Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Na? — viršila padėjo šautuvą.

— Pasitaiko, — tarė Kernas.

— Pasitaiko? Niekada nepasitaiko! Keturi kartai po dvylika ir vienas šeši! Tuo jūs turbūt ir pats netikite, ką?

Kernas tylėjo. Vyras prikišo jam savo raudoną veidą.

— Aš jus jau kažkur buvau sutikęs...

Draugai nutraukė jį. Triukšmaudami pareikalavo nemokamo šūvio. Šešetukas negaliojąs.

— Jūs kažką padarėte su kulkomis, broliai! — rėkė jie.

Įėjo Lilo.

— Kas atsitiko? — paklausė ji. — Ar galiu jums padėti? Jaunuolis čia dar naujokas.

Vyriškiai ėmėsi ją įtikinėti. Policininkas tylėjo. Jis spitrijosi į Kerną ir suko smegeninę. Kernas atlaikė žvilgsnį. Prisiminė viską, ko buvo išmokęs neramus gyvenimas.

— Aš noriu pasitarti su direktoriumi, — tarė jis atsainiai. — Aš čia negaliu nieko nuspręsti.

Jis galvojo duoti policininkui nemokamai iššauti. Bet įsivaizdavo, kaip pasius Poclochas, jeigu bus prarastas paveldėtas jo žmonos šeimyninis daiktas. Jis atsidūrė tarp Skilos ir Charibdės. Lėtai išsitraukė cigaretę ir užsidegė. Stipriai susiėmė, kad rankos nedrebėtų. Tada apsisuko ir perėjo į Lilo vietą.

Lilo pasiliko stovėti vietoj jo. Ji pasiūlė varžybas. Policininkas turįs dar sykį iššauti penkis šūvius. Veltui, žinoma. Kiti nesutiko. Lilo pažvelgė į Kerną, ji matė, kad jis išbalo, ir suprato, kad atsitiko kažkas daugiau, ne tik kivirčas dėl Poclocho stebuklingų kulkų. Lilo staiga nusišypsojo ir atsisėdo ant stalo priešais policininką.

— Toks malonus vyras ir antrą kartą gerai šaudys, — pasakė ji. — Na, pabandykite! Penki nemokau, šūviai dėl šaulių karaliaus!

Policininkas pamalonintas net kaklą ištempė.

— Tas, kuris turi tokią ranką, nepažįsta baimės, — pasakė Lilo ir uždėjo savo siaurą plaštaką ant tvirtos, raudonais plaukeliais apžėlusios viršilos letenos.

— Baimės! Mes nepažįstame! — policininkas užvertė nosį ir nusižvengė. — Būtų gražiausia!

— Taip ir maniau! — Lilo pasižiūrėjo į jį susižavėjusi ir ištiesė jam šautuvą.

Policininkas paėmė, rūpestingai prisitaikė ir iššovė. Dvylika. Patenkintas pažvelgė į Lilo. Ji nusišypsojo ir vėl užtaisė šautuvą. Policininkas surinko penkiasdešimt aštuonis taškus.

Lilo žvelgė į jį spindinčiomis akimis.

— Jūs geriausias šaulys iš visų, kurie čia buvo per daugelį metų, — pareiškė ji. — Jūsų žmonai tikrai nereikia bijoti.

— Dar neturiu žmonos.

Ji pasižiūrėjo jam į akis.

— Turbūt tik todėl, kad pats nenorėjote.

Jis šypsojosi. Jo draugai triukšmavo. Lilo nuėjo atnešti jam piknikų krepšio, kurį jis laimėjo. Jis persibraukė sau per ūsus ir netikėtai pasakė Kernui, žiūrėdamas mažytėmis šaltomis akimis:

— Aš išsiaiškinsiu dėl jūsų! Ateisiu vėl, su uniforma!

Tada išsiviepęs paėmė savo krepšį ir iškeliavo su savo draugais.

— Jis atpažino jus? — skubiai paklausė Lilo.

— Nežinau. Manau, kad ne. Niekur nesu jo matęs. Bet galbūt jis mane kada nors.

— Eikit sau. Geriau, kad jis jūsų daugiau nematytų. Pasakykite Štaineriui.

Tą pačią dieną policininkas nepasirodė. Tačiau Kernas nusprendė jau vakare išvažiuoti.

— Man reikia keliauti, — pasakė jis Štaineriui. — Jaučiu, kitaip kažkas atsitiktų. Išbuvau čia jau dvi dienas. Manding, esu vėl stiprus, kaip manai?

Štaineris linktelėjo.

— Išvažiuok, vaike. Po poros savaičių ir aš ruošiuosi traukti toliau. Mano pasas visur kitur geriau tinka nei čia. Austrijoje darosi pavojinga. Aš tiek daug visko girdėjau per pastarąsias dienas. Eikš, nueisim pas Poclochą.

Direktorius Poclochas niršo dėl piknikų krepšio.

— Trisdešimties šilingų vertės, jaunuoli, neto, pirkimas urmu, — būgnijo jis. — Jūs žlugdote mane!

— Taip reikėjo, — pasakė Štaineris ir išaiškino padėtį. — Tai buvo būtina gynyba, — pridūrė jis. — Kitaip jūsų šeimos paveldas būtų buvęs prarastas.

Poclochas gerokai išsigando ir po to nušvito.

— Tai gerai, tai visai kas kita.

Jis sumokėjo Kernui jo honorarą ir paskui nusivedė jį už tiro.

