Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

Jis nusijuokė, mostelėjo ranka ir norėjo eiti toliau. Bet policininkas laikė jį tvirtai.

— Vieną minutėlę? Jūs ne šveicaras, ką?

— Kodėl ne?

— Girdžiu juk! Kodėl neigiate?

— Aš nieko neneigiu, — atsakė Kernas. — Man tik įdomu, iš kur jūs tai bematant sužinojote.

Tarnautojas apžiūrinėjo jį itin nepatikliai.

— Galbūt turėtume čia?.. — sumurmėjo jis ir žybtelėjo kišeniniu prožektoriumi. — Paklausykite, — pasakė jis tada ir jo balso skambesys staiga pasikeitė. — Ar jūs pažįstate poną Amersą?

— Net nesu girdėjęs, — atsakė Kernas kaip įmanydamas ramiau.

— Kur jūs gyvenate?

— Aš tik nuo šio ryto čia, kaip tik ketinau ieškotis viešbučio. Gal jūs galėtumėte man pasiūlyti? Nebrangų.

— Pirmiausia eikite su manimi. Ten yra pateiktas pono Amerso skundas, kuris kaip tik tinka jums. Mes visų pirma išsiaiškinsime!

Kernas nuėjo su juo. Keikė pats save, kad nepasisaugojo. Policininkas, matyt, prisėlino prie jo iš užpakalio, negirdimais dėl guminių puspadžių žingsniais. Savaitę ėjosi gerai, turbūt dėl to. Jis ėmė per daug pasitikėti savimi. Vogčiomis dairėsi aplinkui, ieškodamas progos pasprukti. Tačiau kelias buvo per trumpas; po kelių minučių Kernas atsidūrė policijos nuovadoje.

Policininkas, kuris leido jam pirmą kartą pabėgti, sėdėjo prie vieno stalo ir rašė. Kernas sukaupė drąsą.

— Ar tai tas? — paklausė jį atvedęs policininkas.

Pirmasis prabėgomis žvilgtelėjo į Kerną.

— Galimas daiktas. Negaliu tikrai pasakyti. Buvo per tamsu.

— Tada aš paskambinsiu Amersui, tas tai jį atpažins.

Jis išėjo.

— Drauguži! — pasakė pirmasis policininkas Kernui. — Aš maniau, kad jūs seniai iškeliavęs. Dabar bus blogai! Amersas jus tada įskundė.

— Ar aš negalėčiau vėl pabėgti? — skubiai paklausė Kernas. — Jūs juk žinote...

— Neįmanoma. Vienintelis kelias eina per prieškambarį. O ten stovi mūsų draugas ir skambina. Ne — dabar jūs įkliuvote. Ir kaip tik mūsų uoliausiam vyrui, kuris mielai norėtų būti paaukštintas, jūs patekote į nagus.

— Prakeikimas!

— Taip. Ypač, kai jūs jau kartą buvote ištrūkęs. Aš turėjau savo ruožtu apie tai raportuoti, nes žinojau, kad Amersas šnipinės.

— Jėzau! — Kernas žengė žingsnį atgal.

Jūs galite sakyti net „Jėzau Kristau!“ — pareiškė policininkas. — Šįkart niekas nepadės, gausite porą savaičių.

Po kelių minučių atėjo Amersas. Jis pūtavo, taip smarkiai bėgo. Jo smaila barzdikė blizgėjo.

— Žinoma! — pasakė jis. — Tai jis! Kaip iš akies trauktas, akiplėša!

Kernas pasižiūrėjo į jį.

— Šį kartą jis turbūt nebepabėgs, ką? — paklausė Amersas.

— Šį kartą ne, — patvirtino žandaras.

— Dievo malūnas mala lėtai, — patetiškai ir triumfuodamas padeklamavo Amersas. — Lėtai, bet nuostabiai gerai. Lig laiko puodas vandenį neša.

— Ar žinote, kad jūs turite kepenų vėžį? — pertarė jį Kernas. Jis pats gerai nežinojo, ką sakąs. Taip pat nežinojo, kaip jam atėjo į galvą tokia mintis. Tik staiga pasiuto iš įniršio, ir dar dorai nesuvokęs savo nelaimės, akimirksniu visą savo mąstymą automatiškai nukreipė į vieną tašką — kaip nors įskaudinti Amersą. Mušti jis negalėjo, būtų gavęs didesnę bausmę.

— Ką? — Amersas iš netikėtumo pamiršo užsičiaupti.

— Kepenų vėžys! Tipiškas kepenų vėžys! — Kernas pamatė, kad pataikė. Nieko nelaukdamas, puolė toliau. — Aš medikas ir žinau tai! Po metų prasidės beprotiški skausmai! Jūs mirsite klaikia mirtimi! Ir nieko negalima padaryti! Nieko!

— Tai juk..!

— Dievo malūnas! — sušnypštė Kernas. — Kaip jūs sakėte? Lėtai, lėtai! Metus!

