Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Servus, Šani, — pasakė vyras iš kasos. — Su panele sužadėtine?

Kernas linktelėjo, nuraudo ir nepažvelgė į Rūtą.

Vyras paėmė du spalvotus atvirukus nuo krūvelės, gulinčios prie jo, ir padavė juos Rūtai. Juose buvo atvaizduotas apžvalgos ratas su Vienos panorama.

— Prisiminimui, mano panele.

— Širdingai ačiū.

Jie įsilipo į vieną vagonėlį ir atsisėdo prie lango.

— Tuos žodžius apie sužadėtinę aš nuleidau negirdomis, — tarė Kernas, — kad nereikėtų ilgai aiškinti.

Rūta nusijuokė.

— Už tai mes buvome itin pagerbti. Gavome atvirukų. Tik abu nežinome, kam juos siųsti.

— Taip, — tarė Kernas. — Aš nežinau nė vieno. O tie, kuriems galėčiau pasiųsti, neturi adreso.

Vagonėlis lėtai kilo aukštyn, ir apačioje kaip didelė vėduoklė pamažu skleidėsi Vienos panorama. Pirmiausia Prateris su apšviestų alėjų vėriniu — kaip dvi eilės perlų karolių ant tamsaus girios kaklo. Paskui kaip milžiniškas papuošalas iš smaragdų ir rubinų — margai švytintis paviljonų miestelis. Ir pagaliau beveik neapžvelgiamas miestas su visomis šviesomis, o už jo siauras tamsus kalnų virtinės rūkas.

Jie buvo vieni vagonėlyje, kuris švelniu lanku kilo vis aukštyn, o paskui nuslydo į kairę — ir jiems staiga pasirodė, kad tai ne vagonėlis, kad jie sėdi begarsiame aeroplane ir po jais lėtai sukasi žemė, kad jie jai nebepriklauso, kad jie skrenda vaiduoklišku lėktuvu, kuris jau niekad nenusileis, ir apačioje praskrieja tūkstančiai tėvynių, tūkstančiai apšviestų namų ir trobų, namo kviečiantys vakaro žiburiai iki pat horizontų, lempos ir butai, ir saugantys stogai virš jų, šaukiantys, viliojantys, tik nė vienas jiems nepriklausantis. Jie sklandė aukštai neturinčių tėvynės tamsoje, ir viena, ką jie galėjo įžiebti, buvo nenumaldomo ilgesio žvakė...

Gyvenamojo vagonėlio langai žioįėjo plačiai atverti. Buvo tvanku ir labai tylu. Lilo ant Kerno guolio buvo užtiesusi margą apklotą ir seną aksominę uždangą iš tiro. Lange siūbavo du lampionai.

— Šiandieninių klajoklių Venecijos naktis, — pasakė Štaineris. Ar buvote mažoje koncentracijos stovykloje?

— Ką tu turi galvoje?

— „Šmėklų trasą“.

— Taip.

Štaineris nusijuokė.

— Bunkeriai, požemiai, grandinės, kraujas ir ašaros — „Šmėklų trasa“ nelauktai pasidarė madinga, ką, mažoji Rūta? — jis atsistojo. — Išgerkime degtinės!

Jis paėmė nuo stalo butelį.

— Ar jūs taip pat išgersite taurelę, Rūta?

— Taip, didelę.

— Ir Kernas?

— Dvigubą.

— Vaikai, jūs darote pažangą! — pasakė Štaineris.

— Aš išgersiu iš gryno gyvenimo džiaugsmo, — paaiškino Kernas.

— Duok ir man stikliuką, — tarė Lilo, įėjusi su rusvų pyragų padėklu. Štaineris įpylė. Paskui pakėlė savo stikliuką ir išsišiepė.

— Tegyvuoja depresija! Tamsioji gyvenimo džiaugsmo motina!

Lilo pastatė padėklą ir atnešė dubenį su agurkais bei lėkštę juodos rusiškos duonos. Tada ji paėmė savo taurelę ir lėtai išgėrė. Lampiono šviesa atsispindėjo skaidriame skystyje ir atrodė, kad Lilo geria iš rožinio deimanto.

— Ar tu duosi man dar taurelę? — paklausė ji Štainerio.

— Kiek tik norėsi, mano melancholiškas Stepių vaike. Rūta, o kaip jūs?

— Taip pat dar vieną.

— Duokite ir man dar vieną, — tarė Kernas. — Man pakėlė atlyginimą.

Jie gėrė, paskui valgė pyragus su kopūstais bei mėsa. Po to Štaineris atsisėdo ant savo lovos ir užsirūkė. Kernas su Rūta įsitaisė ant Kerno guolio ant grindų. Lilo vaikštinėjo šen bei ten ir nurinko indus. Jos ilgas šešėlis judėjo ant vagonėlio sienų.

— Padainuok ką nors, Lilo, — tarė Štaineris po valandėlės.

