Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Labai šalta? — paklausė jis.

— Ne, nelabai.

— Einam pavaikštinėti, bus geriau. Bijau, kad tu persišaldysi.

— Aš nepersišaldysiu. Leisk man truputį taip pasėdėti.

— Ar tu pavargusi?

— Ne. Aš noriu tik dar akimirką taip pasėdėti.

— Ar tu nenorėtum verčiau pavaikščioti? Tik porą minučių? Negalima su šlapiais drabužiais taip ilgai sėdėti. Akmeninės grindys per šaltos.

— Gerai.

Jie lėtai nuėjo per koplyčią. Jų žingsniai aidėjo tuščioje patalpoje. Praėjo pro klausyklas, kurių žalios užuolaidos bangavo nuo skersvėjo, aplink altorių, iki zakristijos ir atgal.

— Iki Miurteno dar devyni kilometrai, — pasakė Kernas. — Reikia pažiūrėti, gal rasim kur anksčiau prisiglausti.

— Devynis kilometrus mes dar galime visai gerai sukarti.

Kernas kažką sumurmėjo.

— Ką tu sakai? — paklausė Rūta.

— Nieko. Tik keikiu vieną tokį Bindingą.

Ji užkišo savo plaštaką po jo ranka.

— Pamiršk! Tai paprasčiausia. Atrodo, jau ir lietus baigiasi.

Jie išėjo į lauką. Dar lynojo, bet virš kalnų buvo milžiniška vaivorykštė. Ji nusitiesė per visą slėnį kaip didžiulis spalvotas tiltas. Už miškų pro debesų proprešas ant vietovės krito gelsvai balkšvos šviesos srautas. Jie negalėjo matyti saulės; jie matė tik šviesą, kuri tryško kaip švytinti ūkana.

— Einam, — pasakė Rūta. — Dabar bus geriau.

Vakare jie atėjo į avidę. Prie durų sėdėjo piemuo pagyvenęs, nešnekus valstietis. Du aviganiai gulėjo prie jo. Lodami jie šoko prie jųdviejų. Valstietis išsiėmė pypkę iš burnos ir švilpaudamas pasišaukė juos atgal.

Kernas priartėjo prie piemens.

— Ar galėtume mes čia permiegoti? Esame sušlapę, pavargę ir nebegalime toliau eiti.

Vyras ilgai žiūrėjo į jį.

— Viršuje yra aukštas su šienu, — pasakė jis tada.

— Tai viskas, ko mums reikia.

Vyras vėl kurį laiką žiūrėjo į jį.

— Atiduokite man savo degtukus ir cigaretes, — tarė jis pagaliau. — Čia daug šieno.

Kernas atidavė jam.

— Jūs turite viduje užsikelti kopėčias, — paaiškino valstietis. — Užrakinsiu tvartą, kai įeisite. Aš gyvenu miestelyje. Rytoj iš pat ryto jus išleisiu.

— Ačiū. Labai ačiū.

Jie užlipo kopėčiomis į viršų. Ten buvo beveik tamsu ir šilta. Po valandėlės atėjo valstietis. Jis atnešė jiems vynuogių, truputį avies sūrio ir juodos duonos.

— Dabar aš užrakinsiu, — pasakė jis. — Labanaktis.

— Labanaktis. Ir labai dėkojame.

Jie pasiklausė, kol jis nulipo. Tada nusivilko savo šlapius drabužius ir patiesė juos ant šieno. Išsitraukė savo naktinius rūbus iš lagaminų. Paskui ėmė valgyti. Buvo labai išalkę.

— Ar skanu? — paklausė Kernas.

— Nepaprastai, — Rūta prisiglaudė prie jo.

— Mums sekasi, tiesa?

Ji linktelėjo.

Apačioje valstietis užrakino. Ant aukšto buvo apvalus langelis. Jie atsitūpė prie jo ir žiūrėjo, kaip valstietis nueina. Dangus išsigiedrijo. Jis atsispindėjo ežere. Per nušienautas pievas lėtai ėjo valstietis, kaip vaikšto žmonės, kasdien būnantys su gamta. Be jo, daugiau nieko nesimatė. Jis ėjo vienas per laukus, ir atrodė, kad ant savo tamsių pečių jis nešasi visą dangų.

Jie sėdėjo prie langelio, kol artėjanti bespalvė naktis visą šviesą nudažė pilkai. Žaidžiant šešėliams, šienas už jų išaugo į fantastišką kalną. Jo kvapas sumišo su durpių ir viskio kvapu, kurį skleidė avys. Jie galėjo jas matyti pro angą grindyse — neaiškus tyliai Suimantis purių nugarų knibždynas, kuris pamažu rimo ir tilo.

Kitą rytą atėjo valstietis ir atrakino tvartą. Kernas nulipo žemyn. Rūta dar miegojo. Jos veidas buvo išraudęs, alsavo ji tankiai. Kernas padėjo valstiečiui išginti avis.

