Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Gali būti, kad jį dar įmanoma išgelbėti! Su deguonimi! — iš galo suriko kitas kalinys, vaiduokliškai pakeldamas ir nuleisdamas pakaruoklio rankas.

— Gerai prasideda diena! — sumurmėjo sargybinis ir išsinešdino.

Po kelių minučių atėjo sanitarai ir pasiėmė pakaruoklį. Netrukus po to sargybinis atėjo dar kartą.

— Jūs turite atiduoti petnešas, diržus ir batų raištelius.

— Aš nesikarsiu, — tarė Kernas.

— Vis tiek turite atiduoti.

Jie atidavė daiktus ir susėdo ant gultų. Bjauriai dvokė vėmalais.

— Po valandos prašvis, tada galėsite sutvarkyti, — pasakė Kernas.

Jo gerklė išdžiūvo. Norėjosi gerti. Viskas jame buvo sausa ir dulkėta. Jis jautėsi taip, lyg būtų rijęs anglis ir vatą. Lyg jis jau niekad nebūtų galėjęs išsivalyti.

— Siaubinga, ką? — po valandžiukės paklausė kitas.

— Ne, — atsakė Kernas.

Kitą vakarą juos perkėlė į didesnę kamerą, kurioje jau buvo keturi žmonės. Kernui pasirodė, kad jie visi emigrantai; bet jis nebesidomėjo. Buvo labai pavargęs ir užlipo ant savo gulto. Tačiau užmigti neįstengė. Gulėjo atviromis akimis ir spoksojo į mažą grotuoto langelio keturkampį. Vėlai, apie vidurnaktį, prisidėjo dar du žmonės. Kernas jų nematė; tik girdėjo juos trankantis.

— Kiek laiko galėtų trukti, kol mes iš čia išeisime? — netrukus iš tamsos pasigirdo nedrąsus naujoko balsas.

Praėjo valandėlė, kol jis sulaukė atsakymo. Tai bosas suniurnėjo:

— Priklausys nuo to, ką padarėte. Už apiplėšimą su nužudymu — iki gyvos galvos, už politinę žmogžudystę — aštuonias dienas.

— Mane jie antrą kartą pagavo be paso.

— Tai blogiau, — sukriuksėjo bosas. — Ramiai galite tikėtis keturių savaičių.

— Dieve mano! O aš turiu vištą lagamine. Keptą vištą! Ji supus, kol išeisiu!

— Be abejonės! — patvirtino bosas.

Kernas sukluso.

— Ar kartais nesate turėjęs vištą lagamine sykį anksčiau? — paklausė jis.

— Taip. Tiesa! — atsakė nustebęs naujokas po valandėlės. — Iš kur žinote, mano pone?

— Ar tada buvote suimtas?

— Žinoma! Kas mane čia klausinėja? Kas jūs toks? Kaip čia yra, kad žinote tai, mano pone? — susijaudino balsas tamsoje.

Kernas staiga pradėjo juoktis. Jis kvatojo taip, kad kone duso. Tai buvo lyg prievarta, skausminga konvulsija, nuslinko viskas, kas buvo susikaupę per du mėnesius, — įniršis dėl suėmimo, apleistumo jausmas, baimė dėl Rūtos, pastangos neprarasti galvos, pasibaisėjimas pakaruokliu, — jis juokėsi ir juokėsi, smarkiai, trūkčiodamas, ir negalėjo nustoti.

— Viščiukas! — stenėjo jis. — Iš tikrųjų, tai Viščiukas! Ir vėl višta lagamine! Koks atsitiktinumas!

— Jūs tai vadinate atsitiktinumu? — įniršęs plūdosi Viščiukas. — Šitas prakeiktas likimas!

— Jums, atrodo, nesiseka su keptomis vištomis, — tarė bosas.

— Nutilkit! — sušnarpštė kitas. — Jūsų keptų vištų nesėkmės! Naktį šitaip priversti gurgti žmogaus be tėvynės pilvą!

— Tarp jo ir viščiuko, matyt, yra gilesnis ryšys, — pranašavo bosas.

— Jam reikėtų kitą sykį pamėginti su keptais supamaisiais arkliukais! — užkaukė vyras be tėvynės.

— Arba su skrandžio vėžiu, — sukvykė aukštas spigus tenoras.

— Turbūt ankstesniame gyvenime jis buvo lapė, — spėliojo bosas. — O dabar vištos jam už tai keršija.

Viščiukas pertarė dar kartą:

— Kokia prakeikta niekšybė, dar tyčiojasi iš nelaimės ištikto žmogaus!

— Kada daugiau? — patetiškai paklausė bosas.

— Tylos! — suriko sargybinis už durų. — Čia padorus kalėjimas, o ne naktinis restoranas!

XI

Kernas pasirašė raštą dėl jo antro ištrėmimo iš Austrijos. Jis buvo visam gyvenimui. Tačiau šį kartą nenusiminė. Galvojo tik apie tai, kad kitą dieną prieš pietus jis tikriausiai vėl bus Prateryje.

— Ar jūs Vienoje esate palikęs kokių nors daiktų? — paklausė tarnautojas.

— Ne, nieko.

