Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Žinoma, — pasakė valstietis. — Todėl aš ir kalbuosi su jumis.

— Turėtų būti gripas.

— Tai temperatūra, aukšta temperatūra, o kas čia iš tikrųjų, gali nustatyti tik gydytojas.

— Tada aš turiu atvesti gydytoją.

— Šičia?

— Galbūt ateis kuris nors. Aš pažiūrėsiu, ar adresų knygoje yra žydas.

Kernas vėl nuėjo į miestelį. Vienoje cigarečių parduotuvėje jis nusipirko dvi cigaretes ir paprašė telefonų knygos. Surado gydytoją, daktarą Rudolfą Bėrą, ir nutarė jį susiieškoti.

Kai jis atėjo į priimamąjį, darbo laikas jau buvo pasibaigęs, ir jam teko laukti daugiau kaip valandą. Jis ėmė vartyti laikraščius ir žurnalus; spoksojo į nuotraukas ir negalėjo suprasti, kad vyksta teniso varžybos ir priėmimai, matė pusnuoges moteris Floridoje ir linksmus žmones, o jis čia sėdi apleistas, ir Rūta serga.

Pagaliau atėjo gydytojas, dar visai jaunas vyras. Jis tylėdamas išklausė Kerną, tada susikrovė savo lagaminėlį ir pasičiupo skrybėlę.

— Eime. Mano automobilis stovi apačioje, tuoj važiuosim.

Kernas nurijo gumulą gerklėje.

— Ar mes negalėtume eiti? Su mašina kainuoja brangiau. Mes turime labai mažai pinigų.

— Palikite man tuo pasirūpinti, — atsiliepė Bėras.

Jie nuvažiavo į avidę. Gydytojas paklausė Rūtą. Ji baimingai žvilgčiojo į Kerną ir tyliai purtė galvą. Ji nenorėjo išvažiuoti.

Bėras atsistojo.

— Jums reikia į ligoninę. Švogždesys dešiniajame plautyje. Gripas ir pneumonijos pavojus. Aš jus pasiimsiu.

— Ne! Aš nenoriu į ligoninę. Mes ir negalėsime susimokėti!

— Nesirūpinkite dėl pinigų. Jūs turite iš čia išvažiuoti. Esat rimta ligonė.

Rūta pažvelgė į Kerną.

— Mes dar pasikalbėsime apie tai, — pasakė jis. — Aš tuoj sugrįšiu.

— Po pusvalandžio aš jus pasiimsiu, — pareiškė gydytojas. — Ar jūs turite šiltų rūbų ir antklodžių?

— Mes turime tik tai.

— Aš atnešiu ką nors. Taigi po pusvalandžio.

Kernas nuėjo su juo į apačią.

— Ar tikrai būtina? — paklausė jis.

— Taip. Ji negali gulėti čia, ant šieno. Ir nėra prasmės ją slėpti kokiame nors kambaryje. Jai reikia į ligoninę ir net skubiai.

— Gerai, — tarė Kernas. — Tada aš jums pasakysiu, ką mums tai reiškia.

Bėras išklausė jį.

— Jūs netikite, kad galėsite ją lankyti? — paklausė jis tada.

— Ne. Per porą dienų pasklistų kalbos, ir policijai tereikėtų manęs palaukti. Tėra galimybė likti netoliese ir iš jūsų sužinoti, kaip jai sekasi ir kas jai nutiko, ir atitinkamai prisitaikyti.

— Suprantu. Jūs galite bet kada pas mane ateiti ir pasiklausti.

— Ačiū. Ar jai gresia pavojus?

— Gali grėsti. Ją būtinai reikia iš čia išgabenti.

Gydytojas nuvažiavo. Kernas vėl lėtai užlipo laiptais į pastogę. Buvo sustingęs ir bejausmis. Baltas veidas su tamsiomis akiduobių dėmėmis atsisuko į jį iš žemos patalpos prieblandos.

— Žinau, ką tu nori pasakyti, — sušnibždėjo Rūta.

Kernas linktelėjo.

— Kitaip negalima. Mes turime jaustis laimingi, kad suradome šitą gydytoją. Aš esu tikras, kad tu ne be reikalo guliesi į ligoninę.

— Taip, — ji žiūrėjo priešais save. Paskui staiga išsigandusi pasikėlė. — Dieve mano, kur tu būsi, kai aš gulėsiu ligoninėje? Ir kaip mes vėl pasimatysime? Tu juk negalėsi ateiti, jie tave ten tikriausiai suimtų.

Kernas atsisėdo prie jos ir tvirtai suėmė jos karštas rankas.

— Rūta, — tarė jis. — Dabar mes turime būti labai supratingi ir išmintingi. Aš jau viską apgalvojau. Aš liksiu čia ir pasislėpsiu. Valstietis man leido. Aš paprasčiausiai lauksiu tavęs. Bus geriau, jeigu neisiu į ligoninę lankyti tavęs. Apie tokius dalykus greit pasklinda šnekų, ir mane gali sučiupti. Mes padarysime kitaip. Aš kas vakarą ateisiu prie ligoninės ir pasižiūrėsiu į tavo langą. Gydytojas man pasakys, kur tu guli. Tai bus kaip lankymas.

