Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

Binderio veidas akimirką išsikreipė. Paskui jis vėl išsilygino. Binderis atsistojo.

— Jeigu nežinote, kur jums eiti, galite naktį permiegoti pas mane. Atsitiktinai turiu savaitei patikimą skylę. Vieno pažįstamo Ciūriche kambarys, jis dabar atostogauja. Nuo vienuolikos valandų būsiu čia. Dvylikta — policijos valanda. Būkite atsargus po dvylikos. Tada gatvėse knibžda seklių.

— Šveicarija, atrodo, yra pasiutiškai karšta, — tarė Kernas. — Dėkui Dievui, kad jus sutikau. Jei ne jūs, mane turbūt pirmą dieną būtų sučiupę. Nuoširdžiai jums dėkoju! Jūs man labai padėjote!

Binderis paprieštaravo.

— Tai natūralu, kai žmonės atsidūrę visai žemai. Nelegaliųjų bičiulystė — beveik tokia kaip nusikaltėlių. Kiekvienas iš mūsų gali rytoj pakliūti į bėdą ir ieškoti pagalbos. Tad, galbūt vienuoliktą čia!

Jis sumokėjo už kavą, padavė Kernui ranką ir išėjo, elegantiškas ir pasitikintis savimi.

Kernas palaukė kavinėje „Greif“ iki sutemų. Paprašė miesto plano ir nusibraižė kelią iki Rūtos buto. Tada pakilo ir sparčiai nužingsniavo gatvėmis, neramiai įsitempęs. Prireikė gal pusvalandžio, kol surado namą. Jis stovėjo ramioje, vingiuotoje miesto dalyje ir mėnulio šviesoje atrodė didelis ir baltas. Prie durų sustojo. Pažvelgė į plačią žalvarinę rankeną, ir įtampa netikėtai atslūgo. Staiga nebetikėjo, kad tereikia užlipti laiptais, ir ras Rūtą. Tai buvo per daug paprasta, po visų tų mėnesių. Jis buvo nepratęs, kad kas nors būtų paprasta. Pažvelgė į langus. Galbūt jos nėra namie. Galbūt jos jau nebėra Ciūriche.

Kernas praėjo pro namą. Netoliese buvo tabako krautuvėlė. Įėjo vidun. Už prekystalio pasirodė niūri moteris.

— Pakelį „Parisjen“, — tarė Kernas.

Moteris pastūmė pakelį. Paskui įkišo ranką į dėžę už prekystalio, ištraukė degtukų ir padėjo ant cigarečių. Dvi degtukų dėžutės buvo sulipusios. Moteris pastebėjo, atskyrė jas, vieną numetė atgal į dėžę.

— Penkiasdešimt rapų, — pasakė ji.

Kernas užmokėjo.

— Ar galiu aš paskambinti? — paklausė jis.

Moteris linktelėjo.

— Ten, kairėje kampe, stovi aparatas.

Kernas telefonų knygoje paieškojo numerio. Noimanas — atrodė, kad šiame mieste yra šimtai Noimanų. Pagaliau surado tą, kurio reikėjo. Nukėlė ragelį ir surinko numerį. Moteris tebestovėjo už prekystalio ir stebėjo jį. Kernas susierzinęs atsuko jai nugarą.

— Ar galiu pasikalbėti su panele Holand? — paklausė jis į juodą piltuvėlį.

— Kas klausia?

— Liudvigas Kernas.

Balsas ragelyje akimirką nutilo.

— Liudvigai... — pasakė ji tada, lyg gaudydama kvapą. — Tu, Liudvigai?

— Taip... — Kernas staiga pajuto, kad širdis ėmė daužyti lyg plaktuku. — Taip... aš, čia tu, Rūta? Nepažinau tavo balso. Mes dar niekada nebuvome kalbėjęsi telefonu.

— Kur tu esi? Iš kur skambini?

— Esu čia. Ciūriche. Cigarečių parduotuvėje.

— Čia?

— Taip, toje pačioje gatvėje kaip tu.

— Kodėl tu neužeini? Ar kas atsitiko?

— Ne, nieko. Aš šiandien atvykau. Jau maniau, kad tavęs čia nebėra. Kur mes galėtume susitikti?

— Čia! Ateik čia. Greičiau! Ar žinai namą? Antras aukštas.

— Taip, žinau. Bet ar gerai? Sakau, dėl žmonių, pas kuriuos tu gyveni?

— Čia nieko nėra. Aš viena. Visi išvažiavo savaitgaliui. Užeik!

— Gerai.

Kernas padėjo ragelį. Išsiblaškęs apsidairė. Atrodė, kad tai jau nebe ta parduotuvė, kuri buvo. Po to jis grįžo prie prekystalio.

— Kiek kainuoja pokalbis? — paklausė jis.

— Dešimt rapų.

— Tik dešimt rapų?

— Gana brangu.

Moteris surinko nikelio monetas.

— Nepamirškite savo cigarečių.

— Ak taip... taip...

