Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

Buvo po pietų, kai jis pasiekė pagrindinę geležinkelio stotį. Paliko savo lagaminą bagažo saugojimo kameroje. Kernas žinojo Rūtos adresą, bet nenorėjo tą dieną eiti prie jos buto. Kurį laiką pabuvo geležinkelio stotyje; paskui pasiteiravo keliose žydų krautuvėlėse apie pabėgėlių globą. Vienoje kojinių parduotuvėje gavo kulto bendruomenės adresą ir nuėjo ten.

Pasitiko jį jaunas žmogus Kernas paaiškino, kad vakar perėjęs sieną.

— Legaliai? — paklausė jaunasis vyras.

— Ne.

— Ar turite dokumentus?

Kernas nustebęs pažvelgė į jį.

— Jei turėčiau dokumentus, nebūčiau čia atėjęs.

— Žydas?

— Ne. Pusžydis.

— Religija?

— Evangelikų.

— Evangelikų, ak taip! Čia mes nedaug galime dėl jūsų padaryti. Mūsų lėšos labai ribotos, ir kaip religinė bendruomenė, mes pirmiausia, žinoma, turime pasirūpinti — jūs suprantate — mūsų tikėjimo žydais.

— Suprantu, — tarė Kernas. — Iš Vokietijos pabėgau, nes turiu žydą tėvą. Čia jūs man negalite padėti, nes aš turiu krikščionę motiną. Komiškas pasaulis!

Jaunasis vyras gūžtelėjo pečiais.

— Man gaila. Disponuojame tik privačiomis aukomis.

— Gal bent galite patarti, kur galėčiau porą dienų nepranešęs pagyventi? — paklausė Kernas.

— Deja, ne. Negaliu ir neturiu teisės. Instrukcijos yra labai griežtos, ir mes turime tiksliai jų laikytis. Jūs turite nueiti į policiją ir prašyti leidimo gyventi.

— Na, — pasakė Kernas, — čia aš jau turiu tam tikros patirties.

Jaunasis vyras pasižiūrėjo į jį.

— Luktelėkit dar sekundę, — jis nuėjo į kontorą gilumoje ir netrukus sugrįžo. — Mes galime jums išimties tvarka pagelbėti dvidešimčia frankų. Daugiau, deja, niekuo negalime padėti.

— Labai dėkoju! Tiek daug aš net nesitikėjau!

Kernas rūpestingai sulenkė banknotą ir įsidėjo į piniginę. Tai buvo vienintelis šveicariškas pinigas, kurį jis turėjo.

Gatvėje sustojo. Nežinojo, kur eiti.

— Na, pone Kerną., — pasakė kažkas užpakalyje truputį pašaipiai.

Kernas krūptelėjo. Už jo stovėjo jaunas gana elegantiškai apsirengęs žmogus, maždaug jo amžiaus. Jis šypsojosi.

— Neišsigąskite! Ir aš ką tik buvau ten, viršuje, — jis parodė į kulto bendruomenės duris. — Jūs pirmą kartą Ciūriche, tiesa?

Kernas sekundę žiūrėjo į jį nepasitikėdamas.

— Taip, — tarė jis paskui. — Aš ir Šveicarijoje pirmą kartą.

— Taip ir maniau. Jūsų istorija buvo tokia... truputį nevykusi — atleiskite. Nereikėjo sakyti, kad esat evangelikas. Bet jūs ir taip gavote paramą. Jei norite, galiu jums duoti keletą paaiškinimų. Aš vadinuosi Binderis. Gal išgerkime kavos?

— Taip, mielai. Ar čia yra emigrantų kavinė ar kas panašaus?

— Daugybė. Geriausia mums eiti į kavinę „Greif“. Ji netoli nuo čia, ir policija dar jos gerai nežino. Kol kas ten dar nebuvo nė vienų gaudynių.

Jie nuėjo į kavinę „Greif“. Ji buvo kaip du vandens lašai panaši į kavinę „Šperler“ Vienoje.

— Iš kur atvykote? — paklausė Binderis.

— Iš Vienos.

— Tai jums šio to teks ir naujo pasimokyti. Įsidėmėkite! Jūs, žinoma, galite paprašyti policijoje trumpo leidimo apsistoti. Suprantama, tik porai dienų, po to turėsite išsinešdinti. Šansas jį gauti be dokumentų šiuo momentu nesudaro nė dviejų procentų, o šansas, kad iškart būsi išsiųstas, lygus maždaug devyniasdešimt aštuoniems procentams. Norite rizikuoti?

— Jokiu būdu.

— Teisingai! Rizikuojate tuo, kad jums tuoj pat gali būti uždrausta įvažiuoti — metams, trejiems, penkeriems ir daugiau, priklausomai nuo aplinkybių. Jei po to jus sučiups — kalėjimas.

— Žinau, — tarė Kernas. — Kaip visur.

— Gerai. Jūs tai atidedate, jei pasiliekate nelegaliai. Žinoma, tol, kol jus pirmą kartą pagaus. Tai sugebėjimo ir laimės dalykas.

