Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

Goldbachas, maždaug penkiasdešimties metų, buvo kaip žydas išvarytas iš Vokietijos. Jis prekiavo kaklaryšiais ir juodais teisės patarimais. Tuo jis uždirbdavo būtent tiek, kad nemirė badu. Turėjo gražuolę trisdešimtmetę žmoną, kurią mylėjo. Kol kas ji vertėsi, pardavinėdama savo brangenybes; bet jis žinojo, kad jos turbūt neišlaikys. Štaineris išklausė jo istoriją ir parūpino jam vietą vakaro seansuose. Dieną jis galėjo imtis savo įprastų tarnybų.

Netrukus paaiškėjo, kad Goldbachas netinka būti mediumu. Jis viską painiojo ir sužlugdydavo seansus. Paskui iki išnaktų jis sėdėdavo nusiminęs priešais Štainerį ir maldaudavo jo neišmesti.

— Goldbachai, — pasakė Štaineris, — šiandien buvo ypač blogai! Toliau taip nebegali tęstis! Jūs mane verčiate iš tikrųjų būti aiškiaregiu!

Goldbachas žiūrėjo į jį kaip mirštantis aviganis.

— O viskas taip paprasta, — tęsė Štaineris. — Jūsų žingsnių iki pirmosios palapinės karties skaičius reiškia eilę. Dešinė akis primerkta reiškia damą, kairė — poną. Nežymiai parodytas pirštų skaičius — kelintas iš kairės. Dešinė koja atkišta į priekį — paslėpta viršutinėje kūno dalyje, kairė — apatinėje. Kuo labiau atkišta, tuo aukščiau arba žemiau. Mes jau dėl jūsų pakeitėme sistemą, kadangi jūs toks pakrikęs.

Advokatas nerviškai knibinėjo savo apykaklę.

— Pone Štaineri, — tarė jis tada, pripažindamas savo kaltę, — aš tai atmintinai išmokau, repetuoju kasdien. Dievaži, tai kaip užkerėta...

— Pone Goldbachai! — kantriai auklėjo Štaineris. — Per visą savo praktiką jūs turėjote kur kas daugiau įsiminti.

Goldbachas grąžė rankas.

— Aš moku atmintinai civilinį kodeksą, aš žinau šimtus papildymų, nutarimų, patikėkite manim, pone Štaineri, mano atmintis kėlė tikrą siaubą teisėjams, tačiau šičia kaip užkerėta...

Štaineris papurtė galvą.

— Net vaikas gali tai įsiminti. Aštuoni skirtingi ženklai, ne daugiau! Ir po to dar keturi retesniems atvejams.

— Aš juos žinau! Dieve mano, aš juos juk kasdien kartojuos. Tai tik susijaudinimas...

Goldbachas sėdėjo, mažas ir sulinkęs, ant savo dėžės ir bejėgiškai spoksojo priešais save. Štaineris nusijuokė.

— Juk teismo salėje jūs niekad nebuvote susijaudinęs! Juk esate dalyvavęs garsiuosiuose procesuose, kuriuose tobulai ir šaltakraujiškai sugebėdavote įsidėmėti sudėtingiausią medžiagą!

— Taip, taip, ir tai buvo lengva. Bet čia! Kol neprasideda, aš tiksliai žinau tiksliai kiekvieną smulkmeną, tačiau kai įžengiu į paviljoną, supainioju viską iš susijaudinimo...

— Dėl Dievo meilės, kodėl jūs taip jaudinatės?

Goldbachas patylėjo valandžiukę.

, — Nežinau, — pasakė jis paskui tyliai. — Čia turbūt viskas susideda.

Jis atsistojo.

— Ar jūs rytoj dar kartą su manimi pabandysite, pone Štaineri?

— Žinoma. Bet rytoj turi pavykti. Kitaip gausim per galvas nuo Poclocho!

Goldbachas pasirausė savo švarko kišenėje ir ištraukė į popierių įvyniotą kaklaryšį. Ištiesė jį Štaineriui.

— Aš čia jums atnešiau vieną smulkmenėlę. Jūs tiek daug vargstate su manimi...

Štaineris pasipriešino:

— Neįmanoma! Tai pas mus nepriimta...

— Jis man nieko nekainuoja.

Štaineris paplekšnojo Goldbachui per petį.

— Teisininko bandymas papirkti. Kokia didžiausia bausmė už tai teismo procese?

Goldbachas vos vos šyptelėjo.

— To turėtumėte klausti prokurorą. Gerą advokatą klausia tik: už ką duoda mažiau. Bausmės dydis, beje, vienodas; tik lengvinančių aplinkybių tokiu atveju negali būti. Paskutinis garsesnis tokios rūšies atvejis buvo Hauerio ir jo bendrų afera, — jis truputį pagyvėjo. — Gynėjas tada buvo Freigangas. Sumanus vyras, tik truputį per daug mėgstantis paradoksus. Paradoksas kaip detalė yra neįkainojamas, nes apstulbina; bet tik ne kaip gynybos pagrindas. Todėl Freigangui nepasisekė. Jis norėjo reikalauti lengvinančių aplinkybių žemės teismo tarėjui dėl... — jis gyvai nusijuokė, — įstatymų nežinojimo.

