Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Taip, tikriausiai, — Kernas vėl išsitiesė. Jis pajuto po galva lagaminą. Gera buvo jį jausti.

— Aš esu Moricas Rozentalis iš Godesbergo prie Reino, — po kurio laiko pasakė senis. Jis išsitraukė iš savo kuprinės pilką apsiaustą su pelerina ir užsimetė jį ant pečių. Dabar jis dar labiau panėšėjo į nykštuką.

— Kartais atrodo komiška, kad turi pavardę, tiesa? Ypač naktį...

Kernas žvelgė į tamsų dangų.

— Kai neturi paso, taip pat Pavardės turi būti įrašytos, kitaip jos niekam nepriklauso.

Vėjas įsisupo į medžių lapus. Jie šnarėjo taip, lyg už miško būtų buvus jūra.

— Ar jūs manote, kad anie ten šaudys? — paklausė Moricas Rozentalis.

— Nežinau. Tikriausiai ne.

Senis palingavo galvą.

— Kai turi daugiau kaip septyniasdešimt metų, esi pranašesnis — tiek daug jau neberizikuoji gyvenimu...

Štaineris pagaliau sužinojo, kur slapstomi senojo Zėligmano vaikai. | hebrajišką maldaknygę įkištas adresas buvo teisingas; bet per tą laiką vaikus išgabeno kažkur kitur. Daug laiko praėjo, kol Štaineris išpešė, kur — iš pradžių jį visur laikė šnipu ir juo nepasitikėjo.

Jis pasiėmė lagaminą iš pensiono ir leidosi į kelią.

Namas buvo rytinėje Vienos dalyje. Štaineris užkopė laiptais. Kiekviename aukšte buvo po tris butus. Jis degiojo degtukus ir ieškojo. Pagaliau penktame aukšte surado ovalią žalvario plokštelę su užrašu: „Samuelis Bernšteinas. Laikrodininkas“. Štaineris pasibeldė.

Už durų girdėjo kuždesį ir šnaresį. Po to atsargus balsas paklausė:

— Kas ten?

— Turiu šį tą perduoti, — pasakė Štaineris. — Lagaminą.

Staiga pajuto, kad yra stebimas, ir skubiai atsigręžė.

Buto durys už nugaros buvo tyliai atsivėrusios. Tarpduryje stovėjo liesas žmogus su atraitotomis marškinių rankovėmis. Štaineris pastatė lagaminą ant grindų.

— Ko ieškote? — paklausė vyras iš tarpdurio.

Štaineris pažvelgė į jį.

— Bernšteino čia nėra, — pridūrė vyras.

— Aš turiu čia senojo Zėligmano daiktus, — tarė Štaineris. — Jo vaikai turėtų būti čia. Aš buvau prie jo, kai atsitiko nelaimė.

Vyras dar minutėlę jį apžiūrinėjo.

— Gali jį ramiai įsileisti, Moricai, — sušuko jis po to.

Sudžeržgėjo grandinė, ir spragtelėjo užraktas.

Bernšteino buto durys atsidarė. Štaineris žvilgtelėjo į prietemą.

— Ką, — pratarė jis, — ar tik čia ne... O... žinoma, juk tai tėvas Moricas!

Moricas Rozentalis stovėjo tarpduryje, rankoje laikydamas medinį šaukštą, ant pečių užsimetęs apsiaustą su pelerina.

— Tai aš... — atsiliepė jis. — Bet kas... Štaineris! — staiga tarė jis, nuoširdžiai nustebęs. — Turėjau susiprotėti! Iš tiesų mano akys silpsta! Žinojau, kad jūs Vienoje. Kada mes paskutinį kartą buvom susitikę?

— Jau beveik prieš metus, tėve Moricai.

— Prahoje?

— Ciūriche.

— Teisingai, Ciūriche, kalėjime. Mieli ten žmonės. Aš paskutiniuoju metu jau viską šiek tiek painioju. Tik prieš pusmetį vėl buvau Šveicarijoje, Bazelyje. Puikus ten maistas. Tik deja, kaip ir Lokarno kalėjime, nebuvo galima gauti cigarečių. O aš kameroje net turėjau kamelijų puokštelę. Gaila buvo išeiti. Milano negalima nė lyginti, — jis nutilo. — Užeikite, Štaineri. Mes stovime čia, koridoriuje, kaip galvažudžiai ir dalijamės prisiminimais.

Štaineris įėjo. Butą sudarė virtuvė ir kamaraitė. Joje buvo pora kėdžių, stalas, spinta ir du čiužiniai su antklodėmis. Ant stalo mėtėsi daugybė įrankių. Tarp jų pigūs žadintuvai ir spalvota dėžė su barokiniais angeliukais, laikančiais seną laikrodį, kuriame vietoj sekundinės rodyklės siūbavo giltinė su dalgiu. Virš viryklės, ant balto lenkto strypo, kabojo virtuvinė lempa su apsitrynusiu žalsvai baltu dujų degikliu. Ant geležinių dujinės viryklės ringių garavo didelis sriubos puodas.

