Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

Abu sargybiniai spoksojo į jį. Jie nežinojo, ar jiems galima elgtis šiurkščiai, ar reikia būti atsargiems. Blondinas žiūrėjo į juos, išvertęs akis.

— Pone, — pagaliau atsargiai prabilo vyresnysis, — tai yra įprastas kalėjimo maistas.

— Ar aš kalėjime? — blondinas baisiai įsižeidė. — Aš esu areštuotas! Ar jūs nežinote skirtumo?

— Žinau, žinau... — sargybinis dabar buvo akivaizdžiai įbaugintas. — Žinoma, jūs pats galite pasirinkti maistą, mano pone! Tai jūsų teisė. Jeigu norite užsimokėti, prižiūrėtojas gali atnešti guliašo...

— Pagaliau protingas žodis! — blondino laikysena sušvelnėjo. — Ir gal dar alaus...

Blondinas pažvelgė į sargybinį.

— Jūs man patinkate! Aš tarsiu žodelį dėl jūsų! Kokia jūsų pavardė?

— Rudolfas Ėgeris.

— Malonu! Tęskime! — studentas išsitraukė pinigus iš kišenės ir padavė juos prižiūrėtojui. — Dvi porcijos jautienos guliašo su bulvėmis. Butelį slyvinės...

Sargybinis Rudolfas Ėgeris išsižiojo.

— Alkoholiniai...

— Leidžiami, — užbaigė blondinas. — Du butelius alaus, vieną sargybiniams, vieną mums!

— Didžiai dėkoju, bučiuoju ranką! — pasakė Rudolfas Ėgeris.

— Jeigu alus nebus šviežias ir šaltas kaip ledas, — pareiškė senato prezidento sūnus prižiūrėtojui, — aš nupjausiu tau koją su pjūklu. Jeigu jis bus geras, gausi likusius pinigus.

Prižiūrėtojas džiugiai išsišiepė.

— Bus padaryta, pone grafe! — jis spindėte spindėjo.

— Tai tikras auksinis Vienos humoras!

Atnešė valgį. Studentas pakvietė Kerną. Tas iš pradžių atsisakė. Jis matė žydus, rimtais veidais srebiančius pamazgas.

— Būkite išdavikas! Tai šiuolaikiška! — padrąsino jį studentas. — O be to, tai valgis lošėjams.

Kernas atsisėdo. Guliašas buvo geras, juk pagaliau jis neturėjo paso ir dar buvo mišrūnas.

— Ar jūsų tėvas žino, kad jūs čia? — paklausė jis.

— Dievulėliau! — blondinas nusijuokė. — Mano tėvas! Jis turi baltinių parduotuvę Lince.

Kernas nustebęs pasižiūrėjo į jį.

— Mano mielasis, — ramiai pasakė studentas. — Jūs, regis, dar nežinote, kad mes gyvename blefo laikais. Demokratiją pakeitė demagogija. Natūrali seka. Į sveikatą!

Jis atkimšo slyvinę ir pasiūlė taurelę akiniuotajam studentui.

— Ačiū, aš negeriu, — atsakė tas sumišęs.

— Žinoma! Turėjau susiprasti! — blondinas pats išlenkė taurelę. — Jau vien todėl kiti jus amžinai persekios! O kaip mudu, Kernai? Ar mes ištuštinsime butelį?

— Taip.

Jie išgėrė butelį. Paskui atsigulė ant gultų. Kernas manė, kad galės miegoti, tačiau kas akimirką vis atsibusdavo. „Prakeikimas, ką jie padarė su Rūta? — galvojo jis. — Ir ar ilgam jie mane čia uždarys?

Jis gavo du mėnesius kalėjimo. Kūno sužalojimas, maištas, pasipriešinimas valstybinei valdžiai, pakartotinis nelegalus apsigyvenimas — jis nustebo, kad negavo dešimties metų.

Kernas atsisveikino su blondinu, kurį tuo pačiu metu paleido. Tada jį nuvedė į apačią. Turėjo atiduoti savo daiktus ir gavo kalėjimo aprangą. Stovint po dušu, jam toptelėjo, kad kadaise jis jautėsi prislėgtas, kai jam uždėjo antrankius. Jam atrodė, kad tai buvo be galo seniai. Dabar kalėjimo drapanos jam pasirodė tik praktiškos; taip jis galėjo patausoti savo asmeninius daiktus.

Jo kalėjimo bendrai buvo vagis, smulkus sukčius ir rusų profesorius iš Kazanės, uždarytas kaip valkata. Visi keturi dirbo kalėjimo siuvykloje.

Pirmas vakaras buvo prastas. Kernas prisiminė tai, ką jam tuomet buvo sakęs Štaineris — kad jis priprasiąs. Tačiau dabar Kernas sėdėjo ant savo gulto, įbedęs akis į sieną.

— Ar mokate prancūzų kalbą? — staiga paklausė jį profesorius nuo savo gulto.

