Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

Štaineris buvo susikrovęs savo daiktus. Jis rengėsi į Prancūziją. Austrijoje pasidarė pavojinga, o jos prisijungimas prie Vokietijos tebuvo laiko klausimas. Be to, Prateris ir direktoriaus Poclocho pramogų parkas ruošėsi didžiajam žiemos miegui.

Poclochas pakratė Štainerio ranką.

— Mes, klajokliai, pripratę skirtis. Kur nors vėl susitiksime!

— Būtinai.

— Na, taigi! — Poclochas sugriebė savo pensnė — Gerai praleiskite žiemą. Aš nemėgstu atsisveikinimo scenų.

— Ir aš, — atsakė Štaineris.

— Žinote, — Poclochas sumirksėjo. — Tai yra grynas įprotis. Kai tiek daug žmonių matai ateinant ir nueinant, kaip aš — galiausiai tai tampa grynu įpročiu. Lyg pereitum nuo tiro prie karuselės.

— Gražus palyginimas! Nuo tiro prie karuselės — ir nuo karuselės vėl prie tiro — palyginimas, kurį galima net įsimylėti!

Poclochas pamalonintas sumirksėjo.

— Tarp mūsų šnekant, Štaineri — ar žinote, kas baisiausia pasaulyje? Atvirai pasakius — kad viskas galiausiai tampa įpročiu, — jis užkabino ant nosies save pensnė. — Net vadinamosios ekstazės!

— Net karas, — tarė Štaineris. — Net skausmas! Net mirtis! Aš pažįstu vieną, kuriam per dešimtį metų numirė keturios žmonos. Dabar jis turi penktą, kuri jau sirguliuoja. Na tai štai — jis ramiausiai jau dairosi šeštos. Viskas — įprotis. Tik tavo paties mirtis — ne.

Poclochas skubiai numojo ranka.

— Ja niekada niekas rimtai netiki, Štaineri. Net kare; kitaip nebebūtų karo. Kiekvienas visada galvoja, kad būtent jis išvengs. Tiesa?

Jis tiriamai pažvelgė į Štainerį. Štaineris patenkintas linktelėjo. Poclochas dar kartą jam padavė ranką.

— Tai servus! Aš turiu skubėti į tirą, pasižiūrėti, ar jie gerai įpakavo servizą.

— Servus! O aš nueisiu dar sykį prie karuselės.

Poclochas nusišiepė ir nurūko.

Štaineris grįžo prie vagonėlio. Sudžiūvę lapai čežėjo po kojomis. Naktis stovėjo virš miško tyli ir negailestinga. Nuo tiro atsklido plaktukų tuksenimas. Aplūžusioje karuselėje siūbavo pora žibintų.

Štaineris nuėjo atsisveikinti su Lilo, pasiliekančia Vienoje. Jos dokumentai ir leidimas dirbti galiojo tik Austrijoje. Ji nebūtų važiavusi kartu, net jei būtų galėjusi. Štaineris su ja buvo likimo draugai, laiko vėjo supūsti — abu tai žinojo.

Ji dengė stalą vagonėlyje, kai jis įėjo. Lilo atsisuko.

— Atėjo tau laiškas, — pasakė ji.

Štaineris paėmė laišką ir pažiūrėjo į antspaudą.

— Iš Šveicarijos. Tikriausiai nuo mūsų mažylio, — atplėšė voką ir perskaitė. — Rūta ligoninėje, — pasakė tada.

— Kas jai? — paklausė Lilo.

— Plaučių uždegimas. Bet, regis, nesunkus. Jie Miurtene. Mažylis vakarais degina degtukus prie ligoninės. Galbūt aš juos dar sutiksiu, keliaudamas per Šveicariją.

Štaineris įsikišo laišką į švarko kišenę.

— Tikiuosi, mažylis žino, ką jam reikia daryti, kad jie vėl susitiktų.

— Jis žinos, — tarė Lilo. — Jis daug išmoko.

— Taip, bet...

Štaineris norėjo Lilo paaiškinti, kad Kernui bus nelengva, kai Rūtą iš ligoninės nugabens prie sienos. Bet paskui pagalvojo, kad jiedu su Lilo šįvakar matosi paskutinį kartą, — ir kad geriau nešnekėti apie du žmones, kurie lieka kartu ir gali vėl pasimatyti.

Jis nuėjo prie lango ir pažvelgė į lauką. Karbido lempomis apšviestoje aikštelėje darbininkai krovė į pilkus maišus karuselės gulbes, arklius ir žirafas. Vieni žvėrys stovėjo, kiti gulėjo išvirtę aplinkui ant žemės, lyg bomba staiga būtų sugriovusi jų bendrą nerūpestingą gyvenimą. Vienoje išmontuotoje gondoloje sėdėjo du darbininkai ir gėrė alų iš butelių. Savo striukes ir kepures jie buvo užkabinę ant ragų baltojo elnio, kuris aukštai iškeltomis kojomis, lyg sustingęs amžiname šuolyje, rėmėsi į dėžę.

