Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Šampanas jau šaldomas, — atsakė kelneris ir paėmė sidabrinį šedevrą.

— Šampanas! Nieko sau pokštas! — Kernas nusijuokė.

— Ne pokštas, — kelneris parodė į duris. Ten išdygo pats šeimininkas, nešinas ledų pilnu kibirėliu, iš kurio kyšojo šampano butelio kakliukas.

— Neįsižeiskite dėl mano žodžių, — saldžiai nusišiepė jis, — Tada, žinoma, buvo tik juokai...

Kernas, išpūtęs akis, net atsilošė.

Kelneris linktelėjo.

— Už viską jau sumokėta.

— Aš sapnuoju, — pasakė Kernas ir pasitrynė akis. — Rūta, ar tu kada nors gėrei šampano?

— Ne, iki šiol jį mačiau tik kine.

Kernas vargais negalais susitvardė.

— Pone šeimininke, — tarė jis oriai. — Jūs matote, kokius naudingus mainus aš jums siūliau. Vieną buteliuką visame pasaulyje garsaus Kerno „Far“ į du juokingus sūrio pyragėlius! Štai matote, ką už tai duoda žinovai!

— Visko negali žinoti, — pareiškė šeimininkas. — Aš geriau nusimanau apie gėrimus.

— Rūta, — tarė Kernas, — nuo šiandien aš tikiu stebuklais. Jeigu dabar pro langą įskristų baltas balandis su dviem galiojančiais pasais snape ir leidimais dirbti penkeriems metams arba neribotam laikui — aš nenustebčiau!

Jie išgėrė butelį. Jiems atrodė nuodėmė palikti jame nors lašelį. Nebuvo taip jau ypatingai skanu; bet jie gėrė ir vis labiau linksmėjo, ir galiausiai abu mažumėlę įkaušo.

Jie pakilo. Kernas paėmė pyragaičių paketus ir norėjo sumokėti už karbonadus. Tačiau kelneris numojo ranka.

— Viskas sutvarkyta...

— Rūta, — pasakė Kernas truputį užsikirsdamas, — gyvenimas užvaldo mus. Dar viena tokia diena — ir aš pasidarysiu romantikas.

Šeimininkas juos sustabdė.

— Ar jūs turite daugiau tų kvepalų? Aš pagalvojau, mano žmonai...

Kernas vėl pažvalėjo.

— Atsitiktinai dar vieną turiu. Paskutinį, — jis išsitraukė iš kišenės antrąjį buteliuką. — Bet ne taip, kaip anksčiau, mano mielas. Pražiopsojote progą! Dvidešimt kronų! — jis sulaikė kvėpavimą. — Ir tik jums!

Šeimininkas žaibiškai suskaičiavo. Trisdešimt kronų per daug jis buvo priskaičiavęs rotmistrui už šampaną ir pyragaičius. Taigi lieka dar dešimt kronų pelno.

— Penkiolika, — pasiūlė jis.

— Dvidešimt, — Kernas apsimetė, kad ruošiasi buteliuką įsikišti atgal.

— Gerai jau, — šeimininkas išsitraukė iš kišenės sulamdytą banknotą. Jis nusprendė pasakyti savo mylimai griežtajai Barbarai, kad buteliukas kainavęs penkiasdešimt. Taip jis galėsiąs atidėti skrybėlei, kurios ji jau kelinta savaitė reikalauja ir kuri turėtų kainuoti keturiasdešimt aštuonias kronas. Dvigubas biznis.

Kernas su Rūta grįžo į viešbutį. Jie pasiėmė Rūtos lagaminą ir tada patraukė į stotį.

Rūta aptilo.

— Nenusimink, — tarė Kernas. — Aš greitai atvažiuosiu paskui tave. Vėliausiai po savaitės mane iš čia išvarys. Aš žinau. Tada važiuosiu į Vieną. Ar nori, kad aš atvykčiau į Vieną?

— Taip, atvažiuok! Tik jeigu tau pačiam taip bus geriau!

— Kodėl tu nesakai paprastai: taip, atvažiuok?

Jinai pasižiūrėjo į jį, pasijutusi šiek tiek kalta.

— Ar visa kita nėra daugiau?

— Nežinau. Skamba atsargiau.

— Taip, — atsiliepė ji, staiga nuliūdusi, — atsargiau, taip ir yra.

— Tik neliūdėk, — pasakė Kernas. — Pirma tu buvai tokia linksma!

Ji bejėgiškai pažvelgė į jį.

— Neklausyk manęs, — sumurmėjo. — Kartais aš būnu visai sutrikusi. Tikriausiai vynas kaltas. Galvok, kad vynas. Eikš, mes dar turime porą minučių laiko.

Jie atsisėdo skvere ant suolo. Kernas uždėjo ranką jai ant pečių.

— Tik būk linksma, Rūta. Visa kita juk nesvarbu. Tai skamba kvailai, bet mums tatai nėra kvaila. Mums labai reikia trupučio linksmumo. Būtent mums.