Ji linktelėjo ir paėmė gitarą, kabėjusią kampe ant sienos. Balsas, jai kalbant kimus, pasidarė skaidrus ir gilus, kai ji uždainavo. Lilo sėdėjo prietemoje. Jos šiaip sustingęs veidas atgijo, o akys įgavo laukinį ir melancholišką blizgesį. Ji dainavo rusų liaudies dainas ir senovines čigonų lopšines. Po kurio laiko nutilo ir pažvelgė į Štainerį. Šviesa atsispindėjo jos akyse.

— Dainuok toliau, — pasakė Štaineris.

Ji linktelėjo ir paskambino gitara kelis akordus. Paskui pradėjo niūniuoti trumpas monotoniškas melodijas, iš kurių kartais iškildavo žodžiai, kaip paukščiai iš plačių stepių tamsos. Kelionių, trumpo poilsio palapinėse dainos. Ir atrodė, lyg neramioje lampionų šviesoje jų vagonėlis skubiai virto nakties palapine, o rytą jie visi turės iškeliauti.

Rūta sėdėjo priešais Kerną, prisišliejusi prie jo; merginos pečiai rėmėsi į jo pakeltus kelius, ir Kernas jautė malonią jos nugaros šilumą. Rūta atlošė galvą į jo rankas. Šiluma ėmė sruventi per rankas į jo kraują, ir jis nebegalėjo atsispirti nepatirtiems troškimams. Jis norėjo kažką ir įsileisti, ir išvaryti, kažką neaiškaus, kas buvo jame ir už jo, kas buvo giliame aistringame Lilo balse ir nakties alsavime, jo bėgančių minčių sumaištyje ir šviesioje tėkmėje, kuri jį staiga pakėlė ir nusinešė. Jis kaip kriauklėmis apkabino rankomis siaurus nesipriešinančius jos pečius.

Lauke buvo tylu, kai Kernas su Rūta išėjo. Paviljonai buvo jau uždengti pilku brezentu, triukšmas nutilęs, ir virš sąmyšio ir šūkaliojimų, virš šautuvų pokšėjimo ir šaižių riksmų, sklindančių iš vagonėlių, vėl tyliai išaugo miškas ir paslėpė po savimi margus ir pilkus palapinių raupsus.

— Ar tu jau nori namo? — paklausė Kernas.

— Nežinau. Ne.

— Pasitikim dar čia. Pasivaikščiokime. Aš noriu, kad niekad neišauštų rytojus.

— Taip. Rytojus — visada baimė ir nežinia. Kaip gražu čia.

Jie ėjo per tamsą. Medžiai viršuje nejudėjo. Jie įsisupo į minkštą tylą kaip į nematomą vatą. Lapai nė trupučio nešnarėjo.

— Turbūt mes vieninteliai, kurie dar nemiega...

— Nežinau. Policininkai visada ilgiau nemiega.

— Čia nėra policininkų. Čia ne. Čia miškas. Kaip smagu eiti! Visai negirdėti žingsnių.

— Taip, nieko negirdėti.

— Tačiau tave aš girdžiu. Bet gal ir tai aš. Aš nebegaliu įsivaizduoti, kaip būtų be tavęs.

Jie ėjo toliau. Buvo taip tylu, lyg tyla būtų sulaikiusi kvapą ir laukusi kažko baisiai svetimo iš toli.

— Duok man savo ranką, — tarė Kernas. — Aš bijau, kad tu staiga nepranyktum.

Rūta prisiglaudė prie jo. Pajuto jos plaukus prie savo veido.

— Rūta, — pasakė jis, — žinau, tai yra ne kas kita, kaip truputis buvimo kartu visame tame bėgime ir tuštumoje — bet mums tai turbūt daugiau už visa, kas skambiai vadinama...

Ji linktelėjo ant jo peties. Jie šitaip pastovėjo dar valandžiukę.

— Liudvigai, — tarė Rūta. — Kartais aš jau niekur nebenoriu. Tik griūti ant žemės ir užgesi...

— Ar tu pavargusi?

— Ne, nepavargusi. Ar galėčiau amžinai šitaip eiti. Taip minkšta. Niekur neužkliūni.

Pakilo vėjas. Lapai virš jų pradėjo šnarėti. Kernas pajuto ant rankos šiltą lašą. Kitas palietė jam veidą. Pažvelgė aukštyn.

— Pradeda lyti, Rūta.

— Taip.

Lašai ėmė kristi sutartiniau ir tankiau.

— Imk mano švarką, — pasakė Kernas. — Man nieko, aš įpratęs.

Jis užmetė švarką Rūtai ant pečių. Ji pajuto jame dar tebesančią šiluma ir pasijuto nepaprastai saugi.

Vėjas nurimo. Miškui, regis, akimirkai užgniaužė kvapą, tada per tamsą sušvito tylus baltas žaibas, kurį nusivijo griaustinis, ir iškart pasipylė lietus, lyg žaibas būtų praplėšęs dangų.

— Eikš greičiau! — sušuko Kernas.