Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

Jis drebėjo ir klausėsi. Karbatkė, ne, būtent Karbutkė tada vadinosi tas vyras — kresnas, su žema kakta ir tokio veido, kokio diletantas įsivaizduoja žmogžudį — buvo sunku būtent tokiam veidui reikalauti išteisinimo dėl afekto būsenos veiksmų. Vyras buvo išmušęs savo merginai dantis, sulaužęs ranką ir giliai praplėšęs burną; jos akys, nagrinėjant bylą, dar tebebuvo ištinusios, taip ją sužalojo; bet, nepaisant to, ji buvo šuniškai atsidavusi tam gyvuliui — gal kaip tik dėl to. Tas išteisinimas, kurio jis tada pasiekė, buvo didelė sėkmė, psichologiškai išsami meistriška gynyba, kaip tąsyk jį pasveikino kolega Konas III.

Goldbachas nuleido rankas. Jis pamatė pigių dirbtinio šilko kaklaryšių rinkinį, gulintį ant stalo. Taip, tuomet advokatų kambaryje tarp kolegų — kaip įžvalgiai jis tada įrodė, kad moters meilė trokšta valdovo ir meistro; tai buvo kadaise — tuomet, kai jis uždirbdavo šešiasdešimt tūkstančių markių per metus ir dovanodavo Lenai papuošalus; dabar ji gyveno iš pinigų, gautų išparduodant juos.

Jis klausėsi, kaip ji gulasi į lovą. Darė tai kas vakarą ir nekentė savęs už tai, bet negalėjo liautis. Jo skruostus išmušė dėmės, kai išgirdo spyruoklių girgždėjimą. Sukando dantis, nuėjo prie veidrodžio ir pažvelgė į save. Tada pasiėmė kėdę ir pastatė kambario viduryje.

„Tarkime, devintoje eilėje trečia moteris paslėpė raktą bate“, — murmėjo jis. Atidžiai žengė jis devynis žingsnelius iki kėdės, mirktelėjo dešine akimi, trimis pirštais persibraukė per kaktą ir atkišo kairę koją į priekį — dabar jis buvo visiškai susikoncentravęs, jis matė, kaip Štaineris ieško, ir dar labiau atkišo koją į priekį.

Rausvoje lemputės šviesoje ant sienos varganai ir keistai siūbavo jo šešėlis.

— Ką veikia mūsų mažylis, Lilo? — tuo metu paklausė Štaineris. — Dievas mato, ne tik dėl kvailo Goldbacho — jo, mažylio, aš iš tikrųjų dažnai pasigendu!

XIII

Kernas ir Rūta buvo Berne. Jie gyveno „Imergriūno“ pensione, pažymėtame Binderio sąraše. Ten galima buvo pasilikti dvi dienas, nepranešus policijai.

Antrą vakarą labai vėlai pasigirdo beldimas į Kerno kambario duris. Jis jau buvo nusirengęs ir kaip tik ruošėsi gultis. Nejudėdamas akimirką palaukė. Vėl beldimas. Be garso basomis kojomis jis nubėgo prie lango. Buvo per aukštai šokti žemyn ir niekur nesimatė latako, kuriuo galėtum užlipti. Lėtai sugrįžo ir atidarė duris.

Už durų stovėjo gal trisdešimties metų vyras. Jis buvo visa galva aukštesnis už Kerną, apvalaino veido, vandens žydrumo akimis, šviesiais garbiniuotais plaukais, rankose nerviškai gniaužė pilko veliūro skrybėlę.

— Atleiskite, — tarė jis, — aš esu emigrantas, kaip ir jūs...

Kernas pasijuto taip, lyg jam staiga būtų išaugę sparnai. „Išgelbėtas! — pamanė jis. — Ne policija!“

— Aš patekau į labai keblią padėtį, — tęsė vyras. — Bindingas — mano pavardė. Richardas Bindingas. Keliauju į Ciūrichą ir nebeturiu nė santimo, kad galėčiau kur nors prisiglausti nakčiai. Nenoriu prašyti pinigų. Tik norėjau paklausti, ar negalėčiau permiegoti šiąnakt čia, ant grindų.

Kernas pasižiūrėjo į jį.

— Čia? — pasakė jis. — Šiame kambaryje? Ant grindų?

— Taip. Esu įpratęs ir tikrai jums netrukdysiu. Aš jau tris naktis praleidau panašiai. Jūs žinote, ką reiškia miegoti ant suolų, amžinai baiminantis policijos. Tada džiaugiesi, galėdamas porą valandų jaustis saugus.

— Tai aš žinau. Tačiau jūs pasižiūrėkite į kambarį! Čia niekur nėra tiek vietos, kad galėtumėte išsitiesti. Kaip čia miegosite?

— Nieko tokio! — karštai pareiškė Bindingas. — Bus gerai! Pavyzdžiui, ten, kampe! Aš galiu miegoti sėdėdamas ir atsirėmęs į spintą. Tai visai gerai! Tokie kaip mes gali visur miegoti, jeigu tik gauna truputį ramybės!

