Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

Jie nubėgo prie karuselės su nuleistomis brezento sienomis. Karuselė stovėjo tamsoje neaiški kaip bukas plėšikų bokštas. Kernas vienoje vietoje kilstelėjo brezentą, jie abu sulindo vidun ir atsistojo, giliai alsuodami, lyg netikėtai pasislėpę po milžinišku tamsiu būgnu, į kurį barbeno lietus.

Kernas paėmė Rūtą už rankos ir nusitempė ją. Jų akys greitai priprato prie tamsos. Vaiduokliškai atrodė piestu stojančių arklių kontūrai; elnių šešėliai, sustingę amžiname bėgime; gulbės, tiesiančios sparnus, kupinus paslaptingos prieblandos, ir didžiulės, tamsesnės už tamsą ramiai stovinčių dramblių nugaros.

— Eikš! — Kernas nusitempė Rūtą prie gondolos. Jis pačiupo porą aksominių pagalvėlių iš vežimo ir karietos ir sudėjo jas apačioje. Paskui nutraukė nuo dramblio auksu siuvinėtą gūnią.

— Štai, dabar tu turėsi apklotą kaip princesės...

Lauke nudundėjo pratisas griaustinis. Žaibai neryškiai, blausiai nušviesdavo palapinės tamsą — ir kiekvieną kartą tada išnirdavo amžinu ratu ramiai vienas paskui kitą žygiuojančių žvėrių spalvingi ragai ir pakinktai, kaip švelni tolima užburto rojaus vizija. Kernas matė išblyškusį Rūtos veidą, tamsias akis ir, apklostydamas ją, pajuto jos krūtį po savo ranka; vėl tas jaudinantis ir svetimas, nepažįstamas jausmas — kaip pirmąją naktį „Bristolio“ viešbutyje Prahoje.

Perkūnija sparčiai artėjo. Griausmas nustelbė barbenimą ant įtempto palapinės stogo, nuo kurio sruvo vanduo; nuo stipraus dundesio grindys sudrebėdavo, ir staiga po paskutinio itin smarkaus trenksmo aidžioje tyloje karuselė atsikabino ir ėmė lėtai suktis. Lėčiau nei dieną, beveik nenoromis ir lyg slapčia kažkieno verčiama — ir muzika grojo lėčiau nei dieną keistai sumišusi su pauzėmis. Tai buvo tik pusė rato, lyg ji būtų akimirkai pabudusi iš miego — paskui vėl sustojo, ir vargonėliai nutilo, lyg būtų pavargę ir sulūžę, ir tik lietus dar šnarėjo, lietus — seniausia pasaulio lopšinė.

ANTROJI DALIS X

Aikštė priešais universitetą tuščia skendėjo pusiaudienio saulėje. Oras buvo skaidrus ir giedras, o virš stogų suko ratus neramus kregždžių pulkas. Kernas stovėjo aikštės pakraštyje ir laukė Rūtos.

Pirmieji studentai išėjo pro didžiąsias duris ir nulipo laiptais. Kernas ištiesė kaklą, norėdamas pamatyti rudą Rūtos beretę. Paprastai ji išeidavo viena pirmųjų. Tačiau jos nesimatė. Staiga nutrūko ir studentų srautas. Atvirkščiai: dalis tų, kurie jau buvo išėję, vėl sugrįžo. Atrodo, kažkas atsitiko.

Nelauktai, kaip sprogimo bangos išmestas, pro duris išvirto susipynusių, tarp savęs susikabinusių studentų būrys. Vyko muštynės. Kernas dabar jau išskyrė ir riksmus: „Žydai, lauk!“, „Išmalkit Mozės sūnums kreivus snukius!“, „Vykit juos į Palestiną!“.

Jis skubiai perėjo per aikštę ir atsistojo prie dešiniojo pastato fligelio. Reikėjo neįsivelti į muštynes; bet kartu jis norėjo būti kuo arčiau, kad galėtų ištraukti Rūtą.

Gal trisdešimties studentų grupė bandė ištrūkti. Glaudžiai susispaudę, jie brovėsi per laiptus, apsupti kokio šimto priešininkų, mušančių juos ir visų pusių.

— Muškit juos pavieniui! — sušuko aukštas, juodaplaukis studentas, labiau panašus į žydą nei dauguma puolamųjų. — Čiupkit juos po vieną!

Jis ėmė vadovauti būriui, kuris su baisiu riksmu įsispraudė tarp žydų, traukė juos vieną nuo kito ir po vieną mėtė kitiems, kurie juos iškart apdorodavo kumščiais, knygų ryšuliais ir lazdomis.

Kernas su nerimu dairėsi Rūtos. Niekur nematė ir tikėjosi, kad ji pasiliko universitete. Ant viršutinių laiptų pakopų stovėjo tik du profesoriai. Vienas su perskirta žila Franco Jozefo barzdele ir rausvu veidu šypsodamasis trynėsi rankas, kitas, liesas ir griežtas, šaltakraujiškai stebėjo sąmyšį.