— Kelintą valandą?

— Devintą.

— Tada bus tamsu, ir aš negalėsiu tavęs matyti.

— Aš galiu ateiti tik sutemus, kitaip bus per daug pavojinga. Negaliu rodytis dieną.

— Tau apskritai nereikia ateiti. Palik mane, viskas bus gerai.

— Bet aš ateisiu. Kitaip aš negalėsiu ištverti. Dabar tau reikia apsirengti.

Sudrėkinęs nosinę vandeniu iš alavinio ąsočio, jis nuprausė jai veidą ir nušluostė. Lūpos buvo sutrūkinėjusios ir karštos. Ji prisiglaudė veidu prie jo rankos.

— Rūta, — pasakė jis. — Mes turime viską apgalvoti. Jei tu pasveiksi ir manęs čia nebebus arba tave išvys — prašykis, kad nusiųstų į Ženevą prie sienos. Susitarkime rašyti į Ženevą iki pareikalavimo. Taip mes visada galėsime susitikti. Ženeva, centrinis paštas, iki pareikalavimo. Pasiųsiu gydytojui savo adresą, jeigu mane sučiups. Tada jis visada galės perduoti jį tau. Jis man pažadėjo tai padaryti. Aš per jį viską sužinosiu ir per jį siųsiu tau visas naujienas. Taip būsime tikri, kad niekada nepasimesime.

— Taip, Liudvigai, — sušnibždėjo ji.

— Nebijok. Rūta. Aš sakau tai tik blogiausiam atvejui. Tik jeigu mane sučiuptų. Arba jeigu jie tavęs paprasčiausiai nepaleistų iš ligoninės. Aš tikrai įsitikinęs, kad paleis, kad policija nieko nesužinos, ir tada mes tiesiog keliausime drauge toliau.

— O jeigu jie ką nors sužinos?

— Tave gali tik pasiųsti prie sienos. Ir ten aš lauksiu tavęs. Ženevoje, centriniame pašte.

Jis žiūrėjo į ją su viltimi.

— Štai tau pinigai. Paslėpk juos, nes jų tikriausiai prireiks kelionei.

Jis atidavė jai tą truputį pinigų, kuriuos dar turėjo.

— Nesakyk ligoninėje, kad juos turi. Pasilaikyk vėlesniam laikui.

Gydytojas pašaukė iš apačios.

— Rūta! — tarė Kernas ir paėmė ją ant rankų. — Ar būsi narsi, Rūta?

Jinai įsikibo į jį.

— Aš noriu būti narsi. Noriu vėl tave pamatyti.

— Iki pareikalavimo, Ženeva, jeigu nepasiseks. Šiaip aš tave čia pasiimsiu. Kiekvieną vakarą, devintą, aš stovėsiu lauke ir linkėsiu tau visko, kas tik yra geriausia.

— Aš prieisiu prie lango.

— Tu liksi lovoje, kitaip aš neateisiu! Nusijuok dar kartą!

— Pasiruošę? — sušuko gydytojas.

Ji nusišypsojo pro ašaras.

— Nepamiršk manęs!

— Kaip aš galėčiau pamiršti? Tu juk esi viskas, ką aš turiu!

Jis pabučiavo jos sukepusias lūpas. Grindų angoje pasirodė gydytojo galva.

— Nieko, nieko, — pasakė jis, — o dabar pirmyn!

Jie nunešė Rūtą žemyn, į automobilį, ir apklostė.

— Ar galėsiu šiandien vakare pasiteirauti? — tarė Kernas.

— Žinoma. Dabar liekate čia? Taip, šitaip geriau. Jūs galite ateiti bet kuriuo metu.

Automobilis nuvažiavo. Kernas stovėjo tol, kol jie pradingo iš akių. Jis stovėjo vietoje, bet jam atrodė, kad viesulas neša jį atgal.

Aštuntą valandą jis nuėjo pas gydytoją Bėrą. Jis buvo namie. Nuramino Kerną: temperatūra aukšta, bet kol kas didelio pavojaus nesą. Atrodo, būsiąs normalus plaučių uždegimas.

— Kiek laiko jis truks?

— Jei viskas gerai eisis — dvi savaites. Ir po to savaitė rekonvalescencijai.

— Kaip su pinigais? — paklausė Kernas. — Mes neturime.

Bėras nusijuokė.

— Kol kas ji tegu paguli ligoninėje. Kokia nors labdaringa įstaiga paskui padengs išlaidas.

Kernas pažiūrėjo į jį.

— O jūsų honoraras?

Bėras vėl nusijuokė.

— Pasilaikykite savo porą frankų. Aš galiu be jų gyventi. O rytoj galite vėl ateiti pasiklausti, — jis atsistojo.

— Kur ji guli? — norėjo sužinoti Kernas. — Kelintame aukšte?