Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Ne. Aš tuo prekiavau.

— Tada jūs turite sumokėti muitą! — pareiškė tarnautojas. — Iškraukite viską! Šitą šlamštą, — jis parodė į adatas, batų raištelius ir kitas smulkmenas, — aš jums palieku.

Kernas pamanė, kad sapnuoja.

— Sumokėti muitą? — paklausė jis. — Aš turiu už kažką sumokėti muitą?

— Suprantama! Jūs juk nesate diplomatinis kurjeris, ką? Arba galvojote, kad aš noriu tuos buteliukus nupirkti? Jūs atsivežėte į Prancūziją apmuitinamas prekes. Dabar greičiau traukite jas lauk!

Tarnautojas pačiupo muitų tarifus ir prisitraukė svarstykles.

— Aš neturiu pinigų, — pareiškė Kernas.

— Neturite pinigų? — tarnautojas susikišo rankas į kišenes ir pritūpė. — Gerai, tada daiktai bus konfiskuoti. Duokite juos šen.

Kernas tebetupėjo ant grindų, tvirtai laikydamas lagaminą.

— Aš čia įsiregistravau, kad sugrįžčiau į Šveicariją. Aš neturiu mokėti muitų.

— Žiūrėk tu man! Jūs dar norite mane mokyti, ką?

— Palik jaunuolį ramybėje, Fransua! — tarė muitininkas, sėdėjęs prie stalo ir rašęs.

— Nė nemanau! Šitais vokietpalaikis mano geriau žinąs, kaip ir visa jų gauja ten! Pirmyn, traukit buteliukus!

— Aš nesu vokietpalaikis! — šūktelėjo Kernas.

Tą akimirką įžengė trečias tarnautojas. Kernas pamatė, kad jis buvo aukštesnio rango už tuodu.

— Kas čia vyksta? — trumpai paklausė jis. Muitininkas paaiškino, kas atsitiko. Inspektorius apžiūrėjo Kerną.

— Ar jūs iškart užsiregistravote policijoje? — paklausė jis.

— Taip.

— Ir jūs norite atgal į Šveicariją?

— Taip. Todėl ir esu čia.

Inspektorius akimirką pagalvojo.

— Tada jis nieko neturi mokėti, — nusprendė. — Jis nėra kontrabandininkas. Jis pats buvo permestas kontrabanda. Siųskit jį atgal, ir basta.

Jis išėjo iš kambario.

— Matai, Fransua, — pasakė prie stalo sėdintis muitininkas. — Ko tu vis taip nervinies? Tai kenkia tik tavo tulžiai.

Fransua nieko neatsakė. Jis baugščiai pažvelgė į Kerną. Kernas atsakė jam žvilgsniu. Jam staiga dingtelėjo, kad jis kalbėjosi prancūziškai ir suprato prancūzų kalbą, ir jis slapčia palaimino rusų profesorių iš Vienos kalėjimo.

Kitą rytą Kernas vėl buvo Bazelyje. Dabar jis pakeitė savo taktiką — nėjo iškart ryte vėl į policiją. Jam ne kažin kas galėjo atsitikti, jei dieną būtų praleidęs Bazelyje ir tik vakare užsiregistravęs. Bazeliui jis turėjo Binderio adresų sąrašą. Nors šią Šveicarijos vietą buvo labiausiai užplūdę emigrantai, jis vis dėlto nusprendė pamėginti ką nors užsidirbti.

Pradėjo nuo pastorių. Buvo visai tikras, kad jie jo neįskųs. Pirmasis jį iškart išgrūdo; pas antrąjį gavo sumuštinį; trečiasis davė penkis frankus. Jis nenuleido rankų ir jam nusišypsojo laimė — iki pietų turėjo užsidirbęs septyniolika frankų. Pirmiausia jis stengėsi atsikratyti likusių kvepalų ir tualetinio vandens tam atvejui, jeigu dar kartą susitiks Fransua. Tai buvo sunku padaryti pas pastorius — bet pavyko kitais adresais. Po pietų turėjo užsidirbęs dvidešimt aštuonis frankus. Jis nuėjo į atidarytą katalikų bažnyčią. Ji buvo saugiausia vieta pailsėti. Kernas nebuvo miegojęs dvi naktis.

Bažnyčia buvo apytamsė ir tuščia. Kvepėjo smilkalais ir žvakėmis. Kernas atsisėdo į vieną suolą ir parašė laišką daktarui Bėrui. Į voką įdėjo laišką Rūtai ir pinigų. Po to užklijavo ir įsikišo į kišenę. Jautėsi labai pavargęs. Lėtai susmuko ant klaupyklos ir pasidėjo galvą ant pulto. Jis norėjo tik minutę pailsėti, bet užsnūdo.

Kai atsibudo, visai nebežinojo, kur esąs. Akys sumirksėjo nuo matinės raudonos amžinosios šviesos. Pamažu pradėjo susivokti. Kai išgirdo žingsnius, iškart visai išsibudino.