Kernas krūptelėjo.

— Ne.

— Norite išmokti?

— Taip. Galime iškart pradėti.

Profesorius atsikėlė.

— Reikia ko nors imtis, žinote! Kitaip mintys gali žmogų užgraužti.

— Taip, — Kernas linktelėjo. — Be to, man ji išties pravers. Tikriausiai teks keliauti į Prancūziją, kai išleis.

Jie susėdo viens šalia kito apatinio gulto kampe. Virš jų blaškėsi sukčius. Jis turėjo pieštuko galiuką ir piešė ant sienų kiauliškus piešinius. Profesorius buvo labai liesas. Kalėjimo rūbai ant jo rodės gerokai per platūs. Jis turėjo raudoną išsitaršiusią barzdą ir vaikišką veidą su mėlynomis akimis.

— Pradėkime nuo gražiausio ir tuščiausio žodžio pasaulyje, — pasakė jis be jokios ironijos, nepaprastai gražiai šypsodamasis, — nuo žodžio „laisvė“ — la libertė.

Kernas daug išmoko tuo metu. Po trijų dienų jis jau galėjo per pasivaikščiojimus kieme šnekėtis su kaliniais, žingsniuojančiais priekyje ir užpakalyje, nejudindamas lūpų. Siuvykloje tokiu būdu jis su profesoriumi uoliai kalė prancūziškus veiksmažodžius. Vakarais, kai pavargdavo nuo prancūzų kalbos, vagis mokė jį, kaip iš vielos pasidaryti visraktį ir numaldyti budrius šunis. Jis aiškino, kada subręsta įvairios žemės ūkio kultūros ir kaip nepastebimai įlįsti į šieno kupetą ir ten išsimiegoti. Sukčius sugebėjo įsinešti keletą numerių „Elegantiško pasaulio“. Be „Biblijos“, tai buvo vienintelis dalykas, ką jie turėjo paskaityti, ir jie mokėsi, kaip apsirengti diplomatiniams priėmimams ir kada į frako atlapą įsisegti raudoną ar baltą gvazdiką. Deja, dėl vieno vagis buvo nepataisomas: jis tvirtino, kad prie frako priklausąs juodas kaklaryšis — jis matęs taip apsirengusius kelnerius daugelyje restoranų.

Kai juos išvedė penktosios dienos rytą, prižiūrėtojas taip smarkiai pastūmė Kerną, kad tas atsitrenkė į sieną.

— Nežiopsok, asile! — užbaubė prižiūrėtojas.

Kernas apsimetė, kad nepastovi ant kojų. Tokiu būdu jis norėjo nenubaustas įspirti prižiūrėtojui į blauzdą. Tai būtų atrodę kaip atsitiktinumas. Tačiau jam dar nespėjus to padaryti, prižiūrėtojas timptelėjo jį už rankovės ir sušnabždėjo:

— Po valandos pasiprašyk išeiti. Sakyk, kad raižo pilvą. Pirmyn! — suriko jis paskui. — Manai, kad mes galim tavęs laukti?

Per pasivaikščiojimą Kernas svarstė, ar prižiūrėtojas ruošiasi jį kaip nors apmauti. Abu negalėjo viens kito pakęsti. Paskui jis be garso, šnabždesiais, aptarė tą reikalą siuvykloje su vagimi, kuris buvo tikras kalėjimo specialistas.

— Norėti išeiti tu gali visada, — pareiškė tas. — Tai tavo žmogaus teisė. Čia jis tau nieko nepadarys. Vieni išeina dažniau, kiti rečiau, tai natūralu. Tačiau būk po to atidus.

— Gerai. Matysime, ko jis nori. Šiaip ar taip, tai — paįvairinimas.

Kernas susimuliavo pilvo skausmus, ir prižiūrėtojas išvedė jį lauk. Nulydėjo jį į išvietę ir apsidairė.

— Cigaretės? — paklausė.

Rūkyti buvo draudžiama. Kernas nusijuokė.

— Tai štai kas! Ne, mielasis, šituo tu manęs nepagausi.

— Ak, užsičiaupk. Manai, kad noriu tave apmauti? Ar pažįsti Štainerį?

Kernas pažvelgė į prižiūrėtoją.

— Ne, — atsakė jis tada. Jis numanė, kad tai spąstai Štaineriui pagauti.

— Tu nepažįsti Štainerio?

— Ne.

— Gerai, tada įsidėmėk. Štaineris liepė tau pasakyti, kad Rūta saugioje vietoje. Tau nereikia rūpintis. Kai išeisi, turi prašytis, kad tave išsiųstų į Čekiją, ir sugrįžti. Dabar tu jį pažįsti?

Kernas staiga pajuto, kad visas dreba.

— Dabar cigaretę? — paklausė prižiūrėtojas.

Kernas linktelėjo. Prižiūrėtojas išsitraukė iš kišenės pakelį „Memfio“ ir degtukų dėžutę.