— Jūs žinote, kad jums gresia mažiausiai trys mėnesiai kalėjimo, jeigu vėl sugrįšite į Austriją?

— Taip.

Tarnautojas valandėlę žiūrėjo į Kerną. Paskui įsikišo ranką į kišenę ir ištiesė jam penkių šilingų banknotą.

— Štai, išgerkite taurelę. Aš taip pat negaliu pakeisti įstatymų. Paimkite „Gumpoldo vyšninės“. Ji šiais metais geriausia. O dabar eikite!

— Ačiū! — tarė Kernas nustebintas. Pirmą kartą policijoje gavo dovanų. — Širdingai ačiū! Pinigai pravers.

— Gerai jau, gerai! Dabar žiūrėkite, kad pereitumėte! Jūsų palydovas jau laukia prieškambaryje.

Kernas įsikišo pinigus. Jais jis galėjo ne tik užsimokėti už du ketvirčius „Gumpoldo vyšninės“, bet ir pavažiuoti traukiniu dalį kelio atgal į Vieną. Tai buvo ne taip pavojinga.

Jie važiavo tuo pačiu keliu, kaip pirmą kartą su Štaineriu. Kernui atrodė, kad nuo to laiko praėjo dešimt metų.

Nuo stoties jiems reikėjo dar gabalą paėjėti. Po kurio laiko jie praėjo pro vyninę. Keletas stalų ir kėdžių stovėjo išnešti į lauką, šalia gėlyno. Kernas prisiminė tarnautojo patarimą.

— Gal išgerkime po stikliuką? — pasiūlė jis palydovui.

— Ko?

— „Gumpoldo vyšninės“. Ji šiemet geriausia.

— Galime! Šiaip ar taip, muitinei dar per šviesu.

Jie susėdo lauke ir gėrė aitrią skaidrią „Gumpoldo vyšninę“. Aplinkui tvyrojo ramybė. Dangus buvo giedras, vaiskus ir žalsvas lyg obuolys. Lėktuvas nusklendė kaip sakalas į Vokietijos pusę. Šeimininkas atnešė žibintą ir pastatė ant stalo. Tai buvo pirmasis Kerno vakaras laisvėje. Jau du mėnesius jis neregėjo atviro dangaus ir atviros žemės. Jam dingojos, kad jis pirmą sykį vėl įkvėpė. Sėdėjo tylus ir mėgavosi trupučiu ramybės, kurią jis dar turėjo. Po valandos kitos pasipils rūpesčiai ir nerimas.

— Tiesiog nepakenčiama, — nelauktai sumurmėjo tarnautojas.

Kernas pakėlė akis.

— Ir man taip atrodo!

— Aš turėjau galvoje ką kita.

— Galiu įsivaizduoti.

— Aš turiu galvoje jus, emigrantus, — niūriai paaiškino tarnautojas. — Jūs tiesiog griaunate mūsų profesinę garbę! Nieko kito nebeeskortuojame, išskyrus emigrantus! Kasdien tas pats! Visąlaik nuo Vienos iki sienos. Koks čia gyvenimas! Jokio garbingo, gražaus transportavimo su antrankiais!

— Turbūt po metų kitų jūs mus taip pat gabensite prie sienos su antrankiais, — sausai atsiliepė Kernas.

— Tačiau tai nekompensuoja! — tarnautojas pažvelgė į jį gana niekinamai. — Jūs juk esate niekas policiniu atžvilgiu! Man teko eskortuoti keturgubą žmogžudį — plėšiką Miulerį II, buvau pasiruošęs kiekvieną akimirką šauti iš revolverio; paskui, prieš dvejus metus — moterų žudiką Bergmaną; vėliau — pjaustytoją Brustą; ką jau kalbėti apie lavonų niekintoją Tedį Bliumelį! Taip, buvo laikai! Bet šiandien jūs — su jumis galima nudvėsti iš nuobodulio! — jis atsiduso ir išgėrė savo taurelę. — Vis dėlto — jūs bent šiek tiek nusimanote apie vyną. Išgerkime dar ketvirtį! Šį kartą moku aš.

— Gerai.

Jie draugiškai išgėrė kitą ketvirtį. Paskui pakilo. Per tą laiką sutemo. Šikšnosparniai ir naktinės plaštakės šmėkščiojo virš kelio.

Muitinė buvo ryškiai apšviesta. Senieji tarnautojai dar tebebuvo čia. Palydovas perdavė Kerną.

— Pasėdėkite kol kas viduje, — tarė vienas tarnautojas. — Dar anksti.

— Žinau, — atsakė Kernas.

— Šit kaip, jūs jau žinote?

— Žinoma. Sienos — mūsų tėvynė.

Švintant Kernas vėl buvo Prateryje. Jis nesiryžo nueiti prie Štainerio vagonėlio ir jį pažadinti, nes nežinojo, kas atsitiko per tą laiką. Vaikštinėjo aplinkui. Medžiai mirguliavo migloje. Kol buvo kalėjime, atėjo ruduo. Prie pilkai uždengtos karuselės pastovėjo kurį laiką. Paskui kilstelėjo brezentą ir įšliaužė į vidų. Atsisėdo į gondolą. Taip jis buvo apsaugotas nuo aplinkui šmirinėjančių policininkų.