— Gal mes galėtume dar vieną dieną čia pasilikti? — paklausė jis. — Mes jums už tai mielai padėtume, jei sutiktumėte.

— Padėti čia nelabai yra ko. Bet galite ramiai čia pasilikti.

— Ačiū.

Kernas pasiteiravo vokiečių adresų mieste. Vietovės nebuvo Binderio sąraše. Valstietis paminėjo porą žmonių ir nusakė, kur jie gyvena.

Kernas išėjo po pietų, kai sutemo. Jis labai lengvai surado pirmąjį namą. Tai buvo baltas vasarnamis nedideliame sode. Tvarkinga tarnaitė atidarė duris. Ji iškart nuvedė Kerną į mažą vestibiulį, užuot palikusi jį stovėti lauke. „Geras ženklas“, — pagalvojo jisai.

— Ar galima pasikalbėti su ponu Amersu? Arba ponia Amers? — paklausė jis.

— Minutėlę.

Mergina pradingo ir paskui vėl pasirodė. Ji nuvedė jį į saloną su naujais raudonmedžio baldais. Kernas vos nepargriuvo, taip lygiai buvo išvaškuotos grindys. Ant visų baldų užtiesti nėriniai.

Po minutės pasirodė ponas Amersas. Jis buvo mažiukas, su žila smaila barzdele ir atrodė užjaučiantis. Kernas pasiryžo iš dviejų istorijų, kurias turėjo pasiruošęs, papasakoti tikrąją.

Amersas draugiškai jo klausėsi.

— Taigi jūs esate emigrantas be paso ir leidimo dirbti? — paklausė jis tada. — Ir norite parduoti muilą ir namų apyvokos daiktus?

— Taip.

— Gerai, — Amersas atsistojo. — Mano žmona galės pasižiūrėti jūsų daiktus.

Jis išėjo. Po kurio laiko įėjo jo žmona. Tai buvo nenusakoma bespalvė būtybė su pervirtos mėsos spalvos veidu ir blyškiomis pikšos akimis.

— Kokius jūs čia daiktus turite? — paklausė ji perdėtai mandagiu balsu.

Kernas išdėliojo savo daiktus. Jų nebuvo labai daug. Moteris ieškojo šen ir ten, apžiūrinėjo adatas, lyg jų niekad dar nebūtų mačiusi, uostinėjo muilą ir bandė dantų šepetėlį ant nykščio; tada pasiteiravo kainų ir pagaliau nusprendė pasikviesti savo seserį.

Sesuo buvo moters dvynė.

Smailiabarzdis Amersas, nors ir mažas, matyt, buvo įvedęs namuose geležinę tvarką, nes ir sesuo atrodė lyg užgesusi ir kalbėjo prislopintu, baikščių balsu. Abi moterys kas sekundę žvalgėsi į duris. Jos taip delsė ir svyravo, kad Kernas pagaliau neteko kantrybės. Pamatęs, kad moterys negali apsispręsti, susikrovė savo daiktus.

— Gal pasvarstykite iki rytojaus, — pasakė jis. — Aš juk galiu dar kartą ateiti.

Moteris lyg persigandusi pasižiūrėjo į jį.

— Gal norėtumėte išgerti kavos puodelį? — paklausė ji tada.

Kernas seniai nebuvo gėręs kavos.

— Jeigu jūs kaip tik turite.

— Taip, turiu! Tuojau! Vieną akimirką.

Ji išsirito, nevikriai kaip šleiva statinė, tačiau paskubom. Sesuo liko kambaryje.

— Visai neblogai dabar puodelis kavos, — pasakė Kernas, kad ką nors pasakytų.

Sesuo prajuko, burbuliuodama kaip kalakutas, ir staiga nutilo, lyg būtų užspringusi. Kernas nustebęs žiūrėjo į ją. Ši susigūžė ir išleido pro nosį aukštą švilpianti garsą.

Moteris įėjo ir pastatė ant stalo priešais Kerną garuojantį puodelį.

— Gerkite po truputį, — tarė ji susirūpinusi. — Jūs turite laiko, o kava labai karšta.

Sesuo trumpai ir šaižiai nusijuokė ir po to iškart išsigandusi susigūžė.

Kavos išgerti Kernas nespėjo. Durys atsidarė, ir trumpais elastiškais žingsniais įėjo Amersas, lydimas piktai atrodančio žandaro.

Amersas sakraliniu judesiu parodė į Kerną.

— Pone žandarai, atlikite savo pareigą! Individas, neturintis pilietybės, be paso, išvytas iš Vokietijos Reicho!

Kernas nustėro. Žandaras apžiūrėjo jį.

— Eikite su manim! — suniurnėjo tada.

Vieną akimirką Kernas jautėsi taip, lyg jo smegenys būtų buvę apmirusios. Jis tikėjosi visko, tik ne šito. Lėtai ir mechaniškai, kaip sulėtintuose kino kadruose, susirinko savo daiktus. Tada atsitiesė.