— Gera mintis, — pasakė Štaineris.

— Sąmojui, ne procesui.

Goldbachas stovėjo šiek tiek pakreipęs galvą, netikėtai prisimerkęs, žvelgdamas skvarbiomis akimis — staiga jis nebebuvo vargšas emigrantas ir kaklaryšių pardavėjas — jis vėl buvo dr. Goldbachas II iš teismo rūmų, baimę keliantis tigras straipsnių džiunglėse.

Sparčiai, tiesiai, pakelta galva, kaip seniau, jis ėjo žemyn pagrindine Praterio alėja. Nejuto giedros rudens nakties liūdesio — jis vėl stovėjo sausakimšoje teismo salėje, priešais pasidėjęs savo užrašus, jis buvo advokato Freigango vietoje, jis matė, kaip atsisėdo prokuroras, baigęs savo kaltinamąją kalbą, jis pasitaisė savo mantiją, lengvai pasirėmęs krumpliais, pasiūbavo truputį kaip fechtuotojas ir pradėjo geležiniu balsu: „Aukščiausiasis tribunole, kaltinamasis Haueris...“

Sakinys sekė po sakinio, trumpi ir tikslūs, nenuginčijamai logiški. Jis pritarė prokuroro motyvams, vienam po kito, atrodė, jis seka įrodinėjimus, atrodė, jis kaltina, o ne gina, salėje viešpatavo tyla, teisėjai pakėlė galvas — bet staiga vienu virtuozišku posakiu jis viską apsuko, pacitavo straipsnį dėl kyšių ir keturiais kietais klausiamaisiais sakiniais nušvietė jo dviprasmiškumą, kad paskui, greitai pliekdamas, galėtų pateikti nekaltumo įrodymo medžiagą, kuri dabar turėjo visai naują poveikį.

Jis sustojo prie namo, kuriame gyveno. Pamažu kopė laiptais — vis neryžtingiau, vis lėčiau.

— Ar mano žmona jau čia? — paklausė jis užsimiegojusios mergaitės, kuri jam atidarė duris.

— Ji parėjo prieš ketvirtį valandos.

— Ačiū.

Goldbachas nuėjo per koridorių į savo kambarį — siaurą, su mažu langeliu į kiemą. Susišukavo plaukus. Tada pasibeldė į jos kambario duris.

— Taip.

Moteris sėdėjo priešais veidrodį ir atidžiai tyrinėjo savo veidą. Ji neatsigręžė.

— Kas nauja? — paklausė ji.

— Kaip tau sekasi, Lena?

— Kaip turėtų sektis, šitaip gyvenant! Blogai! Kam tu dar klausi tokių dalykų? — moteris tikrino savo akių vokus.

— Ar buvai išėjusi?

— Taip.

— Kur buvai?

— Kažkur. Aš negaliu juk čia ištisą dieną sėdėti ir spoksoti į sienas.

— Tau ir nereikia. Aš džiaugiuosi, kai tu randi pramogų.

— Na, tai tada viskas gerai.

Moteris pradėjo lėtai ir rūpestingai trinti kremą į odą. Ji kalbėjo su Goldbachu kaip su rąstigaliu — nė kiek nesijaudindama, pasibaisėtinai abejinga. Jis stovėjo tarpduryje ir žiūrėjo į ją — išsiilgęs gero žodžio. Lygi rausva jos oda lempos šviesoje žvilgėjo. Jos kūnas buvo tuknus ir minkštas.

— Ar tu ką nors suradai? — paklausė ji.

Goldbachas suniuro.

— Tu juk žinai, Lena — aš dar neturiu leidimo dirbti. Buvau nuėjęs pas kolegą Hiopfnerį; ir jis nieko negali padaryti. Tai tęsiasi taip siaubingai ilgai...

— Taip, tai tęsiasi jau per ilgai.

— Aš darau, ką galiu, Lena.

— Taip, žinau. Aš pavargusi.

— Einu jau, labanaktis.

Goldbachas uždarė duris. Jis nežinojo, ką turėtų daryti. Įsiveržti vidun ir maldauti, kad jį suprastų, prašyti permiegoti su juo, vieną naktį — arba? Jis bejėgiškai sugniaužė kumščius. „Išperti, — pagalvojo jis, — visą pažeminimą ir visą panieką įmušti į šitą rausvą mėsą, sykį išsivaduoti, visą įniršį, visą kambarį sudaužyti ir mušti, kol šita abejinga pasipūtusi burna ims šaukti ir vaitoti, o minkštas kūnas raitysis ant grindų“.