— Aš kaip tik šį tą verdu vaikams, — tarė Moricas Rozentalis. — Radau juos čia kaip pelytes spąstuose. Bernšteinas ligoninėje.

Trys mirusiojo Zėligmano vaikai tupėjo prie viryklės. Jie nekreipė į Štainerį dėmesio. Spoksojo į puodą su sriuba. Vyresnysis buvo maždaug keturiolikos metų; jauniausias — septynerių ar aštuonerių.

Štaineris pastatė ant grindų lagaminą.

— Čia jūsų tėvo lagaminas, — pasakė jis.

Visi trys sužiuro vienu metu, beveik nė nekrustelėję. Jie vos vos pasuko galvas.

— Aš jį dar mačiau, — tarė Štaineris. — Jis šnekėjo apie jus.

Vaikai žiūrėjo į jį. Tylėjo. Jų akys žybčiojo kaip nušlifuoti juodi akmenukai. Dujinės lempos liepsna sušnypštė. Štaineris pasijuto nejaukiai. Jautė, kad turi pasakyti kažką šiltesnio, žmogiškesnio, tačiau viskas, kas jam atėjo į galvą, atrodė pernelyg kvaila ir netikra priešais bejėgiškumą, kuris sklido nuo trijų tylinčių vaikų.

— Kas yra lagamine? — po kurio laiko paklausė vyresnysis. Jo balsas buvo rūškanas, kalbėjo jis lėtai, griežtai ir atsargiai.

— Aš gerai nežinau. Įvairūs jūsų tėvo daiktai. Taip pat šiek tiek pinigų.

— Dabar jis mūsų?

— Žinoma. Todėl aš jums ir atnešiau.

— Galiu jį paimti?

— Aišku! — pasakė Štaineris nustebęs.

Berniukas atsistojo. Buvo liesas, juodaplaukis ir aukštas. Lėtai, įsmeigęs akis į Štainerį, artinosi prie lagamino. Čiupo jį greitu žvėries grybštu ir kone atšoko atgal, lyg bijodamas, kad Štaineris galįs išplėšti iš jo grobį. Jis iškart nusitempė lagaminą į gretimą kamaraitę. Kiti du skubiai nusekė paskui jį, susiglaudę kaip du dideli juodi katinai.

Štaineris pažvelgė į tėvą Moricą.

— Na taip, — tarė jis su palengvėjimu. — Jie tai turbūt jau seniai žinojo...

Moricas Rozentalis pamaišė sriubą.

— Tatai jiems jau nebe taip baisu. Jie matė, kaip mirė jų motina ir du broliai. Po to netektis taip nebesukrečia. Kas dažnai atsitinka, taip nebesukrečia.

— Arba dar labiau, — tarė Štaineris.

Moricas Rozentalis pasižiūrėjo į jį savo apvagotomis raukšlių akimis.

— Kai esi labai jaunas — ne. Kai esi labai senas — taip pat nebe. Tarp to — sunkiausias laikas.

— Taip, — pasakė Štaineris, — tie niekingi penkiasdešimt metų tarp jų, jie.

Moricas Rozentalis taikingai linktelėjo.

— Man jau nebesvarbu, — jis uždengė puodą dangčiu. — Vaikus mes įtaisėme, — tarė jis. — Vieną Majeris paims su savimi į Rumuniją. Antrasis iškeliaus į vaikų prieglaudą Lokarnoje. Aš pažįstu ten vieną, kuris už jį sumokės. Vyresnysis kol kas pasiliks čia, pas Bernšteiną...

— Jie žino, kad turės išsiskirti?

— Taip. Irtas juos nelabai jaudina. Jiems net atrodo, kad tai laimė, — Rozentalis atsisuko. — Štaineri, — tarė jis, — aš jį pažinojau nuo dvidešimties metų. Kaip jis mirė? Ar jis nušoko?

— Taip.

— Jo nenustūmė?

— Ne. Aš buvau šalia.

— Aš girdėjau Prahoje. Ten šnekėjo, kad jie jį nustūmę. Tada aš atvykau čia. Pažiūrėti vaikų. Buvau jam prižadėjęs. Jis buvo dar jaunas, vos šešiasdešimties. Niekad nemaniau, kad taip gali baigtis. Bet jis visą laiką buvo lyg pametęs galvą, nuo to laiko, kai mirė Rachelė, — Moricas Rozentalis pažvelgė į Štainerį. — Jis turėjo daug vaikų. Tai būdinga žydams. Jie myli šeimą. Bet geriau jau būtų buvę bevaikiai, — jis glaudžiau užsitraukė apsiaustą ant pečių, lyg jį būtų krėtęs šaltis, ir staiga pasirodė labai susenęs ir išvargęs.

Štaineris išsitraukė cigarečių pakelį.

— Kiek laiko jūs čia, tėve Moricai?