Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Tai jau padarė prieš metus Čekoslovakijos teismas. Prašymas buvo atmestas. Vokietijai mes nebeegzistuojame. Kitam pasauliui — tik kaip subjektai policijai.

Teisėjas papurtė galvą.

— Ar Tautų Sąjunga dar jumis nepasirūpino? Jūsų juk daug tūkstančių; ir jums turi būti leista kažkaip egzistuoti!

— Tautų Sąjunga jau porą metų rengiasi išduoti mums asmens dokumentus, — kantriai atsakė Kernas. — Kiekviena šalis ir čia stengiasi mus primesti kitai. Tai truks, ko gero, dar keletą metų.

— O tuo tarpu...

— Tuo tarpu... Jūs juk matote...

— Bet, Dieve mano! — staiga visiškai sutrikęs pasakė teisėjas savo šveicarišku dialektu. — Tai juk problema! Kas su jums dabar bus?

— To aš nežinau. Svarbiau tai, kas dabar man atsitiks.

— Teisėjas persibraukė sau per blizgantį veidą ir pažvelgė į Kerną.

— Aš turiu sūnų, — tarė jis, — maždaug tokio amžiaus kaip jūs. Jeigu man reikėtų įsivaizduoti, kad jį vaiko be jokio pagrindo, tik todėl kad yra gimęs...

— Aš turiu tėvą, — atsiliepė Kernas. — Jeigu jūs jį pamatytumėt...

Jis pažvelgė pro langą. Rudens saulė taikiai švietė į obelį, apkibusią vaisiais. Ten, lauke, buvo laisvė. Ten, lauke, buvo Rūta.

— Aš norėčiau jus šio to paklausti, — po valandėlės pasakė teisėjas. — Tai visiškai ne į temą. Bet vis dėlto aš norėčiau paklausti. Ar dar tikite kuo nors?

— O taip — aš tikiu šventuoju egoizmu! Tikiu negailestingumu! Melu! Beširdiškumu!

— To aš bijojau. Kaip kitaip jūs galėtumėte...

— Tai dar ne viskas, — ramiai pareiškė Kernas. — Aš tikiu gėriu, bičiulyste, meile ir paslaugumu! Aš juos patyriau. Labiau turbūt nei tie, kuriems gerai klojasi.

Teisėjas atsistojo ir, nerangiai apsukęs savo kėdę, atėjo prie Kerno.

— Gera girdėti tokius dalykus, — sumurmėjo jis. — Jeigu tik aš žinočiau, kaip jums padėti!

— Niekaip, — tarė Kernas. — Aš jau išmanau įstatymus, ir turiu vieną pažįstamą, kuris net yra šios srities specialistas. Siųskite mane į kalėjimą.

— Aš paskirsiu jums kardomąjį kalinimą ir perduosiu jūsų bylą Aukščiausiajam teismui.

— Mielai, jeigu tai palengvins jums padaryti nuosprendį. Bet jeigu tai ilgiau užtruks, aš verčiau norėčiau į kalėjimą.

— Tai neužtruks ilgiau, aš pasirūpinsiu.

Teisėjas išsitraukė iš kišenės didžiulę piniginę.

— Deja, yra tik ši primityvi pagalbos forma, — tarė jis neryžtingai ir išėmė sulankstytą banknotą. — Man labai nemalonu, kad nieko kito dėl jūsų negaliu padaryti...

Kernas paėmė pinigus.

— Tai vienintelis dalykas, kuris mums tikrai padeda, — atsiliepė jis ir pagalvojo: „Dvidešimt frankų! Kokia laimė! Rūta galės nuvažiuoti iki sienos!“

Kernas nesiryžo jai parašyti. Kad neiškiltų aikštėn, jog ji jau ilgokai šalyje, ir jos nenuteistų. O taip vis dar lieka galimybė, kad ją paprasčiausiai išsiųs arba, jeigu nusišypsos laimė, iš karto paleis iš ligoninės.

Pirmą vakarą Kernas jautėsi nelaimingas bei neramus ir negalėjo užmigti. Jis regėjo Rūtą, karščiuojančią lovoje, ir pašoko išsigandęs, nes susapnavo, kad ją palaidojo. Atsisėdo ant gulto ir ilgai taip sėdėjo, rankomis įsirėmęs į kelius. Nenorėjo pasiduoti, bet jautė, kad tas kažkas gali pasirodyti stipresnis už jį. „Tai — naktis, — galvojo jis, — naktis ir nakties baimė. Baimė dieną yra protinga; nakties baimė yra be ribų“.

Jis atsistojo ir ėmė vaikštinėti pirmyn atgal po mažą kambarėlį. Kvėpavo lėtai ir giliai. Tada nusirengė švarką ir ėmė mankštintis. „Man negalima nervintis, — galvojo jis, — tada aš žlugęs. Turiu likti sveikas“. Darė pritūpimus ir suko liemenį, ir pamažu jam pavyko susikoncentruoti į savo kūną. Paskui jis prisiminė vakarą Vienos policijos nuovadoje ir studentą, mokiusį boksuotis. Kernas suraukė antakius. „Jei ne tas studentas, ar tikrai nebūčiau taip šį vakarą pasielgęs su Amersu, — pagalvojo jis. — Jei ne jis ir ne Štaineris. Jei ne visas šitas sunkus gyvenimas; jis turi mane užgrūdinti, o ne pražudyti. Aš noriu gintis“. Jis pasiruošė ir, lengvai spyruokliuodamas kojomis, ėmė iš visų jėgų smūgiuoti į tamsą ilgus tiesius smūgius, į dešinę, į kairę, įterpdamas po kelis trumpus aperkotus, vis greičiau ir greičiau — ir staiga priešais jį tamsoje sušmėžavo vaiduokliškai balta kepenimis sergančio Amerso barzdikė — ir visa įgavo turinį bei prasmę.

