Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

Jis springo nuo įtūžio, jo veidas virš kruvino chalato apykaklės buvo įraudęs ir mėsingas.

— Jau dvidešimt metų tai darau. Ir kiekvieną kartą, kai man nepavyksta, aš galėčiau pasikarti. Absurdiška, — jis kreipėsi į Kerną. — Išimkite iš kairės mano švarko kišenės cigaretes ir įkiškite vieną man į burną. Taip, mažoji panele, aš žinau, ką jūs galvojate. Taip, o dabar ugnies. Einu praustis.

Jis pažiūrėjo į gumines pirštines, lyg jos dėl visko būtų buvusios kaltos, ir sunkiais žingsniais nutolo į vonią.

Jie išnešė lovą su įnirusiąja į koridorių, o iš ten atgal, į jos kambarį. Koridoriuje stoviniavo pora žmonių, kurie gyveno didžiajame kambaryje.

— Nejau negalima buvo jos nugabenti į ligoninę? — paklausė džiūsna moteris, kurios kaklas buvo kaip kalakuto.

— Ne, — atsakė Marilas. — Kitaip būtų nugabenę.

— O dabar ji liks čia visą naktį? Lavonas šalia — kas galės čia miegoti!

— Tada jūs nemiegokite, senele, — atsakė Marilas.

— Aš nesu senelė, — sušnypštė moteris.

— Tai matyti.

Moteris metė į jį piktą žvilgsnį.

— O kas išvalys kambarį? Kvapas niekada neišnyks. Galima buvo paimti dešimtą numerį, ana ten!

— Matote, — pasakė Marilas Rūtai, — moteris mirė. O ji būtų reikalinga vaikui ir tikriausiai jos vyrui. O šita lyginimo lenta gyvena. Ir aplinkinių apmaudui, turbūt sulauks žilos senatvės. Tai yra mįslė, kurios neįmanoma įminti.

— Blogis stipresnis, daugiau pakelia.

Marilas pažvelgė į ją.

— Iš kur jau žinote tai?

— Šiandien tokių dalykų lengva išmokti.

Marilas nieko neatsakė. Tik žiūrėjo į ją. Atėjo abu gydytojai.

— Vaikas pas šeimininkę, — tarė plikis. — Jį paims. Aš tuoj pat dėl jo paskambinsiu. Ir dėl moters. Ar pažinojote ją artimiau?

Marilas papurtė galvą.

— Ji atvyko prieš porą dienų. Aš tik vieną kartą su ja kalbėjausi.

— Galbūt ji turi dokumentus. Juos tada būtų galima kartu atiduoti.

— Aš pažiūrėsiu.

Gydytojai išėjo. Marilas apieškojo mirusiosios lagaminą. Jame buvo tik vaiko daiktai, žydra suknelė, šiek tiek skalbinių ir margas barškutis. Marilas sudėjo daiktus atgal.

— Keista, kaip viskas staiga taip pat pasidarė negyva.

Rankinėje jis surado pasą ir Frankfurto prie Oderio policijos registracijos blanką. Jis iškėlė jį prieš šviesą.

— Katarina Hiršfeld iš Miunsterio, mergautine pavarde Brinkman, gimusi tūkstantis devyni šimtai pirmųjų kovo septynioliktąją.

Jis atsistojo ir pažvelgė į mirusiąją — šviesūs plaukai, siauras griežtas vestfališkas veidas.

— Katarina Brinkman, ištekėjusi už Hiršfeldo, — jis vėl žvilgtelėjo į pasą: — Galioja dar trejus metus, — sumurmėjo jis. — Trejus metus kitam. Kapui užteks ir registracijos blanko, — ir įsikišo popierius. — Aš tai sutvarkysiu, — pasakė jis Kernui. — ir žvakę parūpinsiu. Nežinau, gal reikėtų prie jos truputį pabūti. Nors iš to jokios naudos, tačiau keista — aš jaučiu, kad prie jos reikėtų truputį pabūti.

— Aš pasiliksiu čia, — atsiliepė Rūta.

— Ir aš, — tarė Komas.

— Gerai. Tada aš ateisiu vėliau ir jus pakeisiu.

Mėnuo pasidarė skaistesnis. Naktis pakilo, išsiplėtė ir nusidažė tamsiai mėlyna spalva. Ji įsiveržė į kambarį su žemės ir žiedų kvapu.