— Pone žandare! — suaimanavo Amersas. — Aš reikalauju, kad jūs mane apgintumėte nuo šito individo!

— Surašykite savo testamentą, — šnypštė Kernas. — Tik tai jums ir liko! Iš vidaus būsite sugraužtas ir supūsite!

— Pone žandare! — Amersas įtūžęs dairėsi aplinkui, ieškodamas pagalbos. — Jūs turite mane apginti nuo šio įžeidimo.

Pirmasis policininkas susidomėjęs pasižiūrėjo į jį.

— Iki šiol jis jūsų dar neįžeidė, — paaiškino jis tada. — Iki šiol jis tik skelbia medicininę diagnozę.

— Aš reikalauju, kad visa tai būtų įtraukta į bylą! — sušuko Amersas.

— Tik pažiūrėkite! — Kernas parodė pirštu į Amersą, kuris atšoko lyg nuo gyvatės. — Veido oda susijaudinus pasidaro pilka kaip švinas, pageltę akių vyzdžiai — visai tikri požymiai! Mirtininkas — kandidatas! Už jį tegalima tik melstis.

— Mirtininkas — kandidatas! — šėlo Amersas. — Įtraukite „mirtininką — kandidatą“ į bylą!

— „Mirtininkas — kandidatas“ — taip pat nėra joks įžeidimas, — atvirai piktdžiugiškai paaiškino pirmasis tarnautojas. — Jūs negalėsite dėl to paduoti skundo. Mes visi esame mirtininkai — kandidatai.

— Kepenys suyra dar esant gyvam kūnui! — Kernas pamatė, kad Amersas staiga išbalo. Jis žengė žingsnį į priekį. Amersas traukėsi nuo jo kaip nuo šėtono. — Iš pradžių nieko nepastebi! — aiškino Kernas, pašėlusiai triumfuodamas. — Ir nustatyti beveik neįmanoma. Kai pastebi, jau būna per vėlu. Kepenų vėžys! Ilgiausia ir lėčiausia mirtis iš visų!

Amersas tik spoksojo į Kerną. Jis nieko nebesakė. Nevalingai griebėsi ranka už tos vietos, kur yra kepenys.

— Nurimkite pagaliau! — staiga griežtai subarė antrasis policininkas. — Jau gana! Sėskitės ten ir atsakinėkite į mūsų klausimus. Nuo kada jūs Šveicarijoje?

Kitą rytą Kernas buvo pristatytas apylinkės teismui. Teisėjas — pagyvenęs, stambus vyras apvalainu, raudonu veidu — buvo žmoniškas, bet negalėjo Kernui padėti. Straipsniai aiškūs.

— Kodėl jūs, nelegaliai perėjęs sieną, neužsiregistravote policijoje? — paklausė jis.

— Nes mane būtų tuoj pat vėl išvarę, — nuvargęs atsakė Kernas.

— Taip, žinoma, būtų išvarę.

— O ten, kitoje pusėje, aš vėl turėčiau iškart prisistatyti artimiausiam policijos sargybiniui, jei norėčiau nepažeisti įstatymo. Iš ten mane kitą naktį atgabentų atgal į Šveicariją. O iš Šveicarijos vėl atgal. O iš ten vėl atgal. Taip aš lėtai numirčiau iš bado tarp pasienio postų. Geriausiu atveju amžinai keliaučiau nuo vienos policijos nuovados prie kitos. Kas mums lieka, jei ne nusižengti įstatymams?

Teisėjas gūžtelėjo pečiais.

— Aš negaliu jums padėti. Turiu jus nuteisti. Mažiausia bausmė — keturiolika dienų kalėjimo. Toks įstatymas. Mes turime apsaugoti savo šalį nuo pabėgėlių antplūdžio.

— Žinau.

Teisėjas pasižiūrėjo į savo bylas.

— Viskas, ką aš galiu padaryti — tai paduoti prašymą Aukščiausiajam teismui, kad jūsų neįkalintų, o tik areštuotų.

— Labai dėkoju, — pasakė Kernas. — Bet man vis vien. Čia aš nebeturiu ambicijų.

— Tai visai ne vis vien, — uoliai ėmėsi aiškinti teisėjas.

— Atvirkščiai, tai labai svarbu piliečio garbės teisių atžvilgiu. Jeigu jūs gausite arešto, jūsų nelaikys teistu — turbūt to nežinote!

Kernas žiūrėjo kurį laiką į nekaltą geraširdį žmogų.

— Piliečio garbės teisės, — pasakė jis tada. — Ką aš turiu su jomis daryti? Aš juk neturiu net paprasčiausių piliečio teisių! Aš esu šešėlis, vaiduoklis, pilietis negyvėlis. Kam man dar čia tie dalykai, kuriuos jūs vadinate piliečio garbės teisėmis?

Teisėjas ilgai tylėjo.

— Bet jūs turite gauti kokių nors dokumentų, — prabilo jis pagaliau. — Galbūt galima per Vokietijos konsulatą prašyti jums asmens liudijimo.