Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

Bėras prisidėjo savo kaulėtą smilių prie nosies.

— Palaukit, 35 kambarys, trečiame aukšte.

— Kelintas langas?

Bėras sumirksėjo akimis.

— Manau, kad antras nuo dešinės. Bet iš to jokios naudos; ji jau miegos.

— Aš ne apie tai galvoju.

— Žinoma, ne, — atsiliepė Bėras.

Kernas pasiklausė, kur ligoninė. Surado greit ją ir žvilgtelėjo į laikrodį. Be ketvirčio devynios. Antras langas iš dešinės buvo tamsus. Jis laukė. Niekad nebūtų patikėjęs, kad taip ilgai gali tekti laukti devintos valandos. Staiga pamatė, kaip langas nušvito. Jis stovėjo įsitempęs ir žiūrėjo į rausvą keturkampį. Kartą buvo girdėjęs apie minčių perdavimą ir dabar pamėgino susikoncentruoti, kad nusiųstų Rūtai jėgų. „Leisk jai pasveikti, leisk jai pasveikti!“ — galvojo jis primygtinai ir nežinojo, kam meldžiasi. Giliai įkvėpė ir lėtai išpūtė; jis prisiminė, kad toje knygoje, kurią skaitė, gilus kvėpavimas buvo laikomas svarbiu. Sugniaužė kumščius ir įtempė raumenis, atsistojo ant pirštų galų, lyg ruošdamasis šuoliui, ir vėl šnibždėjo šviesos keturkampiui naktį: „Pasveik! Pasveik! Aš myliu tave!“

Langas aptemo. Jis išvydo šešėlį. „Ji juk turi gulėti lovoje!“ — pagalvojo Kernas, ir jį užplūdo laimės srovė. Ji pamojo; jis ėmė mojuoti jau kaip pašėlęs. Tada prisiminė, kad ji nieko negali matyti. Nusiminęs apsidairė žibinto, šviesos pluoštelio, kad galėtų atsistoti. Nieko nesimatė. Tada jam šovė mintis. Jis išsitraukė iš kišenės degtukų dėžutę, kurią rytą gavo dovanai prie dviejų cigarečių, uždegė degtuką ir iškėlė.

Šešėlis pamojo. Ir jis atsargiai pamojavo degtuku. Tada uždegė porą kitų ir laikė juos taip, kad apšviestų jo veidą. Rūta smarkiai mojavo. Jis parodė jai ženklą, kad turinti gultis. Ji papurtė galvą. Kernas apšvietė savo veidą ir įsakmiai linktelėjo. Ji neklausė. Jis suprato, kad turi eiti, jeigu nori, kad ji atsigultų. Žengė porą žingsnių, norėdamas parodyti, kad eina. Tada išmetė į viršų visus degančius degtukus. Jie blykčiodami nukrito ant žemės ir užgeso. Šviesa lange dar degė vieną akimirką, po to ją išjungė, ir langas atrodė dar tamsesnis už visa kita.

— Sveikinu, Goldbachai! — pasakė Štaineris. — Jūs šiandien pirmą kartą pasirodėte gerai! Nė vienos klaidos, ramiai ir tvirtai. Klasiškai jūs man nurodėte degtukus tos damos liemenėlėje! Tikrai buvo sunku.

Goldbachas dėkingas žiūrėjo į jį.

— Aš pats nežinau, kaip išėjo. Staiga po vakardienos viskas lyg nušvito. Įsidėmėkite, aš dar tapsiu geru mediumu. Nuo rytojaus imsiu sukti galvą dėl naujų triukų.

Štaineris nusijuokė.

— Einam, išgersime degtinės už džiaugsmingą įvykį.

Jis atnešė butelį abrikosinės ir įpylė.

— Į sveikatą, Goldbachai!

— Į sveikatą!

Goldbachas užspringo ir pastatė taurę atgal.

— Atleiskite, — tarė jis. — Aš jau atpratęs. Jeigu neprieštaraujate, mielai norėčiau eiti.

— Taip, žinoma! Mes jau baigėme čia. Ar jūs nenorėtumėte bent taurelę išgerti iki dugno?

— Taip, mielai, — Goldbachas klusniai išgėrė.

Štaineris padavė jam ranką.

— Ir nesimokykite per daug triukų. Kitaip dėl gryno rafinuotumo aš nieko neberasiu.

— Ne. Ne.

Goldbachas skubiai nuėjo alėja žemyn į miestą. Jis jautėsi lengvai, lyg būtų nukritusi sunki našta. Tačiau tai buvo lengvumas be džiaugsmo — lyg jo kaulai būtų buvę pilni oro, o jo valia — iš dujų, nebevaldoma, palikta visiems vėjams ištaršyti.

— Ar mano žmona čia? — pasiteiravo jis merginos prie pensiono durų.

— Ne, — mergina pradėjo juoktis.

— Ko jūs juokiatės? — paklausė nepatenkintas Goldbachas.

— Kodėl aš negaliu juoktis? Ar juoktis uždrausta?

Goldbachas išsiblaškęs pažvelgė į ją.

