Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Taip.

— Svarbiausia — niekada nekeisk šautuvo, jaunuoli! — paaiškino direktorius Poclochas, vėl atsiradęs už jų. — Šautuvais broliai nepasitiki. O kulkomis — taip. Iš čia balansas! Laimėti turi. Ir uždirbti privalome. Tai reikia subalansuoti. Jeigu jūs sugebėsite, būsite tikras menininkas.

Tai nėra tik skambūs žodžiai. Kas dažnai šaudo, žinoma, turi teisę į trečiąją lentyną.

— Tas, kuris iššvaistė penkis šilingus, gali gauti vieną bronzinę deivę, — pasakė Štaineris. — Vieno šilingo vertės.

— Jaunuoli, — staiga prabilo Poclochas, patetiškai grūmodamas, — į vieną aš iškart atkreipiu jūsų dėmesį: į pagrindinį prizą. Jis — nelaimimas, supratote? Tai asmeninis daiktas iš mano buto, brangus daiktas!

Jis parodė į kaltinę sidabrinę kraitelę vaisiams su dvylika sidabrinių lėkštelių ir stalo įrankių.

— Jūs turite verčiau mirti, nei leisti išmušti šešiasdešimt taškų. Pažadėkite man!

Kernas pažadėjo. Poclochas nusišluostė prakaitą nuo kaktos ir sugriebė savo pensnė.

— Jau vien nuo tos minties! — sumurmėjo jis. — Žmona mane užmuštų! Paveldėtas daiktas, jaunuoli, — sušuko jis, — paveldėtas daiktas šiais laikais, kai nesilaikoma tradicijų! Ar žinote, kas yra paveldėtas daiktas? Tiek to, jūs to nežinote...

Jis išdūmė. Kernas žiūrėjo jam pavymui.

— Ne taip jau blogai, — pasakė Štaineris. — Mūsų šautuvai, šiaip ar taip, iš Trojos apgulties laikų. O be to, jei bus striuka, galėsi pasišaukti Lilo į pagalbą.

Jie nuėjo prie „Pasaulio sensacijų panoramos“. Tai buvo paviljonas, apklijuotas margais plakatais. Jis stovėjo ant triaukščio pjedestalo. Priekyje buvo į kinų šventyklą panašus kasos namelis — Leopoldo Poclocho idėja. Štaineris parodė į plakatą, vaizduojantį vyrą, šaudantį žaibais iš akių.

— Aivaro, telepatijos stebuklas — tai aš, vaike. O tu būsi mano asistentas.

Jie įėjo į paviljoną, neapšviestą ir atsiduodantį pelėsiais. Aplink kaip vaiduokliai netvarkingai stovėjo kelios eilės tuščių kėdžių. Štaineris užkopė į sceną.

— Taigi įsidėmėk! Vienas iš žiūrovų kito rūbuose paslepia kokį daiktą; dažniausiai tai būna cigarečių pakeliai, degtukai, pudrinės arba, ypatingais atvejais, smeigtukai. Dievas žino, iš kur tie žmonės vis gauna smeigtukų! Aš turiu tai surasti. Vienas susidomėjęs žiūrovas pakviečiamas į viršų, aš čiumpu jį už rankos ir puolu ieškoti. Arba tai būsi tu, tada tu mane paprasčiausiai nuvesi ten. Ir kuo stipriau tu spausi mano ranką, tuo arčiau aš būsiu prie paslėpto daikto. Lengvas patuksenimas didžiuoju pirštu reiškia, kad tai yra tas žmogus. Viskas paprasta. Aš ieškau tol, kol tu patukseni. Aukščiau ar žemiau — tu man parodysi, kilsteldamas ar nuleisdamas ranką.

Direktorius Poclochas įdundėjo pro duris.

— Ar jis išmoks?

— Mes kaip tik ruošiamės repetuoti, — atsiliepė Štaineris. — Atsisėskite ten, direktoriau, ir paslėpkite ką nors. Ar turite smeigtuką?

— Žinoma! — Poclochas griebėsi už švarko atlapo.

— Žinoma, jis turi smeigtuką! — Štaineris nusisuko. — Paslėpkite jį. O paskui, Kernai, ateik ir vesk mane.

Leopoldas Poclochas, klastingai pažiūrėjęs, paėmė smeigtuką ir įkišo jį tarp savo puspadžio.

— Pirmyn, Kernai! — pasakė jis tada.

Kernas nuėjo prie scenos ir paėmė Štainerį už rankos. Jisai privedė jį prie Poclocho, ir Štaineris pradėjo ieškoti.

— Aš bijau kutenimo, Štaineri, — suprunkštė Poclochas ir suspiegė.

Po kelių minučių Štaineris surado smeigtuką. Jie pakartojo eksperimentą dar porą sykių. Kernas išmoko sutartinius ženklus, ir laikas, per kurį Štaineris surasdavo Poclocho degtukų dėžutę, vis trumpėjo.

