Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

Po trijų dienų Rūta važiavo į Vieną. Ji gavo telegramą iš draugės, pas kurią galėjo gyventi, taigi norėjo pabandyti įsidarbinti ir lankyti universitetą.

Vakare prieš kelionę ji su Kernu nuėjo į restoraną „Pas juodąjį paršelį“. Iki tol abu kasdien sėdėdavo vargšų valgykloje; tačiau paskutiniajam vakarui Kernas pasiūlė sugalvoti ką nors geresnio.

„Pas juodąjį paršelį“ buvo maža, prirūkyta užeiga, nebrangi, bet puiki. Marilas minėjo apie ją Kernui. Jis taip pat susakė jam tikslias kainas ir ypač rekomendavo šeimininko pagrindinį patiekalą — veršienos guliašą. Kernas suskaičiavo pinigus ir nutarė, kad jų net turėtų užtekti desertui — sūrio pyragėliui. Sykį Rūta jam buvo sakiusi, kad tai jos silpnybė. Kai atėjo, jų laukė nemaloni staigmena. Guliašo nebebuvo. Jie atėjo per vėlai. Kernas susirūpinęs studijavo valgiaraštį. Dauguma kitų patiekalų buvo brangūs. Šalia jo kelneris monotoniškai bėrė savo litaniją: rūkyta mėsa su kopūstais, kiaulienos karbonadas su salotomis, višta su paprika, šviežios žąsies kepenėlės...

„Žąsies kepenėlės, — pamanė Kernas, — tas kvailys, atrodo, laiko mus multimilijonieriais“. Jis padavė Rūtai meniu.

— Ko tu norėtumei vietoj guliašo? — paklausė Kernas, apskaičiavęs, kad, jeigu užsisakys po karbonadą, sūrio pyragėlių jau nebeparagaus.

Rūta probėgom žvilgtelėjo į meniu.

— Dešrelių su bulvių salotomis, — tarė ji. Tai buvo pigiausia.

— Jokiu būdu, — pareiškė Kernas. — Tai nebus atsisveikinimo vakarienė.

— Aš jas labai mėgstu. Po valgyklos sriubų — tiesiog šventė.

— O ką tu manai apie šventę su kiaulienos karbonadais?

— Per daug brangu.

— Pone padavėjau, — užsakė Kernas, — du kiaulienos karbonadus. Tik didelius!

— Jie visi vienodi, — abejingai atsakė kelneris. — Ką dar? Sriubos, hors d’oeuvre, šaltienos?

— Ne, — atsakė Rūta, nespėjus Kernui ir paklausti. Jie dar užsisakė ropinę pigaus vyno, tada kelneris su panieka nuėjo, lyg nujausdamas, kad Kernui kaip tik trūksta pusės kronos arbatpinigiams.

Restoranas buvo beveik tuščias. Tik prie vieno stalo kampe sėdėjo dar vienas svečias — vyras su monokliu, plačiu randuotu raudonu veidu, pasistatęs alaus bokalą. Vyriškis stebėjo Kerną su Rūta.

— Apmaudu, kad jis ten sėdi, — tarė Kernas.

Rūta linktelėjo.

— Kad nors kas kitas būtų! Bet jis primena vieną...

— Taip, tikrai ne emigrantas, — pasakė Kernas. — Veikiau priešingai.

— Mes visai nežiūrėkime į tą pusę....

Bet jis žiūrėjo. Ir pamatė, kad vyras visą laiką juos stebi.

— Nežinau, ko jis nori, — tarė Kernas susierzinęs. — Jis nenuleidžia nuo mūsų akių.

— Galbūt jis gestapo agentas. Aš girdėjau, kad čia knibžda šnipų.

— Gal man nueiti ir paklausti jo, ko nori?

— Ne, — Rūta išsigandusi uždėjo savo delną ant Kerno rankos.

Atnešė karbonadus. Jie buvo traškūs ir minkšti, su šviežiomis žaliomis salotomis. Vis dėlto abiem nebuvo taip skanu, kaip tikėjosi. Jie buvo labai sunerimę.

— Jis negalėjo čia ateiti dėl mūsų, — tarė Kernas. — Niekas nežinojo, kad mes eisime čia.

— Tikrai ne, — atsiliepė Rūta. — Turbūt jis čia atsitiktinai. Bet jis mus stebi, tai akivaizdu...

Kelneris nunešė lėkštes. Kernas nepatenkintas žiūrėjo pavymui. Jis norėjo suteikti Rūtai džiaugsmo, ir dabar viską sugadino baimė dėl to tipo su monokliu. Susierzinęs atsistojo; jis pasiryžo.

— Minutėlę, Rūta...

— Ką tu ketini daryti? — baugščiai paklausė ji. — Lik čia!

— Ne, ne, nieko dėl ano ten. Aš tik noriu pasikalbėti su šeimininku.

