Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Jau maniau, kad teks vienam būti, — pasakė Fogtas. — Ir štai jūs čia. Koks gražus vakaras! Šita vaiski rudens šviesa.

Jie ilgai sėdėjo tylėdami pusiau apšviestoje terasoje. Keli užsispyrę vėlyvi nakties drugiai vis atsidauždavo savo sunkiais kūneliais į įkaitusį elektros lemputės stiklą. Fogtas, truputį išsiblaškęs ir labai ramus, sėdėjo atsilošęs į kėdės atkaltę. Jo veidas buvo sulysęs, akys skaidrios, ir staiga jis tapo panašus į žmogų iš nugrimztančio šimtmečio, ramiai ir šaltakraujiškai atsisveikinantį su gyvenimu ir pasauliu.

— Linksma nuotaika, — lyg pats sau susimąstęs pasakė Fogtas. — Linksma nuotaika — atsaini tolerancijos duktė. Ją prarado mūsų laikai. Jai daug kas priklauso — žinojimas, pranašumas, kuklumas ir ramus susitaikymas su tuo, ko neįmanoma pakeisti. Visa tai pabėgo nuo nykaus, nepakantaus kareivinių idealizmo, kuris šiandien stengiasi pataisyti pasaulį. Pasaulio taisytojai visada buvo pasaulio gadintojai. Ir diktatoriai niekad nebūna linksmi.

— Tie, kuriems jie diktuoja, taip pat ne, — pasakė Kernas.

Fogtas linktelėjo ir lėtai nugėrė skaidraus vyno gurkšnį. Tada parodė į ežerą, blizgantį sidabru pusmėnulio šviesoje, į kalnus, jį supančius kaip brangios kriauklės sienelės:

— Jiems negalima diktuoti, — tarė jis. — Plaštakėms taip pat ne, ir medžių lapams — ir jiems taip pat, — jis parodė į porą suskaitytų knygų. — Hiolderlynas ir Nyčė. Vienas kūrė tyriausius gyvenimo himnus, kitas svajojo apie dieviškus dioniziškos linksmybės šokius — ir abu baigė beprotyste — lyg gamta kažkur būtų nubrėžusi ribas.

— Diktatoriai niekuomet neišprotėja, — pasakė Kernas.

— Žinoma ne, — Fogtas atsistojo ir nusišypsojo. — Bet ir netampa protingi.

— Ar jūs iš tikrųjų ketinate rytoj eiti į policiją? — paklausė Kernas.

— Taip, aš noriu. Likit sveiki ir ačiū, kad norėjote man padėti. Aš nusileisiu dar valandėlei prie ežero.

Jis lėtai nutolo tuščia gatve, ir jo žingsniai dar buvo girdėti kurį laiką, kai jo jau nebesimatė.

Kernas pažvelgė į Rūtą. Ji nusišypsojo.

— Ar tu bijai? — paklausė jis.

Ji papurtė galvą.

— Mums viskas kitaip, — pasakė jis. — Mes jauni. Mes išsikapstysime.

Po dviejų dienų išdygo Binderis iš Ciūricho, šaltas, elegantiškas ir pasitikintis.

— Kaip sekasi? — paklausė jis. — Ar pavyko?

Kernas atpasakojo susitikimą su komercijos tarėju Openhaimu. Binderis atidžiai klausėsi. Jis nusijuokė sužinojęs, kad Kernas prašęs Openhaimo jį užtarti.

— Tai buvo jūsų klaida, — pasakė jis. — Tas vyras – bailiausia rupūžė, kokią tik aš pažįstu. Bet aš surengsiu sykį prieš jį baudžiamąją ekspediciją.

Jis pradingo ir vakare vėl pasirodė su dvidešimčia frankų rankoje.

— Visiška pagarba, — pasakė Kernas.

Binderis nusipurtė.

— Buvo negražu, galite patikėti. Ponas nacionalistas Openhaimas, kuris viską supranta dėl savo milijonų. Pinigai padaro žmogų baisiai silpnavalį, tiesa?

— Pinigų neturėjimas taip pat.

— Bet rečiau. Aš jį visiškai išgąsdinau baisiomis naujienomis iš Vokietijos. Jis duoda tik iš baimės. Kad papirktų likimą. Ar tai neparašyta sąraše?

— Ne. Ten parašyta: „Duoda, bet tik spaudžiamas“.

— Tai tas pats. Na, galbūt mes kada nors sutiksime komercijos tarėją kaip kolegą vieškelyje. Tada man būtų už daug ką atlyginta.

Kernas nusijuokė.

— Tas išsisuks. Tačiau kodėl jūs Liucernoje?

— Ciūriche pasidarė per karšta. Vienas seklys mane persekiojo. O be to, — jo veidas apsiniaukė, — aš kartkartėm atvykstu čia pasiimti laiškų iš Vokietijos.

— Jūsų tėvų?

— Motinos.

Kernas nutilo. Jis pagalvojo apie savo motiną. Rašė jai retsykiais. Bet negalėjo gauti atsako, nes nuolat keitėsi jo adresas.