Dvasininkas juodais šventiko rūbais lėtai ėjo viduriniu taku. Prie Kerno sustojo ir pažvelgė į jį. Atsargos dėlei Kernas susidėjo rankas.

— Nenorėjau trukdyti, — pasakė dvasininkas.

— Aš kaip tik ruošiausi eiti, — atsiliepė Kernas.

— Mačiau jus iš zakristijos. Jūs jau dvi valandas čia. Ar meldėtės dėl ko nors ypatinga?

— O taip, — tarė Kernas, truputį nustebęs, tačiau greit susivokęs.

— Jūs ne iš čia? — dvasininkas pažvelgė į Kerno lagaminą.

— Ne, — Kernas žiūrėjo į jį. Šventikas žadino pasitikėjimą. — Aš esu emigrantas. Šiąnakt turiu pereiti per sieną. Lagamine turiu daiktų, kuriuos pardavinėju.

Po pietų jis pasiliko dar vieną buteliuką tualetinio vandens ir netikėtai jam atėjo beprotiška idėja parduoti jį čia, bažnyčioje, dvasininkui. Tai buvo neįtikėtina, bet jis buvo pripratęs prie neįtikėtinų dalykų.

— Tualetinis vanduo, — pasakė jis. — Labai geras. Ir labai pigiai. Aš kaip tik jį išparduodu.

Jis norėjo atidaryti lagaminą.

Šventikas neleido.

— Palikite. Tikiu jumis. Šventykloje nemėgdžiokim pinigų keitėjų. Aš džiaugiuosi, kad jūs taip ilgai meldėtės. Eikite su manim į zakristiją. Mes turime mažytį fondą vargstantiems tikintiesiems.

Kernas gavo dešimt frankų. Jautėsi šiek tiek susigėdęs, bet neilgai. Jam ir Rūtai tai buvo gabalas kelio prancūzų traukiniu. „Nesėkmių laikotarpis, regis, baigiasi“, — pamanė jis. Sugrįžo į bažnyčią ir dabar iš tikrųjų ėmė melstis, gerai net nežinodamas, kam — pats buvo protestantas, tėvas — žydas, o jis klūpojo katalikų bažnyčioje — bet jis galvojo, kad tokiais laikais, kaip šie, ir danguje turėtų būti geroka sumaištis, ir manė, kad jo malda suras teisingą kelią.

Vakare jis išvažiavo traukiniu į Ženevą. Netikėtai apėmė nuojauta, kad Rūtą gali anksčiau paleisti iš ligoninės. Ryte atvykęs, stotyje atidavė saugoti lagaminą ir nuėjo į policiją. Tarnautojui paaiškino esąs ką tik išvytas iš Prancūzijos. Kadangi turėjo poros dienų senumo įsakymą išsiųsti jį iš Šveicarijos, juo patikėjo; pralaikė dieną ten, o naktį išvarė per sieną Kolonji kryptimi.

Jis iškart prisistatė į prancūzų muitinę.

— Įeikite, — pasakė užsimiegojęs darbuotojas. — Čia yra dar vienas. Mes jus abu prieš keturias išsiųsime atgal.

Kernas įėjo į muitinę.

— Fogtas! — pratarė nustebęs. — Kaip jūs čia atsidūrėte?

Fogtas gūžtelėjo pečiais.

— Aš vėl laikau apgulęs Šveicarijos sieną.

— Nuo tada? Kai jus vedė į Liucernos stotį?

— Nuo tada.

Fogtas atrodė prastai. Džiūte išdžiūvęs, oda kaip pilkas popierius.

— Man nesiseka, — tarė jis. — Niekaip nepavyksta pakliūti į kalėjimą. O naktys jau tokios šaltos, kad aš nebegaliu ištverti.

Kernas atsisėdo prie jo.

— Aš buvau kalėjime, — pasakė jis. — Ir džiaugiuosi, kad vėl laisvas. Toks gyvenimas!

Žandaras atnešė jiems truputį duonos ir raudono vyno. Jie pavalgė ir tuoj pat užmigo ant suolo. Ketvirtą ryto juos pažadino ir nugabeno prie sienos. Buvo dar visai tamsu. Apšarmoję laukai prie kelio žėrėjo baltai.

Fogtas drebėjo nuo šalčio. Kernas nusivilko savo megztinį.

— Še, apsirenkite. Man nešalta.

— Tikrai ne?

— Ne.

— Jūs jaunas, todėl, — pasakė Fogtas ir užsivilko megztinį. — Tik porai valandų, kol saulė išlįs.

Prie Ženevos jie atsisveikino. Fogtas norėjo pamėginti per Lozaną nusigauti į Šveicarijos gilumą. Kol buvo netoli sienos, jį paprasčiausiai išsiųsdavo atgal ir jis negalėjo tikėtis kalėjimo.

— Pasilikite megztinį, — tarė Kernas.

— Jokiu būdu! Tai juk kapitalas!

— Aš turiu dar vieną. Kalėjimo šventiko Vienoje dovanotą. Bagažo saugojimo kameroje, Ženevoje.