostabiai dvejojote. Net su sumišimo prakaito lašeliais ant kaktos. Prakaitą sunku išspausti, žinau. Kaip jūs tai padarėte? Sulaikėte kvėpavimą?

— Manau, tai buvo tik jaudulys prieš pasirodymą.

— Jaudulys? — Poclochas spindėjo. — Pagaliau! Tikras tikro menininko jaudulys prieš išėjimą į sceną! Aš noriu jums šį tą pasakyti: Jūs grosite ruoniams ir nuo šiol dar ir miško žmogui iš Noikiolno, aš pakelsiu jums honorarą penkiais šilingais. Sutarta?

— Sutarta! — pasakė Kernas. — Ir dešimt šilingų avanso.

Poclochas įsmeigė į jį akis.

— Jūs jau žinote ir žodį „avansas“? — jis išsitraukė iš kišenės dešimties šilingų banknotą. — Dabar nebėra abejonės: jūs iš tiesų esate menininkas!

— Taigi, vaikai, — pasakė Štaineris, — bėkite! Bet pirmą valandą būkite čia. Valgysime. Bus karštų pyragų — šventas rusų nacionalinis patiekalas. Tiesa, Lilo?

Lilo linktelėjo.

Kernas ir Rūta išėjo per pievą už tiro triukšmingų karuselių link. Didžiosios aikštės šviesos ir muzika iškilo prieš juos lyg ryški spinduliuojanti banga ir panardino į savo nerūpestingos linksmybės purslus.

— Rūta! — Kernas paėmė jos ranką. — Tu turi šiandien praleisti nuostabų vakarą! Mažiausiai penkiasdešimt šilingų aš išleisiu dėl tavęs.

— Tu to nepadarysi! — Rūta sustojo.

— Taip! Aš išleisiu dėl tavęs penkiasdešimt šilingų. Bet taip, kaip Vokietijos reichas. Jų neturėdamas. Pamatysi. Eime!

Jie nuėjo prie „Šmėklų trasos“. Tai buvo milžiniškas kompleksas su aukštyn kylančiais bėgiais, kuriais skriejo maži vagonėliai. Aidėjo šūksmai ir kvatojimas. Prie įėjimo rinkosi žmonės. Kernas prasibrovė pro juos, tempdamas paskui save Rūtą. Vyras kasoje pamatė jį.

— Ei, Georgai, — pasakė jis. — Ir vėl čia? Įeik!

Kernas atidarė mažo vagonėlio dureles.

— Lipk!

Rūta nustebusi pažiūrėjo į jį.

Kernas nusijuokė.

— Taip yra! Tikri burtai! Mums nereikia mokėti.

Jie nušvilpė. Vagonėlis pakilo statmenai ir paskui krito į tamsų tunelį. Iškilo inkščiantis siaubūnas su grandinėmis ir griebė Rūtą. Ji sukliko ir prisiglaudė prie Kerno. Kitą akimirką atsivėrė kapas, ir daugybė skeletų ėmė tarškinti kaulais monotonišką gedulo maršą. Tuoj po to vagonėlis iššovė iš tunelio, vingiuodamas pakilo ir vėl kirto į šachtą. Į juos lėkė kitas vagonėlis, kuriame sėdėjo du susiglaudę žmonės ir išsigandę žiūrėjo į juos, susidūrimas atrodė neišvengiamas — čia vagonėlis metėsi į šoną, veidrodinis atspindys prapuolė, ir jie nuskriejo į garuojančią olą, kur drėgnos rankos braukė per jų veidus.

Jie dar pervažiavo per paskutinį aimanuojantį karšinčių, po to išniro į dienos šviesą, ir vagonėlis sustojo. Jiedu išlipo. Rūta persibraukė per akis.

— Kaip visa dabar atrodo gražu! — tarė ji ir nusišypsojo. — Šviesa, oras, kuriuo kvėpuoji, ir gebėjimas vaikščioti...