Kernas linktelėjo.

— Ar yra galimybių įsidarbinti?

Binderis nusijuokė.

— Neįmanoma. Šveicarija — maža šalis, ir pati turi užtektinai bedarbių.

— Taigi, kaip įprasta: legaliai ar nelegaliai numirti badu arba nusižengti įstatymams.

— Tikslu! — atsakė Binderis aiškiai ir sumaniai. — Dabar pereikim prie zonų klausimo. Ciūriche labai karšta. Labai uoli policija. Nemaloniausia, kad ji rengiasi civiliškai. Čia ištveria tik patyrę specialistai. Jokiu būdu ne diletantai. Šiuokart gera yra prancūzų Šveicarija. Visų pirma Ženeva. Socialinė valdžia. Tesinas — taip pat neblogai, bet miesteliai per maži. Kaip jūs dirbate? Grynai ar su lupenomis?

— Ką tai reiškia?

— Tai reiškia: ar mėginate gauti paramą, ar darote tą patį, dar bandydami ką nors parduoti.

— Aš norėčiau ką nors parduoti.

— Pavojinga. Laikoma darbu. Dvigubas nusikaltimas. Nelegalus gyvenimas ir nelegalus darbas. Ypač, jeigu būsite įskųstas.

— įskųstas?

— Mano mielasis, — atsakė specialistas Binderis, kantriai mokydamas, — mane sykį buvo įskundęs žydas, turintis daugiau milijonų nei jūs frankų. Jis pasipiktino, kad aš paprašiau jo pinigų bilietui į Bazelį. Taigi: jeigu pardavinėsite, tai tik smulkmenas: pieštukus, batraiščius, sagas, trintukus, dantų šepetėlius ir taip toliau. Niekad neimkite lagamino, dėžės, net portfelio su savimi. Jau vien dėl to yra įkliuvusių žmonių. Geriausia nešiotis kišenėse. Dabar, rudenį, tai lengviau, nes galite vilkėti apsiaustą. Kuo jūs prekiaujate?

— Muilu, kvepalais, tualetiniu vandeniu, šukomis, žiogeliais ir panašiai.

— Gerai. Kuo pigesnis daiktas, tuo didesnis pelnas. Aš pats iš principo neprekiauju. Esu paprastas pašalpų tigras. Vengiu straipsnio dėl nelegalaus darbo ir įkliūsiu tik dėl elgetavimo ir valkatavimo. Kaip dėl adresų? Ar turite?

— Kokių adresų?

Binderis atsilošė ir nustebęs pasižiūrėjo į Kerną.

— Dėl Dievo meilės! — tarė jis. — Tai juk svarbiausia! Žinoma, adresai žmonių, į kuriuos galite kreiptis. Jūs negalite aklai bėgioti iš namo į namą! Tada po trijų dienų būsite žlugęs.

Jis pasiūlė Kernui cigaretę.

— Duosiu jums tam tikrą skaičių patikimų adresų, — tęsė jis. — Tris serijas — pamaldžių žydų, mišrių ir krikščionių. Gausite veltui. Aš pats už juos turėjau sumokėti savo pirmuosius dvidešimt frankų. Žinoma, tie žmonės iš dalies yra baisiai apspisti, tačiau jie jums bent nesukels sunkumų.

Jis apžiūrėjo Kerno kostiumą.

— Jūsų rūbai tvarkingi. Šveicarijoje reikia į juos kreipti dėmesį. Dėl seklių. Bent apsiaustas turi būti geras; reikalui esant, jis uždengia sudriskusį kostiumą, galintį sukelti susierzinimą. Visur atsiranda nemažai žmonių, kurie nenori duoti pašalpos tam, kuris vilki saugomą ir prižiūrimą kostiumą. Ar surezgėt gerą istoriją, kurią galėtumėte pasakoti?

Jis pakėlė akis ir sugavo Kerno žvilgsnį.

— Mano mielasis, — pasakė jis, — žinau, ką dabar galvojate. Ir aš taip kadaise galvojau. Bet patikėkite manimi, pačiam apsirūpinti varge yra menas. Labdarybė — tai karvė, mažai ir nelengvai duodanti pieno. Pažįstu žmonių, kurie turi parengę tris skirtingas istorijas: sentimentalią, brutalią ir dalykišką; priklausomai nuo to, ką nori išgirsti žmogus, turintis nepašykštėti savo poros frankų pašalpai. Be abejo, jie meluoja. Bet tik todėl, kad turi. Pagrindinė istorija visada ta pati: vargas, emigracija ir badas.

— Žinau, — atsiliepė Kernas. — Apie tai aš dar negalvojau. Aš tik apstulbau, kad jūs tiek daug ir taip gerai išmanote.

— Koncentruotas trejų metų įdėmiausias kovos už būvį patyrimas. Aš esu gudrus, taip. Tokių maža. Mano brolis toks nebuvo. Jis nusišovė prieš metus.