Kernas su Rūta stovėjo prie lango. Jam atrodė, lyg jis būtų pabuvojęs kažkur toli ir dabar sugrįžęs. Jame dar glūdėjo miglotas pasibaisėjimas gimdyvės šauksmais, mėšlungio traukomu, kraujuojančiu kūnu. Šalia savęs jis girdėjo tylų merginos alsavimą ir matė jos švelnias jaunas lūpas. Staiga suvokė, kad ir ji priklauso šiai niūriai paslapčiai, apjuosiančiai meilę siaubo žiedu, jis nujautė, kad ir naktis tam priklauso, ir gėlės, ir sunkus žemės kvapas, ir saldus smuiko garsas virš stogų, jis žinojo, kad, jeigu būtų atsigręžęs, būtų pamatęs besiplaikstančioje žvakės šviesoje į jį žiūrinčią blyškią mirusiosios kaukę, todėl dar stipriau pajuto šilumą po savo oda, kuri šiurpo ir vertė ieškoti šilumos, tik šilumos ir nieko daugiau, tik šilumos...

Svetima ranka paėmė jo ranką ir uždėjo ant tiesių, jaunų pečių šalia jo.

VII

Marilas sėdėjo ant cementinės viešbučio terasos ir vėdinosi laikraščiu. Priešais save buvo pasidėjęs keletą knygų.

— Ateikite čia, Kernai! — pašaukė jis. — Artėja vakaras. Tokiu metu žvėris ima ieškoti vienatvės, o žmogus draugijos. Kaip dėl leidimo gyvent?

— Dar savaitė, — Kernas atsisėdo greta.

— Savaitė kalėjime ilga, laisvėje trumpa, — Marilas pliaukštelėjo per knygas priešais save. — Emigracija šviečia. Savo senuose metuose aš dar mokausi prancūzų ir anglų kalbų.

— Kartais aš jau nebegaliu girdėti žodžio „emigrantas“, — nepatenkintas pasakė Kernas.

Marilas nusijuokė.

— Nesąmonė! Jūs priklausote geriausiai draugijai. Dantė buvo emigrantas. Šileris turėjo išvažiuoti. Heinė. Viktoras Hugo. Tai tik keli. Matote — ten, viršuje, blyškus brolis Mėnulis — Žemės emigrantas. O pati motina Žemė — sena Saulės emigrantė, — jis sumirksėjo: — Gal būtų geriau, jeigu nebūtumėm emigravę ir dabar pleventumėm, tapę degančiomis dujomis. Ar Saulės dėmėmis. Nemanote taip?

— Ne, — tarė Kernas.

— Teisingai, — Marilas vėl ėmė vėduotis laikraščiu. — Ar žinote, ką aš ką tik skaičiau?

— Kad žydai kalti, jog nelyja.

— Ne.

— Kad tik granatos skeveldra pilve tikram vyrui reiškia visišką laimę.

— Taip pat ne.

— Kad žydai todėl visi bolševikai, nes taip įnirtingai kraunasi turtą.

— Neblogai! Toliau.

— Kad Kristus buvo arijas. Nesantuokinis vokiečių legionieriaus sūnus...

Marilas nusijuokė.

— Ne, neatspėsite. Vedybų skelbimus. Paklausykite: „Kur tas mielas, simpatiškas vyras, norintis mane padaryti laimingą? Tokia pat panelė, labai švelnios širdies, kilni, tauraus būdo, mėgstanti visa, kas gera ir gražu, puikiai nusimananti viešbučių srityje, ieško panašiai jaučiančios sielos tarp trisdešimt penkerių ir keturiasdešimties metų, užimančio gerą padėtį“, — jis pakėlė akis.

— Tarp trisdešimt penkerių ir keturiasdešimties! Keturiasdešimt vienų jau atkrinta. Tai tikėjimas, ką? Arba štai: „Kur man ieškoti tavęs, mano papildyme? Gili, linksma natūra, ledi ir namų šeimininkė su kasdienybės nepalaužtu polėkiu, temperamentu ir sąmojumi, kupina vidinio grožio ir bičiuliško supratimo, nori sau džentelmeno su atitinkamomis pajamomis, mėgstančio meną ir sportą, kuris tuo pat metu būtų mielas berniukas“ — puiku, ar ne? Arba imkim šitą: „Dvasiškai vienišas penkiasdešimtmetis, jautrios natūros, atrodantis jauniau, visiškas našlaitis...“ — Matas padarė pauzę. — Visiškas našlaitis! — pakartojo jis. — Penkiasdešimties metų! Kokia pasigailėjimo verta būtybė šitas švelnus penkiasdešimtmetis!

— Čia, mano mielasis! — jis atkišo Kernui laikraštį. — Du puslapiai! Kas savaitė du pilnutėliai puslapiai vien šiame laikraštyje. Tik pažvelkite į antraštes, kiek čia kirba jautrumo, gerumo, bičiulystės, meilės, draugystės! Tikras jus! Edeno sodas politikos dykumoje! Tai atgaivina ir valina! Čia matai, kad net šiais apgailėtinais laikais esama gerų žmonių. Tokie dalykai visada suteikia drąsos, ką...

Jis nusviedė lapus.

— Kodėl negalėtų būtų parašyta: koncentracijos lagerio komendantas, geros širdies, švelnios sielos...

— Jis tikrai save tokiu laiko, — pasakė Kernas.