Kernas išėjo į gatvę. „Aš turiu dabar nebėgti, — galvojo jis. — Tas, kuris bėga, visad yra įtartinas. Reikia susiimti. Ir Štaineris nebėgtų. Aš noriu eiti. Niekas neturi nieko pastebėti. Bet aš galiu eiti sparčiai. Galiu labai sparčiai eiti. Bus taip pat greitai, kaip ir bėgte“.

Rūta stovėjo laiptinėje. Buvo tamsu, ir Kernas galėjo ją tik neaiškiai matyti.

— Saugokis! — tarė jis kimiai ir skubiai, — aš nešvarus! Mano daiktai dar geležinkelio stotyje. Negalėjau nusiprausti ir persirengti!

Ji nieko neatsakė. Stovėjo persilenkusi per turėklus ir laukė jo. Kernas užbėgo laiptais į viršų, ir staiga ji atsidūrė prie jo, šilta ir tikra, gyvenimas ir daugiau kaip gyvenimas.

Ji aprimo jo glėbyje. Kernas girdėjo ją alsuojant ir jautė jos plaukus. Stovėjo nejudėdamas, ir neaiški tamsa aplinkui, rodos, ėmė siūbuoti. Tada jis pamatė, kad Rūta verkia. Sujudėjo. Ji papurtė galvą, priglaudusi priėjo peties ir nepaleisdama.

— Leisk man. Aš tuoj nusiraminsiu.

Apačioje atsidarė durys. Kernas atsargiai ir beveik nežymiai pasisuko į tą pusę, kad galėtų matyti laiptus. Išgirdo žingsnius. Paskui spragtelėjo jungiklis, ir užsidegė šviesa. Rūta krūptelėjo.

— Eikš! Eikš greičiau į vidų! — ji nusitempė Kerną prie durų.

Jie sėdėjo Noimano šeimos salone. Pirmąsyk po ilgo laiko Kernas vėl buvo bute. Kambarys — miesčioniškas ir įrengtas ne itin skoningai, su tvirtais raudonmedžio baldais, moderniu persišku kilimu, pora ripsu aptrauktų krėslų ir keliomis lempomis su spalvoto šilko gaubtais — tačiau Kernui jis pasirodė kaip ramybės vizija ir saugumo sala.

— Kada pasibaigė tavo pasas? — paklausė jis.

— Prieš septynias savaites, Liudvigai, — Rūta išėmė iš bufeto dvi taures ir butelį.

— Ar tu prašei pratęsti?

— Taip. Aš buvau konsulate, čia, Ciūriche. Jie atmetė. Aš nieko kito ir nelaukiau.

— Ir aš taip pat. Nors vis dar tikėjausi stebuklo. Juk mes — valstybės priešai. Pavojingi valstybės priešai. Turėtumėm tuo didžiuotis, tiesa?

— Man vis vien, — pasakė Rūta ir pastatė ant stalo taures ir butelį. — Dabar aš nebesu niekuo už tave pranašesnė, tai jau šis tas.

Kernas nusijuokė. Jis apglėbė jos pečius ir parodė į butelį.

— Kas čia? Konjakas?

— Taip. Geriausias Noimanų šeimos konjakas. Noriu su tavimi išgerti už tai, kad tu vėl čia esi. Baisus laikas buvo be tavęs. Ir baisu buvo žinoti, kad tu kalėjime. Jie mušė tave, tie nusikaltėliai! Ir viskas per mane!

Ji žvelgė į Kerną. Šypsojosi, tačiau jisai pastebėjo, kad ji susijaudinusi. Rūtos balsas skambėjo kone piktai ir ranka virpėjo, kai ji pylė į taures.

— Buvo baisu! — pasakė ji dar kartą ir padavė jam taurę. — Bet dabar tu vėl čia!

Jie išgėrė.

— Buvo visai neblogai, — tarė Kernas. — Tikrai neblogai!

Rūta padėjo savo taurę į šalį. Buvo išgėrusi vienu gurkšniu. Apkabino Kerną ir pabučiavo jį.

— Dabar aš tavęs nebepaleisiu, — sumurmėjo ji. — Niekuomet!

Kernas pažvelgė į ją. Dar niekad nebuvo jos tokios regėjęs. Visiškai pasikeitusi. Kažkas svetima, kas anksčiau dažnai kaip šešėlis tarp jų stovėdavo, buvo išnykę. Dabar buvo šneki ir visa čia, ir jis pirmą kartą pajuto, kad jinai priklauso jam. Anksčiau niekada to tikrai nežinojo.

— Rūta, — pasakė jis, — norėčiau, kad lubos prasiskirtų ir atskristų lėktuvas, ir nugabentų mus į salą su palmėmis bei koralais, kur niekas nežino, kas yra pasas ir leidimas gyventi!

Jinai vėl jį pabučiavo.

— Bijau, kad jie ir ten žino, Liudvigai. Tarp palmių ir koralų jie tikrai turi fortų ir patrankų, ir karo laivų. Ir saugo dar budriau nei Ciūriche.

— Taip, tikrai! Išgerkime dar po taurelę, — jis paėmė butelį ir įpylė. — Bet ir Ciūrichas jau pavojingas. Čia negalima ilgai slėptis.