— Visai gerai, — tarė Poclochas. — Popiet dar pasitreniruokite. Tačiau dabar svarbiausias dalykas: kai jūs, kaip žiūrovas, išeinate į sceną, turite dvejoti, suprantate? Publika neturi užuosti apgaulės. Todėl jūs turite dvejoti! Pabandykite kartą, Štaineri, aš jam parodysiu!

Jis atsisėdo ant kėdės šalia Kerno.

Štaineris nuėjo prie pakylos.

— O dabar aš prašau, — paskelbė jis griausmingu balsu tuščiame paviljone, — vieną gerbiamų ponų pakilti čia, į sceną! Vien tik rankos prisilietimu, be žodžių, bus perduotos mintys ir surastas paslėptas daiktas!

Direktorius Poclochas palinko į priekį, lyg norėdamas atsistoti ir kažką pasakyti. Tada jis pradėjo dvejoti. Pasimuistė ant kėdės, pasitaisė savo pensnė ir susigėdęs apsidairė. Po to lyg atsiprašydamas nusišypsojo, pusiau atsistojo, sukikeno ir greit vėl atsisėdo, pagaliau prisivertė ir rimtas, sumišęs, degantis smalsumu ir abejojantis tuo pat metu nužingsniavo prie leipstančio iš juoko Štainerio.

Prie pakylos jis atsigręžė.

— Dabar pakartokite tai, jaunuoli! — paragino jis Kerną, patenkintas savimi.

— To neįmanoma pakartoti! — sušuko Štaineris.

Poclochas pamalonintas išsišiepė.

— Sumišimą sunku suvaidinti, tai aš, senas scenos vilkas, išmanau. Tikrą sumišimą, turiu galvoje.

— Jis iš prigimties sumišęs, — pareiškė Štaineris. — Jam pavyks.

— Na gerai! Man dabar reikia eiti prie karuselės.

Poclochas iškurnėjo.

— Vulkaniškas temperamentas! — pripažindamas pareiškė Štaineris. — Jam per šešiasdešimt metų! Dabar aš parodysiu tau, ką tu turėsi daryti, kai negalėsi dvejoti. Kai dvejos kas nors kitas. Mes turime čia dešimt kėdžių eilių. Pirmą kartą persibraukdamas sau per plaukus, tu parodysi tos eilės skaičių, kur paslėptas daiktas. Paprasčiausiai tiek pirštų. Antrą kartą — kelinta tai kėdė iš kairės. Paskui tu nežymiai paliesi sau tą vietą, kur maždaug jis paslėptas. Tada aš jau rasiu...

— Ar to pakaks?

— Pakaks. Tokiems dalykams žmogui be galo trūksta fantazijos.

— Man tai atrodo per daug paprasta.

— Apgaulė turi būti paprasta. Sudėtingos apgavystės beveik visada nepavyksta. Popiet mokysimės šitą triuką toliau. Ir Lilo padės. Dabar aš tau parodysiu tą sutrūnijusį pianiną. Tai muziejinė vertybė. Vienas pirmųjų pianinų, kurie kada nors buvo pagaminti.

— Manau, kad aš per prastai groju.

— Nesąmonė! Parink pora gražių akordų. Prie supjaustytos mumijos grosi iškilmingai; prie damos be apatinės kūno dalies — gyvai ir trūkčiojamai. Vis tiek tavęs niekas nesiklausys.

— Gerai. Aš parepetuosiu ir paskui tau sugrosiu.

Kernas užsiropštė į sandėliuką už scenos, kur jam pageltusiais dantimis šiepėsi pianinas. Truputį pagalvojęs, jis parinko mumijai šventyklos šokį iš „Aidos“, o nesančiai apatinei kūno daliai — saloninį kūrinėlį „Karkvabalio vestuvinės svajos“. Jis barbeno į klavišus ir galvojo apie Rūtą, Štainerį, apie ramias savaites, apie vakarienę. Ir galvojo, kad dar niekad taip gerai negyveno.

Po savaitės Prateryje pasirodė Rūta. Ji atėjo kaip tik tuo metu, kai prasidėjo naktinis „Sensacijų panoramos“ seansas. Kernas pasodino ją pirmoje eilėje. Tada jis gana susijaudinęs pradingo groti pianinu. Norėdamas atšvęsti dieną, pakeitė programą. Mumijai jis sugrojo „Japonišką fakelų serenadą“, o damai be apatinės kūno dalies — „Žibėk, jonvabalėli!“. Jie buvo efektingesni. Paskui dar Mungui — Australijos miško žmogui, jis savavališkai pridėjo prologą iš „Pajacų“, teikiantį progą arpeggio ir oktavoms.

Lauke jį nutvėrė Leopoldas Poclochas.

— Puiku! — pagyrė jis pripažindamas. — Kur kas daugiau ugnies nei paprastai! Ką gėrėt?

— Nieko, — atsakė Kernas. — Tik tokia nuotaika...