— Ne, taip netinka, — Kernas pasvarstė minutėlę. — Kambarys čia kainuoja du frankus. Galiu jums duoti pinigų. Tai bus paprasčiausia. Tada galėsite išsimiegoti kaip žmogus.

Bindingas nesutikdamas sumosavo rankomis. Jos buvo didelės, raudonos ir storos.

— Aš nenoriu jokių pinigų iš jūsų! Ne dėl to čia atėjau! Tam, kuris čia gyvena, pačiam reikalingi tie pora grašių! Ir dar — aš jau buvau apačioje ir teiravausi, ar negalėčiau kur nors permiegoti. Nėra nevieno laisvo kambario.

— Galbūt atsirastų, jei rankoje laikytumėte du frankus.

— Manau, ne. šeimininkas pasakė, kad jis visada priimtų už dyka pernakvoti tą, kuris dvejus metus išbuvo koncentracijos stovykloje. Bet jis iš tikrųjų neturįs laisvo kambario.

— Ką? — sukluso Kernas. — Jūs dvejus metus buvote koncentracijos stovykloje?

— Taip.

Bindingas įspraudė tarp kelių savo veliūro skrybėlę ir išsitraukė iš vidinės kišenės aptrintą pažymą. Išlankstė jį ir padavė Kernui.

— Štai, pažiūrėkite! Tai mano paleidimo iš Oranienburgo liudijimas.

Kernas paėmė atsargiai, kad neperplėštų lenkimo vietose jau ir taip įplyšusios pažymos. Jis dar niekad nebuvo matęs paleidimo iš koncentracijos stovyklos liudijimo. Perskaitė raštą, atspausdintą tekstą, rašomąja mašinėle įterptą Richardo Bindingo pavardę — paskui pažvelgė į antspaudą su svastika ir švarų aiškų tarnautojo parašą — viskas sutapo. Viskas sutapo netgi pedantiškai tvarkingu ir biurokratišku būdu ir kaip tik dėl to viskas atrodė kone kraupiai — lyg kažkas su leidimu apsilankyti ir viza būtų sugrįžęs iš pragaro.

Jis grąžino Bindingui pažymą.

— Klausykite, — tarė jis, — žinau, ką mes padarysime! Jūs liksite mano kambaryje. Aš čia, pensione, pažįstu vieną žmogų, kuris turi didesnį kambarį. Puikiausiai galėsiu ten pernakvoti. Taip bus mudviem geriausia.

Bindingas įsmeigė į jį apvalias akis.

— Tačiau tai visiškai neįmanoma!

— Atvirkščiai! Tai lengviausias dalykas pasaulyje! — Kernas paėmė savo apsiaustą ir užsivilko jį ant pižamos. Paskui persimetė kostiumą per ranką ir pagriebė batus. — Matote! Aš pasiimu rūbus. Tada man nereikės jūsų pernelyg anksti trukdyti. Galėsiu ten apsirengti. Džiaugiuosi, galėdamas kuo nors padėti žmogui, kuris tiek išgyveno.

— Bet... — Bindingas staiga sugriebė Kerno rankas. Atrodė, kad jis nori jas pabučiuoti. — Dieve mano, jūs — tikras angelas! — lemeno jis. — Išgelbėjote gyvybę!

— Ak, ką jūs! — atsiliepė sutrikęs Kernas. — Kartais vienas padeda kitam, ir viskas. Kas su mumis kitaip būtų? Miegokite ramiai!

— Miegosiu! Dievas mato!

Kernas akimirką pasvarstė, ar jam pasiimti savo lagaminą, kur mažoje šoninėje kišenaitėje laikė paslėpęs keturiasdešimt frankų. Tačiau pinigai buvo gerai paslėpti, lagaminas užrakintas, ir jis nedrįso taip atvirai parodyti nepasitikėjimą žmogui, buvusiam koncentracijos stovykloje. Emigrantai vienas iš kito nevagia.

— Geros nakties! Miegokite ramiai! — pasakė jis dar kartą ir išėjo.

Rūta gyveno tame pačiame koridoriuje. Kernas du sykius trumpai pabeldė į jos duris. Tai buvo jų sutartas ženklas. Ji iškart atidarė.

— Ar kas atsitiko? — paklausė išsigandusi, kai išvydo daiktus jo rankoje. — Ar mums reikia iškeliauti?

— Ne. Aš tik užleidau kambarį tokiam vargetai, kuris buvo koncentracijos stovykloje ir pora naktų nemiegojo. Ar galiu čia permiegoti ant kušetės?

Rūta nusišypsojo.

— Kušetė sena ir išklerusi; tačiau ar tau neatrodo, kad lova ganėtinai plati mums abiems?

Kernas greitai įėjo ir ją pabučiavo.

— Kartais aš iš tiesų klausinėju kvailiausių dalykų pasaulyje, — pasakė jis. — Bet patikėk manim, tai tik iš sumišimo. Viskas man dar taip nauja.