— Artu jau nors kartą buvai Blusų cirke? — paklausė Kernas.

— Ne.

— Tai einam!

— Servus, Čarli! — pasakė Kernui moteris prie durų. — Laisva diena šiandien? Įeik! Šiandien ten kaip tik yra Aleksandras II.

Kernas patenkintas pasižiūrėjo į Rūtą.

— Vėl dykai! — paaiškino jis. — Eikš!

Aleksandras II buvo gana tvirta rausva blusa, kuri pirmąsyk laisvai pasirodė publikai. Tramdytojas šiek tiek nervinosi; Aleksandras II iki tol darbavosi tik kaip priešakinis kairysis keturkinkės žirgas ir buvo pašėlusio, ūmaus temperamento. Publika, kurią su Rūta ir Kernu sudarė penki asmenys, atidžiai jį stebėjo.

Tačiau Aleksandras II dirbo nepriekaištingai. Jis žingsniavo kaip ristūnas; kratėsi ir mankštinosi ant trapecijos ir laisvai atliko savo geriausią numerį ant balansavimo karties, net nepašnairavęs į šoną.

— Bravo, Alfonsai! — Kernas paspaudė išdidžiam tramdytojui sukandžiotą ranką.

— Ačiū. Ar jums patiko, mano ponia?

— Buvo nuostabu, — Rūta taip pat paspaudė jam ranką. — Aš nesuprantu, kaip jūs apskritai tai padarėte.

— Tai visai paprasta. Vien tik dresiravimas. Ir kantrybė. Sykį girdėjau sakant, kad galima būtų išdresiruoti net akmenis, jei turėtum ganėtinai kantrybės, — tramdytojas šelmiškai prisimerkė. — Žinai, Čarli, su Aleksandru II padariau triuką — priverčiau gyvulį pusę valandos prieš vaidinimą traukti patranką. Sunkiąją mortyrą. Nuo to jis pavargo. O nuovargis verčia paklusti.

— Patranką? — paklausė Rūta. — Ar ir blusos jau turi patrankų?

— Net sunkiąją artileriją, — tramdytojas vietoj atpildo leido Aleksandrui II smarkiai įkąsti sau į dilbį. — Tai dabar populiariausia, mano ponia. O populiarumas neša pinigus!

— Tačiau jos viena į kitą nešaudo, — pasakė Kernas.

— Jos pačios neišsinaikina — tuo yra išmintingesnės už mus.

Jie nuėjo prie mechaninio autodromo.

— Sveikas, Peperli! — pro metalo gaudesį sustaugė vyras prie vartų. — Imkit septintą numerį, jis gerai daužosi!

— Ar tu manęs dar nelaikai Vienos burmistru? — paklausė Kernas Rūtą.

— Maža to — Praterio savininku.

Jie nurūko, trinktelėjo kitiems ir netrukus atsidūrė pačioje maišatyje. Kernas nusijuokė ir paleido vairą. Rūta, suraukusi antakius, rimtai pabandė išvairuoti. Paskiau ji atsisakė savo ketinimo, lyg atsiprašydama atsigręžė į Kerną ir nusišypsojo — keista šypsena, kuri nušvietė jos veidą ir suteikė jam švelnumo bei vaikiškumo. Staiga išnyko tankūs antakiai, liko tik raudonos pilnos lūpos.

Jie apėjo dar pusę tuzino paviljonų ir renginių — nuo skaičiuojančių jūros liūtų iki Indijos būrėjų; niekur jiems nereikėjo nieko mokėti.

— Matai, — tarė Kernas išdidžiai, — nors jie visur painioja mano vardą, bet mus įleidžia. Tai aukščiausia populiarumo forma.

— Ar mus veltui įleis ir į Didįjį apžvalgos ratą? — paklausė Rūta.

— Būtinai! Kaip direktoriaus Poclocho menininką, net su ypatinga pagarba. Eikš, mes tuoj pat ten nueisime.