Ji žvelgė į tolį.

— Aš norėčiau būti linksma, Liudvigai. Bet aš tokia sunki. O taip norėčiau būti lengva. Norėčiau viską daryti gerai. Tačiau visada viskas išeina nevykusiai ir sunkiai.

Ji piktai košė žodžius, ir Kernas staiga pastebėjo, kad jos veidu liejasi ašaros. Ji verkė be garso, piktai ir bejėgiškai.

— Aš nežinau, kodėl verkiu, — pasakė ji, — kaip tik dabar aš turiu tam tiek mažai priežasčių. Todėl turbūt ir verkiu. Nežiūrėk... nežiūrėk į mane...

— Vis dėlto, — atsiliepė Kernas.

Ji palenkė savo galvą ir uždėjo rankas jam ant pečių. Jis prisitraukė ją prie savęs, ir jinai pabučiavo jį — aklai, užverktomis akimis, kietai sučiaupusi burną, su pykčiu ir įniršiu, lyg būtų stūmusi nuo savęs.

— Ak... — ji aprimo. — Ką tu žinai... — jos galva prigludo jam prie peties, akys tebebuvo užmerktos, — ką tu žinai... — jos burna prasivėrė ir lūpos pasidarė minkštos kaip vaisius.

Jie nuėjo toliau. Stotyje Kernas trumpami paliko Rūtą vieną ir nupirko rožių puokštę. Tuo metu jis laimino vyriškį su monokliu ir „Pas juodąjį paršelį“ šeimininką.

Kai jis priėjo su gėlėmis, Rūta visiškai sumišo. Ji išraudo, ir visi rūpesčiai nuslinko nuo jos veido.

— Gėlės, — tepratarė ji. — Rožės! Aš išvažiuoju kaip kino žvaigždė.

— Tu išvažiuoji kaip ypatingą pasisekimą turinčio komersanto moteris, — išdidžiai pareiškė Kernas.

— Komersantai nedovanoja gėlių, Liudvigai.

— Tačiau jaunoji karta vėl tai daro.

Jis užkėlė jos lagaminą ir pyragaičių paketą ant tinklelio. Ji išlipo su Kernu į peroną, suėmė rankomis jo galvą ir surimtėjusi pažvelgė jam akis.

— Gera buvo, kad tu ten buvai, — ir pabučiavo jį. — O dabar eik. Eik tolyn, kai aš įlipsiu. Nenoriu vėl pravirkti. Kitaip tu manysi, kad aš daugiau nieko nesugebu. Eik...

Jis tebestovėjo.

— Aš nebijau atsisveikinimo, — tarė jis. — Jau daug jų man teko. Tai ne atsisveikinimas.

Traukinys pajudėjo. Rūta mojavo. Kernas stovėjo, kol traukinys pranyko iš akių. Tada patraukė į viešbutį. Jam atrodė, kad visas miestas išmirė.

Prie viešbučio durų jis susitiko Rabę.

— Labas vakaras, — pasakė jis, išsiėmė cigarečių pakelį ir atkišo. Rabė krūptelėjo ir pakėlė ranką, lyg būtų norėjęs apsiginti nuo smūgio. Kernas žvelgė į jį su nuostaba.

— Atleiskite, — pasakė Rabė, labai sutrikęs. — Tai toks... toks nesąmoningas judesys...

Jis paėmė cigaretę.

Štaineris jau keturiolika dienų dirbo kelneriu nedideliame viešbutėlyje „Prie žaliojo medžio“. Buvo jau vėli naktis. Šeimininkas nuo antros valandos miegojo, o tebesėdėjo tik pora svečių.

Štaineris nuleido langines.

— Uždaroms! — pasakė jis.

— Išgerkime dar vieną, Johanai. — atsiliepė vienas lankytojas, stalius, kurio veidas buvo panašus į agurką.

— Gerai, — sutiko Štaineris, — „Mikolašo“?

— Ne, ne vengriškos. Pradėkime dabar nuo geros slyvinės.

Štaineris atnešė butelį ir taureles.

— Išgerk vieną su mumis, — pasiūlė stalius.

— Šiandien ne. Arba daugiau nieko, arba aš turėsiu pasigerti.

— Tada pasigerk, — stalius pasitrynė savo agurką. — Ir aš pasigersiu! Įsivaizduok: trečia duktė! Šiandien ryte išeina akušerė ir sako: sveikinu, pone Blau, trečia sveika duktė! O aš maniau, kad šį sykį tikrai bus sūnus! Trys mergaitės ir nė vieno giminės pratesėjo! Ar galima neišeiti iš proto? Ar galima neišeiti iš proto, Johanai? Tu esi vyras, turi juk suprasti!

— Ir dar kaip, — pritarė Štaineris. — Gal reikėtų didesnių taurių?

Stalius trenkė kumščiu į stalą.