— Eikš, — pasakė Lilo už nugaros, — valgis paruoštas. Aš iškepiau tau pyragų.

Štaineris atsisuko ir apglėbė ją per pečius.

— Valgyti, — tarė jis. — Pyragų. Mums, neramiems velniūkščiams, bendras valgymas jau panašu į tėvynę, ką?

— Yra dar šis tas. Bet tu nežinai, — ji palūkėjo akimirką. — Tu nežinai, nes nemoki verkti ir nesupranti, ką reiškia — liūdėti kartu.

— Taip, to aš nežinau, — pasakė Štaineris. — Mes ne dažnai buvome liūdni, Lilo.

— Ne. Tu ne. Tu esi laukinis arba abejingas, tu arba juokiesi, arba esi apimtas to, ką jūs vadinate narsa. Ne apie tai aš kalbu.

— Tai apie ką, Lilo?

— Apie baimę atsiduoti jausmui. Apie ašarų baimę. Apie baimę nebūti vyru. Rusijoje vyrai gali verkti ir vis tiek likti vyrais narsuoliais. Tu niekad nebuvai atpalaidavęs savo širdies.

— Ne, — pritarė Štaineris.

— Ko lauki?

— Nežinau. Ir nenoriu žinoti.

Lilo atidžiai jį stebėjo.

— Eikš valgyti, — pasakė ji tada. — Aš įduosiu tau duonos ir druskos — kaip Rusijoje — ir palaiminsiu tave prieš išeinant — tu, neišlietas nerime, tikriausiai tu ir iš to pasijuoksi.

— Ne.

Ji padėjo ant stalo dubenį su pyragais.

— Sėskis prie manęs, Lilo.

Ji papurtė galvą.

— Šiandien tu valgysi vienas. Aš tau patarnausiu ir paduosiu valgį. Tai paskutinė tavo vakarienė.

Ji stovėdama padavinėjo jam pyragus, duoną, mėsą ir agurkus. Ji žiūrėjo, kaip jis valgo, ir tylom virė jam arbatą. Ji vaikščiojo savo plačiais žingsniais po mažą vagonėlį, lanksti kaip pantera, jau pripratusi prie ankšto narvo. Jos liaunos bronzinės rankos pjaustė mėsą, jos veidas buvo susikaupęs, neįžvelgiamas, ir staiga ji pasirodė Štaineriui kaip Biblijos būtybė.

Jis atsistojo ir pasiėmė savo daiktus. Kai gavo pasą, savo kuprinę iškeitė į lagaminą. Atidarė vagonėlio duris, lėtai nulipo laipteliais ir pasistatė lagaminą lauke. Tada vėl sugrįžo.

Lilo stovėjo prie stalo, pasirėmusi ranka, o jos akys atspindėjo tokią aklą tuštumą, lyg jos jau nieko būtų nemačiusios ir ji jau būtų buvus viena. Štaineris žengė prie jos.

— Lilo...

Ji nesujudėjo ir nepažvelgė į jį. Tik akys pakeitė išraišką.

— Sunku išeiti, — tarė Štaineris.

Ji linktelėjo ir uždėjo ranką ant jo pečių.

— Jausiuos vieniša be tavęs.

— Kur eisi?

— Dar nežinau.

— Tau bus saugu Austrijoje — net tada, kai ji taps vokiška.

— Taip.

Ji susirūpinusi pažvelgė į jį. Jos akys buvo labai gilios ir blizgėjo.

— Gaila, Lilo, — sumurmėjo Štaineris.

— Taip.

— Žinai, kodėl?

— Žinau, ir tu žinai iš manęs.

Jie tebežiūrėjo vienas į kitą.

— Keista, — pasakė Štaineris, — tarp mūsų stovi tik truputis laiko ir truputis gyvenimo. Visa kita — ten.

— Visas laikas, Štaineri, — švelniai atsiliepė Lilo, — visas laikas ir visas mūsų gyvenimas...

Jis linktelėjo. Lilo priglaudė rankas prie jo veido ir pasakė keletą rusiškų žodžių. Tada padavė jam duonos riekę ir žiupsnelį druskos.

— Suvalgyk tai, kai būsi toli. Tai padės tau svetur be vargo gauti duonos. O dabar eik.

Štaineris norėjo ją pabučiuoti, bet, pažvelgęs jai į akis, apsigalvojo.

— Dabar eik! — tyliai pasakė ji. — Eik...

Jis išėjo per mišką. Po kurio laiko atsigręžė. Vagonėlių miestelis buvo nugrimzdęs į naktį, ir nieko nebesimatė, tik kraupi skaudinanti tamsa su šviesos keturkampiu tolimame tarpduryje ir mažu siluetu, kuris nemojo.

XV

Po keturiolikos dienų Kernas vėl buvo pristatytas apylinkės teismui. Storasis vyras obuolišku veidu susirūpinęs pažvelgė į jį.