— Ar mėgstate pyragus? — paklausė Binderis po valandėlės.

— Taip, žinoma. Ar jūs turite?

— Taip. Luktelėkite minutėlę.

Jis sugrįžo, nešinas paketu. Tai buvo kartoninė dėžutė, kurioje gulėjo rūpestingai į sviestinį popierių įvyniotas nedidelis smėlinis tortas. — Šiandien gauta iš muitinės, — pasakė Binderis. — Žmonės čia jį paėmė.

— Valgykit jį pats, — pasakė Kernas. — Juk jūsų motina jį kepė, tai iškart matyti!

— Taip, ji pati kepė. Todėl aš nenoriu jo valgyti. Negaliu. Nė kąsnelio!

— Nesuprantu. Dieve mano, jeigu aš gaučiau iš savo motinos pyragą! Visą mėnesį jį valgyčiau! Kasvakar po mažą gabalėlį.

— Supraskite! — metė Binderis, tramdydamas savo susierzinimą. — Ji atsiuntė jį ne man! Mano broliui.

Kernas pasižiūrėjo į jį.

— Jūs juk sakėte, kad jis nebegyvas.

— Taip, aišku. Bet ji to dar nežino.

— Ji nežino?

— Ne. Aš negaliu jai parašyti. Aš tiesiog negaliu. Ji numirs, jeigu sužinos. Jis buvo jos numylėtinis. Mane ji ne itin mėgo. Jis ir buvo geresnis už mane. Todėl ir neišlaikė. Aš išsikapstysiu! Žinoma! Jūs matote! — jis nusviedė ant grindų Openhaimo pinigus.

Kernas pakėlė banknotą ir vėl padėjo ant stalo, Binderis atsisėdo ant kėdės ir užsidegė cigaretę. Paskui išsitraukė iš kišenės laišką.

— Štai — jos paskutinis laiškas. Buvo pridėtas. Kai jį perskaitysite, suprasite, kaip sunku tai pakelti.

Tai buvo laiškas ant blyškiai žydro popieriaus, parašytas apvaliomis pasvirusiomis raidėmis, lyg jaunos mergaitės.

„Mano karštai mylimas Leopoldai.

Vakar gavau tavo laišką, ir taip apsidžiaugiau, kad turėjau pirmiausia atsisėsti ir palaukti, kol nusiraminsiu. Tada atplėšiau jį ir pradėjau skaityti. Mano širdis po visų tų išgyvenimų nebėra tokia stipri, tu turbūt supranti. Kaip aš džiaugiuosi, kad tu pagaliau radai darbą! Jei ir nedaug uždirbi, nenusimink; jeigu būsi stropus, viskas bus gerai. Tada vėliau tu galbūt vėl galėsi studijuoti. Mielasis Leopoldai, neišleisk iš akių Georgo. Jis toks karštakošis ir lengvabūdis. Bet, kol tu ten esi, aš rami. Šįryt iškepiau smėlinį tortą, kurį tu visada taip mėgai. Aš pasiųsiu jį tau, tikiuosi, kad gausi ne per daug sudžiūvusį.

Nors smėliniam tortui nieko neatsitiks, jei jis ir bus truputį padžiūvęs, todėl jį kepiau, kitaip būčiau pasiuntusi tau „Frankfurto vainiką“, kurį tu labiausiai mėgsti. Tačiau jis kelyje tikrai sugestų. Mielas Leopoldai, parašyk man netrukus vėl, kai turėsi laiko. Aš visada taip nerimauju. Ar neturi savo nuotraukos? Tikriausiai netrukus mes vėl būsime kartu. Nepamiršk manęs. Tavo tave mylinti motina. Perduok linkėjimus Georgui“.

Kernas padėjo laišką atgal ant stalo. Jis nepadavė jo Binderiui į rankas; tiesiog padėjo jį šalia.

— Nuotraukos, — pasakė Binderis. — Iš kur aš galiu gauti nuotrauką?

— Ar ji tik dabar gavo paskutinį jūsų brolio laišką?

Binderis papurtė galvą.

— Jis nusišovė prieš metus. Nuo to laiko aš rašau jai. Kas pora savaičių. Brolio rašysena. Išmokau ją pamėgdžioti. Ji neturi nieko žinoti. Tai neįmanoma. Ar jums neatrodo, kad ji neturi nieko žinoti?

Jis primygtinai žiūrėjo į Kerną.

— Pasakykit, ką galvojate!

— Taip. Aš manau, kad šitaip geriau.

— Jai šešiasdešimt. Šešiasdešimt, ir širdis visai silpna. Ilgai neišgyvens. Turbūt man pavyks taip padaryti, kad ji nesužinotų. Kad jis pats tai padarė — suprantate — to ji negalėtų suvokti.

— Taip.

Binderis pakilo.

— Dabar aš vėl turiu jai parašyti laišką. Nuo jo. Tada galėsiu atsikvėpti. Nuotrauką — iš kur man dabar gauti nuotrauką?