Iš kitos aikštės pusės atskubėjo keli policininkai. Pirmasis sustojo netoli Kerno.

— Stop! — pasakė jis kitiems dviems. — Nesikišti!

Kiti du sustojo.

— Ar žydai? — paklausė vienas.

Pirmasis linktelėjo. Tada pastebėjo Kerną ir skvarbiai nužvelgė jį. Kernas apsimetė, kad nieko negirdėjo. Ceremoningai užsidegė cigaretę ir lyg nieko negalvodamas paėįėjo kelis žingsnius į priekį. Policininkai susikryžiavo rankas ir smalsiai stebėjo muštynes.

Mažas studentas žydas ištrūko iš minios. Akimirką sustojo kaip apakintas. Paskui pamatė policininkus ir nubėgo prie jų.

— Ateikite! — sušuko jis. — Greičiau! Padėkite! Juos negyvai užmuš!

Policininkai žiūrėjo į jį kaip į retą vabzdį. Nė vienas nieko nesakė. Mažasis minutėlę nesuvokdamas spoksojo į juos. Tada, netaręs daugiau nė žodžio, apsisuko ir sugrįžo atgal prie sambrūzdžio. Nespėjus jam nueiti nė dešimties žingsnių, iš didžiosios krūvos atsiskyrė du studentai ir puolė jį.

— Žydiška kiaulė! — rėkė pirmutinis. — Žydiška kiaulė ieško teisybės! Tuoj ją gausi!

Jisai parbloškė ji, skambiai tvodamas per veidą. Mažasis pabandė atsistoti Kitas spyrė jam į pilvą. Paskui abu pačiupo jį už kojų ir nusitempė grindiniu kaip vežimą. Mažasis veltui mėgino įsikabinti į akmenis. Jo baltas veidas kaip siaubo kaukė buvo atgręžtas į policininkus, iš burnos — juodos skylės — per smakrą tekėjo kraujas. Jis nerėkė.

Kernas pajuto, kaip išdžiūvo gomurys. Jis norėjo pulti tuodu. Bet pamatęs, kad policininkai jį stebi, apmirusia širdimi ir stingdamas iš įniršio perėjo į kitą aikštės kampą.

Abu studentai praėjo su savo auka pro pat jį. Jų dantys blykčiojo, jie juokėsi ir veiduose nesimatė nė pėdsako piktumo. Jie tiesiog švytėjo iš nuoširdaus, nekalto pasitenkinimo — lyg dalyvaudami kokios nors sporto šakos pratybose būtų tempę ne kruviną žmogų.

Nelauktai atėjo pagalba. Aukštas šviesiaplaukis studentas, iki šiol stovėjęs nuošalyje, persikreipė iš pasišlykštėjimo, kai pro jį pravilko mažąjį. Jis šiek tiek pasiraitojo savo švarko rankoves, lėtai žengė kelis žingsnius ir pora trumpų stiprių smūgių partrenkė žemėn mažojo kankintojus.

Pakėlė susipurvinusį mažąjį už apykaklės ir pastatė ant kojų.

— Taip, dabar pasistenk dingti, — suniurnėjo jis. — Kuo greičiau!

Po to jis kaip ir pirma lėtai, susimąstęs priartėjo prie šėlstančios minios. Nusižiūrėjo juodaplaukį vadeivą ir taip baisiai smogė jam į nosį ir iškart beveik nepastebimai į smakrą, kad tas su trenksmu virto ant grindinio.

Tuo momentu Kernas išvydo Rūtą. Ji buvo sambrūzdžio pakraštyje, pametusi savo beretę. Kernas bėgte nubėgo prie jos.

— Greičiau! Einam greičiau, Rūta! Mums reikia dingti iš čia!

Pirmą akimirką ji jo nepažino.

— Policija! — vapėjo ji, balta iš susijaudinimo. — Policija privalo padėti!

— Policija nepadės! Jie neturi mūsų čia sučiupti! Mums reikia bėgti, Rūta!

— Taip, — ji pažvelgė į jį lyg pabusdama. Jos veidas pasikeitė. Atrodė, kad ji tuoj pravirks. — Taip, Liudvigai, — pasakė ji keistai trūkčiojančiu balsu. — Einam iš čia!

— Taip, greičiau! — Kernas paėmė ją už rankos ir nusitempė. Už nugarų jie girdėjo riksmą. Žydų studentų grupei pavyko prasiveržti. Dalis jų nubėgo per aikštę. Spūstis pasislinko ir netikėtai Kernas su Rūta atsidūrė jos viduryje.

— Aa, Rebeka, Sara! — vienas kurstytojų griebė Rūtą.

Kernas pajuto, kaip atsileido spyruoklė. Jis labai nustebo pamatęs, kad studentas lėtai susmuko. Nesusivokė smogęs.

— Puikus tiesioginis! — pagarbiai tarė kažkas šalia jo. Tai buvo aukštasis blondinas, kuris ką tik sudaužė galvomis kitus du.