— Jaunuoli, — pasakė jis, — jūs turite pažinti Leopoldą Poclochą, paskutinį filantropą! Pasirinkite ką nors iš tų daiktų! Kaip prisiminimą. Žinoma, pardavimui. Padorus žmogus nesaugo prisiminimų. Jie tik apkartina gyvenimą. Jūs juk truputi prekiaujate, taip? Išsirinkite! Diskretiškai...

Jis pradingo „Sensacijų panoramos“ pusėje.

— Rinkis ramiai, — tarė Štaineris. — Niekučius visada lengva parduoti. Imk mažus, lengvus daiktus. Greičiau, kol Poclochas nepradėjo gailėtis.

Bet Poclochas nesigailėjo. Atvirkščiai: jis savo noru pridėjo prie peleninių, šukų ir kauliukų, kuriuos Kernas išsirinko, dar tris mažas deives iš bronzos pakaitalo.

— Turėsit didžiausią pasisekimą mažuose miesteliuose, — paaiškino jis ir, pašaipiai šypsodamasis, pagriebė savo pensnė. — Mažo miestuko žmogui pažįstamas slogus rujos metas. Mažo miestuko be bordelio, suprantama! Ir dabar, Dievui paliepus, Kernai, man reikia į konferenciją dėl aukštų pasilinksminimų mokesčių. Pasilinksminimų mokesčių! Būdinga šiam šimtmečiui! Užuot skyrę mums už tai premiją!..

Kernas susikrovė savo lagaminą. Jis išsiskalbė kojines bei marškinius ir išdžiaustė juos. Po to pavalgė vakarienę su Lilo ir Štaineriu.

— Būk liūdnas, mažyli, — tarė Štaineris. — Tai tavo teisė. Senovės graikų herojai verkė daugiau, nei sentimentali mūsų dienų kvaiša. Jie žinojo, kad to neįmanoma nuryti. Mūsų idealas — nepalenkiama statulos drąsa. Visai nereikalinga. Būk liūdnas, tada tu tuo greit nusikratysi.

— Liūdesys kartais būna paskutinė laimė, — ramiai tarė Lilo ir padavė Kernui lėkštę barščių su grietine.

Štaineris nusišypsojo ir paglostė jai plaukus.

— Paskutinė tavo laimė, mažasis kosmopolite, kol kas gerai pavalgyti. Sena kareivio išmintis. O tu esi kareivis, nepamiršk to. Avanpostas. Sargyba. Kosmopolitizmo pionierius. Per dieną gali dešimt sienų perskristi lėktuvu; kiekvienai reikia kitos — ir visos viena prieš kitą apsikrauna geležimi ir paraku iki kaklo. Taip nebus visada. Tu esi vienas pirmųjų europiečių — nepamiršk to. Didžiuokis tuo.

Kernas nusišypsojo.

— Viskas gana gražu. Aš tuo didžiuojuosi. Bet ką darysiu šįvakar, kai būsiu vienas?

Jis išvažiavo naktiniu traukiniu. Nusipirko pigiausią bilietą pigiausiame traukinyje ir aplinkiniais keliais nusigavo iki Insbruko. Nuo ten išėjo toliau pėsčiomis ir laukė automobilio, kuris jį būtų paėmęs. Bet nesulaukė. Vakare nuėjo į mažą viešbutėlį ir suvalgė porciją keptų bulvių; jos pasotino ir pigiai kainavo. Naktį permiegojo šieno kupetoje. Čia jis panaudojo techniką, kurios jį buvo išmokęs vagis kalėjime. Technika buvo puiki. Kitą rytą jis rado mašiną, ši jį nuvežė iki Landeko. Vairuotojas nusipirko iš jo vieną direktoriaus Poclocho deivę už penkis šilingus. Vakare pradėjo lyti. Kernas pasiliko mažame viešbutėlyje ir sulošė taroką su pora medkirčių. Pralaimėjo tris šilingus ir taip širdo dėl to, kad negalėjo užmigti iki vidurnakčio. Bet paskui dar labiau ėmė širsti, nes buvo sumokėjęs du šilingus už miegą; galų gale jis užsnūdo. Rytą išėjo toliau. Susistabdė automobilį, tačiau vairuotojas iš jo pareikalavo penkių šilingų už važiavimą. Tai buvo austriškas „Daimleris“, 15000 šilingų vertės. Kernas atsisakė. Vėliau jį pavėžėjo valstietis ant vežimo ir padovanojo jam didelį sumuštinį. Vakare įsitaisė nakvynei šieno kūgyje. Liįo, ir jis ilgai klausėsi monotoniško šnaresio ir uodė aitrų jaudinantį drėgno garuojančio šieno kvapą. Kitą dieną jis įkopė ir perėjo Arlbergo perėją. Buvo labai pavargęs, kai jį sučiupo žandaras. Maža to, jam teko sukarti kelią iki St. Antono šalia žandaro dviračio. Ten jį uždarė vienai nakčiai. Nemiegojo nė minutės, nes bijojo, kad nesužinotų, jog buvo Vienoje, neišsiųstų atgal ir ten nenuteistų. Tačiau juo patikėjo, kad jis norėjęs pereiti sieną, ir kitą rytą paleido. Dabar jis išsiuntė savo lagaminą kaip krovinį iki Feldkircho, nes žandaras iš jo galėjo atpažinti Kerną. Po dienos jis buvo Feldkirche, pasiėmė savo lagaminą, palaukė iki nakties, nusirengė, perbrido Reiną, aukštai iškeltomis rankomis laikydamas lagaminą ir drabužius. Dabar jis buvo Šveicarijoje. Žygiavo dvi naktis, kol išėjo iš pavojingos zonos. Tada atidavė lagaminą stotyje ir greit surado mašiną, kuri paėmė jį iki Ciūricho.