Jis trenkė jam trumpai ir stipriai į smakrą bei ausis, du sykius įniršęs tvojo į paširdžius ir po to smogė baisų smūgį į saulės rezginį, ir jam pasirodė, kad išgirdo, kaip Amersas vaitodamas sudribo ant grindų. Bet to jam dar buvo per mažai. Kernas vėl pakėlė jį ir sistemingai skaldė priešo šešėlį, šnopuodamas iš susijaudinimo, ir galop, kaip ypatingas delikatesas, jam dar šovė į galvą sunkūs šoniniai smūgiai į kepenis. Taip išaušo rytas, ir jis pasijuto toks išsekęs ir nuvargęs, kad krito ant savo gulto ir iškart užmigo, nugalėjęs nakties baimę.

Po dviejų dienų į celę įžengė daktaras Bėras. Kernas pašoko.

— Kaip jai einasi?

— Visai gerai; tai reiškia — normaliai.

Kernas atsikvėpė.

— Iš kur sužinojote, kad aš čia?

— Paprastai. Jūs neatėjote. Taigi turėjote būti čia.

— Teisingai. Ar ji žino?

— Taip. Kai jūs vakar vakare nepasirodėte kaip Prometėjas, ji sukėlė ant kojų dangų ir žemę, kad mane surastų. Po valandos jau viską žinojome. Beje, toji idėja su degtukais buvo beprotiška!

— Taip, iš tikrųjų! Kartais manaisi esąs labai gudrus; tada paprastai pridarai kvailysčių. Aš esu kol kas nuteistas dviems savaitėms. Po dvylikos dienų tikriausiai išeisiu. Ar ji tada jau bus pasveikusi?

— Ne. Šiaip ar taip, keliauti dar negalės. Manau, mes palaikysime ją ligoninėje kuo ilgiau.

— Žinoma! — Kernas susimąstė. — Tada aš turėsiu jos laukti Ženevoje. Aš vis tiek negalėsiu jos pasiimti. Mane juk išsiųs.

Bėras išsitraukė iš kišenės laišką.

— Štai! Aš jums šį tą atnešiau.

Kernas skubiai čiupo laišką, bet paskui įsikišo jį į kišenę.

— Jūs galite jį dabar ramiai perskaityti, — pasakė Bėras. — Aš turiu laiko.

— Ne, perskaitysiu vėliau.

— Tada aš grįžtu dabar į ligoninę. Noriu jai pasakyti, kad mačiau jus. Ar nenorite ko nors perduoti? — Bėras išsitraukė iš apsiausto automatinį plunksnakotį ir laiškinio popieriaus. — Aš jums viską atnešiau.

— Ačiū. Labai ačiū! — Kernas greitai brūkštelėjo laišką: jam sekasi gerai, Rūta tegu greičiau sveiksta. Jeigu jį anksčiau išvarysią, tai jis lauksiąs Ženevoje. Kasdien dvyliktą valandą dienos, prie centrinio pašto. Bėras jai viską tiksliau pasakysiąs.

Įdėjo į voką dvidešimt teisėjo frankų ir užklijavo:

— Štai!

— Ar nenorite pirma perskaityti tą laišką? — paklausė Bėras.

— Ne! Dar ne. Ne taip greitai. Aš visą dieną nieko kito neveiksiu.

Bėras pasižiūrėjo į jį truputį nustebęs: tada įsidėjo laišką.

— Gerai. Po poros dienų aš vėl aplankysiu.

— Tikrai?

Bėras nusijuokė.

— O kodėl ne?

— Taip, tiesa! Dabar — tvarka. Bent jau ryšių atžvilgiu. Per kitas dvylika dienų nieko negalės įvykti. Jokių netikėtumų. Tai labai paguodžia.

Kai Bėras išėjo, Kernas paėmė į rankas Rūtos laišką. „Toks lengvas, — pagalvojo jis, — truputis popieriaus, pora eilučių — ir tiek daug laimės“.

Pasidėjo laišką ant savo gulto krašto. Tada ėmė mankštintis. Vėl iš naujo boksavo Amersą ir šįsyk smogė jam dar porą uždraustų stiprių smūgių į inkstus. „Mes nepasiduosime“, — pasakė jis laiškui ir dailiu kirčiu į smailą barzdikę vėl pargriovė Amersą ant grindų. Tada atsipūtė ir toliau kalbėjosi su laišku. Tik pavakare, kai pradėjo temti, atplėšė jį ir perskaitė pirmąsias eilutes. Kas valandą jis perskaitydavo po truputį. Vakare priėjo iki parašo. Jis matė Rūtos susirūpinimą, jos baimę, jos meilę ir jos narsą, pašoko iš vėl smogė Amersui. Ši kova vis dėlto nebuvo pagal visas sporto taisykles — Amersas gavo antausiu spyrių ir galiausiai jam buvo nurauta baltoji smailio barzdikė.