— Taip aš nemanau, — sumurmėjo jis. — Juokitės, kiek norite.

Jis nuėjo siauru koridoriumi į savo kambarį ir pasiklausė už sienos. Nieko neišgirdo. Rūpestingai susišukavo plaukus ir nusivalė kostiumą; tada pasibeldė į šonines duris, nors mergina buvo sakiusi, kad jo žmonos ten nėra. „Galbūt ji per tą laiką sugrįžo — pagalvojo jis. — Galbūt mergina jos nepastebėjo“. Jis pasibeldė dar sykį. Niekas neatsiliepė. Atsargiai paspaudė rankeną ir, įėjo. Degė šviesa prie veidrodžio. Jis spoksojo į šviesą kaip jūrininkas į švyturį. „Ji tuoj pareis —, galvojo jis. — Kitaip šviesa nedegtų“.

Jis jau žinojo — kažkur, savo lengvuose kaip oras kauluose, kažkur pilkame kraujagyslių raizginyje, — kad ji daugiau niekada nepareis. Tas žinojimas buvo užslėptas kažkur giliai, po mintimis, tačiau jo galva su užsispyrimu iš baimės tvirtai lyg skęstantysis rąsto laikėsi beprasmiškų žodžių: ji turi pareiti — kitaip šviesa nedegtų...

Paskui jis pastebėjo, kad kambarys tuščias. Prie veidrodžio trūko šukų ir kremų indelių; vienos spintos durys buvo praviros, įrangoje nesimatė rausvų ir pastelinių drabužių spalvų; ji žioįėjo, tamsi ir apleista. Tik kvapas dar tebetvyrojo kambaryje; gyvenimo dvelksmas, tačiau jau silpstantis — prisiminimas ir tykojantis skausmas. Paskui atrado laišką ir šaltai nusistebėjo, kaip jis taip ilgai jo nepamatė — tas gulėjo vidury ant stalo.

Praėjo daug laiko, kol atidarė jį. Ir taip viską žinojo — kam dar skaityti? Pagaliau atplėšė jį su pamirštu plaukų segtuku, gulėjusiu šalia jo ant krėslo. Perskaitė, tačiau žodžiai nepasiekė jo smegenų lyg per ledo sluoksnį; jie liko negyvi, žodžiai iš laikraščio, knygos, atsitiktiniai žodžiai, skirti ne jam. Plaukų segtukas jo rankoje buvo iškalbingesnis.

Jis ramiai sėdėjo ten, laukdamas skausmo, ir stebėjosi, kad jis neateina. Tai buvo tik sustingęs jausmas, nepaprastas slopinimas, kaip baimingą akimirką prieš užmiegant, kai išgerdavo per didelę dozę bromo.

Sėdėjo taip ilgą laiką. Žiūrėjo į savo rankas, kurios gulėjo ant kelių kaip balti negyvi gyvūnai; blyškūs bejausmiai aštuonkojai su penkiais suglebusiais čiuptuvais. Jos nepriklausė jam. Jis apskritai nepriklausė sau; jis buvo kūnas kažkieno kito, kurio akys, nukreiptos į vidų, stebėjo paralyžių, ir tik kartais dar perbėgdavo drebulys.

Pagaliau atsistojo ir sugrįžo į savo kambarį. Pamatė ant stalo gulinčius kaklaraiščius. Mechaniškai susirado žirkles ir pradėjo juos karpyti, rūpestingai, dryžis po dryžio. Jis nemėtė atkirptų juostų ant žemės, o pedantiškai surinko jas į delną ir sukrovė į margą krūvą ant stalo. Vidury šio automatiško darbo nusistebėjo, ką daro; padėjo žirkles į šalį ir liovėsi. Ir iškart vėl pamiršo, ką darė. Sumedėjusiom kojom perėjo per kambarį ir atsisėdo kampe. Sėdėjo ten ir vis trynėsi rankas, keistai kaip išvargęs karšinčius, lyg šaldamas ir iš tikrųjų nebeturėdamas jėgų sušilti.

XIV

Kernas išmetė į orą paskutiniuosius degtukus. Tuo metu kažkas uždėjo ranką jam ant peties.

— Ką jūs čia veikiate?

Jis krūptelėjo, atsisuko ir išvydo uniformą.

— Nieko, — sulemeno jis. — Atleiskite! Pokštas, nieko daugiau.

Policininkas atidžiai žiūrėjo jam į veidą. Tai nebuvo tas pats, kuris jį pas Amersą suėmė. Kernas skubiai žvilgtelėjo į langą. Rūtos nebesimatė. Tikriausiai ji nieko ir negalėjo pastebėti; buvo labai tamsu.

Kernas pabandė nuoširdžiai nusišypsoti.

— Atleiskite, labai prašau, — pasakė jis tarp kita ko. — Tai buvo tik mažytis pokštas. Pats matote, kad nieko iš to negalėjo išeiti. Pora degtukų, daugiau nieko. Aš tik norėjau prisidegti cigaretę. Ji gerai neužsidegė, tai iškart paėmiau visą tuziną ir vos nenusideginau pirštų.