Ruošdamasis į restoraną, jis dėl visa ko įsimetė du mažus kvepalų buteliukus. Dabar norėjo pasiūlyti šeimininkui vieną jų iškeisti į du sūrio pyragaičius. Nors kvepalai kainavo gerokai brangiau, bet jam jau buvo vis tiek. Po nenusisekusių karbonadų Rūta turėjo bent gauti mėgstamą desertą. Gal jam dar pavyktų išsiderėti kavos.

Jis nuėjo ir išdėstė šeimininkui savo pasiūlymą. Tas iškart išraudo.

— Aha, bepinigis! Prisiryja ir negali užsimokėti. Ne, mielasis, čia tik viena išeitis — policija!

— Aš galiu užsimokėti už tai, ką suvalgiau! — Kernas piktai trenkė pinigus ant stalo.

— Suskaičiuokite, — pasakė šeimininkas kelneriui. — įsikiškite savo skystimą, — sušnypštė tada Kernui. — Ko jūs apskritai norite? Kas jūs — svečias ar prekijas?

— Kol kas aš esu svečias, — pareiškė įtūžęs Kernas. — O jūs esate...

— Minutėlę, — pasigirdo balsas už nugaros.

Kernas krūptelėjo. Tipas su monokliu stovėjo tiesiai už jo.

— Ar galiu jus šio to paklausti?

Vyras paėįėjo kelis žingsnius į šalį nuo prekystalio. Kernas nusekė paskui jį. Jo širdis staiga ėmė daužytis kaip pašėlusi.

— Jūs esate vokiečiai emigrantai, tiesa? — paklausė vyriškis.

Kernas spoksojo į jį.

— Kas jums darbo!

— Nieko, — ramiai atsakė vyras. — Aš tik girdėjau, dėl ko jūs ką tik derėjotės. Gal man parduotumėte tą buteliuką?

Kernas manėsi dabar supratęs, ko siekia vyras. Jeigu jis jam parduotų buteliuką, jį apkaltintų uždrausta prekyba, galėtų tuoj pat suimti ir ištremti.

— Ne, — pasakė jis.

— Kodėl ne?

— Aš neturiu ko parduoti. Aš neprekiauju.

— Tada keiskimės. Aš duosiu jums tai, ko nenorėjo duoti šeimininkas: pyragaitį ir kavos.

— Aš apskritai nesuprantu, ko jūs norite, — laikėsi savo Kernas.

Vyras nusišypsojo.

— O aš suprantu — jūs nepasitikite. Paklausykite. Aš esu iš Berlyno ir po valandos grįžtu atgal. Jūs negalite atgal...

— Ne, — atsiliepė Kernas.

Vyras pažvelgė į jį.

— Tai yra paaiškinimas, kodėl stoviu čia. Ir kodėl mielai norėčiau jums šiuo nereikšmingu atveju padėti. Aš buvau kuopos vadas kare. Vienas geriausių mano žmonių buvo žydas. Ar dabar jūs atiduosite man tą mažą buteliuką?

Kernas ištiesė jam.

— Atleiskite, — tarė jis. — Aš apie jus buvau visai ką kita pagalvojęs.

— Galiu įsivaizduoti, — vyras nusijuokė. — O dabar neverskite jaunosios panelės ilgiau laukti. Ji tikrai jau baiminasi. Linkiu jums abiems geriausios kloties! — ir jis padavė Kernui ranką.

— Ačiū. Iš širdies ačiū.

Kernas sutrikęs grįžo atgal.

— Rūta, — pasakė jis, — arba dabar Kalėdos, arba aš išprotėjau.

Netrukus po to pasirodė kelneris. Jis nešė ant padėklo kavą ir sidabrinį stovą su pyragaičiais — trys aukštai vienas ant kito.

— Kas čia? — nustebusi paklausė Rūta.

— Tai yra Kerno kvepalų „Far“ stebuklai!

Kernas spinduliuodamas pylė kavą.

— Kiekvienas iš mūsų turime teisę į bet kurį skanumyną. Kurio tu norėtumei, Rūta?

— Vieną sūrio pyragaitį.

— Štai tau sūrio pyragaitis. Aš paimsiu su šokoladiniu kremu.

— Ar kitus jums supakuoti? — paklausė kelneris.

— Kokius kitus? Kaip?

Kelneris mostelėjo ranka į tris aukštus.

— Visa tai juk jums užsakyta!

Kernas pažvelgė į jį nustebęs.

— Viskas mums? Kur jis... nejau ponas neateis...

— Jis jau seniai išėjęs. Viskas sutvarkyta. Taigi...

— Palauk, — skubiai pasakė Kernas, — palauk, dėl Dievo meilės! Rūta, dar biskvitinį pyragaitį? Kiaulės ausytę? Ar trupinainį?

Jis prikrovė jai pilną lėkštę ir sau pasiėmė dar porą.

— Taip, — tarė jis po to atsidusdamas, — kas liko, prašom suvynioti į du paketus. Vieną gausi tu, Rūta. Kaip puiku, kad nors sykį galiu tavimi pasirūpinti!