Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Taigi tam kava ir meilumas! — pratarė jis vangiai, užsikirsdamas, lyg norėdamas pats sau išsiaiškinti. — Viskas tik tam, kad mane sulaikytumėte! Taigi dėl to! — jis sugniaužė kumščius ir žengė žingsnį Amerso link, kuris tuoj pat atsitraukė. — Nebijokite! — tyliai pasakė Kernas. — Aš jūsų neliesiu! Aš tik prakeiksiu jus. Būkite prakeikti jūs ir jūsų vaikai, ir jūsų žmona! Tekrenta ant jūsų visos pasaulio nelaimės! Tegu jūsų vaikai jumis pasipiktina ir palieka jus vieną, vieną, nelaimingą, varge ir skurde!

Amersas išbalo. Smaila barzdikė ėmė trūkčioti.

— Apginkite mane! — įsakė jis žandarui.

— Jis jūsų dar neįžeidė, — flegmatiškai atitarė tarnautojas. — Iki šiol jis jus tik prakeikė. Jeigu, pavyzdžiui, būtų jums pasakęs „niekingas išdavikas“, tai būtų buvęs įžeidimas, ir būtent dėl žodžio „niekingas“.

Amersas įtūžęs pasižiūrėjo į jį:

— Atlikite savo pareigą! — sušnypštė jis.

— Pone Amersai, — ramiai pareiškė žandaras. — Jūs neturite teisės man nurodinėti. Tai gali tik mano viršininkai. Jūs įskundėte žmogų; aš atėjau, ir visa kita palikite man. Sekite paskui mane! — paliepė jis Kernui.

Abu išėjo. Užpakaly užsitrenkė namo durys. Kernas tylomis ėjo šalia tarnautojo. Jis vis dar negalėjo dorai galvoti. Kažkur kirbėjo slogi mintis: „Rūta...“ — bet jis paprasčiausiai dar nedrįso galvoti toliau.

— Drauguži, — pasakė žandaras po kurio laiko, — kartais avys aplanko tikras hienas. Nejau nežinojote, kas jis toks? Vietinis Vokiečių nacistų partijos slaptasis šnipas. Jis jau yra įskundęs visokiausių žmonių.

— Dieve mano! — tepratarė Kernas.

— Taip, — atsiliepė tarnautojas. — Tai vadinasi meninė nesėkmė, ką?

Kernas tylėjo.

— Nežinau, — pasakė jis po to abejingai. — Tik žinau, kad manęs laukia vienas žmogus, kuris serga.

Žandaras, žiūrėdamas į gatvę tolyn, gūžtelėjo pečiais.

— Visa tai nieko nepadės! Tai ne mano reikalas. Aš turiu jus nuvesti į policiją, — jis apsidairė. Gatvė buvo tuščia. — Nepatariu jums bėgti! — tęsė jis. — Nėra prasmės! Nors mano koja patempta ir aš negaliu bėgti paskui jus, bet iškart po įspėjimo išsitraukčiau savo revolverį — jeigu jūs nesustotumėte, — jis apžiūrinėjo Kerną porą sekundžių.

— Žinoma, tai užimtų laiko, — pareiškė po to. — Galbūt galėtumėte tuo tarpu pasprukti nuo manęs, ypač toje vietoje, kurią tuoj prieisime, ten daugybė gatvelių ir kampų, o apie šaudymą nėra ir kalbos. Jeigu ten imtumėte bėgti, aš jūsų iš tiesų negalėčiau pagauti. Nebent prieš tai uždėčiau jums antrankius.

Kernas staiga žvalėte pažvalėjo ir įgavo didžiulės vilties. Jis įbedė akis į tarnautoją.

Žandaras abejingai ėjo toliau.

— Žinote, — tarė jis po valandėlės susimąstęs, — kartais žmogus būna iš tikrųjų pernelyg padorus.

Kernas pajuto, kaip nuo susijaudinimo sudrėko jo delnai.

— Paklausykite, — pasakė jis skubiai, — manęs laukia žmogus, kuris be manęs pražus! Paleiskite mane! Mes keliaujame į Prancūziją, mes ir taip ruošiamės išvykti iš Šveicarijos, tai tas pats, kokiu būdu!

— Aš negaliu! — flegmatiškai atsakė tarnautojas. — Tai prieštarauja mano tarnybos instrukcijoms. Privalau nuvesti jus į policiją, tai mano pareiga. Geriausiu atveju galite nuo manęs pabėgti, čia aš, žinoma, nieko negalėčiau padaryti, — jis sustojo: — Jeigu jūs, pavyzdžiui, imtumėte bėgti čia gatve žemyn, už kampo ir po to į kairę — tada pabėgtumėte, man dar nespėjus iššauti, — jis nekantriai pažvelgė į Kerną. — Na, tada aš jums dabar uždėsiu antrankius! Po perkūnais, kur aš nukišau tą daiktą?

Jis pusiau nusisuko ir ėmė kruopščiai raustis savo kišenėje.

— Ačiū! — šūktelėjo Kernas ir nubėgo.

Skuosdamas pro kampą skubiai atsigręžė.

Žandaras tebestovėjo ten, įsirėmęs rankomis į šonus, ir šaipėsi jam pavymui.

Kitą naktį Kernas atsibudo. Išgirdo Rūtą tankiai ir sunkiai kvėpuojant. Palietė jos kaktą; ji buvo karšta ir drėgna. Nesiryžo jos žadinti; ji miegojo giliai, bet labai neramiai. Šienas skleidė stiprų kvapą, nors ant jo buvo užtiesta antklodžių ir šiurkščios medžiagos. Po kurio laiko ji pati atsibudo. Užsimiegojusiu vaiko balsu paprašė vandens. Kernas atnešė jai ąsotį bei stiklinę, ir ji godžiai gėrė.

— Ar tau karšta? — paklausė jis.

— Taip, labai. Bet čia turbūt kaltas šienas. Mano kaklas — kaip išdžiūvęs.

— Tikėsimės, kad tu neturi karščio.

— Aš negaliu turėti karščio. Aš neturiu susirgti. Aš ir nesergu. Nesergu.

Ji apsigręžė, pakišo galvą po jo ranka ir vėl užmigo.

Kernas gulėjo tyliai. Jam labai trūko šviesos, kad galėtų pasižiūrėti, kaip Rūta atrodo. Iš drėgno jos veido karščio suprato, kad ji turi temperatūros. Bet Kernas neturėjo kišeninio prožektoriaus. Taip jis tyliai gulėjo ir klausėsi neramių, trumpų jos atodūsių ir stebėjo be galo lėtai judančias rodykles ant švytinčio savo laikrodžio ciferblato, kuris spingsojo iš tamsos kaip tolima blyški laiko pragaro mašina. Avys apačioje susidurdavo ir kartais subliaudavo, ir, rodės, praėjo metai, kol apvalus langutis prašvito ir pranešė apie rytą.

Rūta atsibudo.

— Duok man vandens, Liudvigai.

Kernas padavė jai stiklinę.

— Tu turi karščio, Rūta. Ar gali valandą pabūti viena?

— Taip.

— Aš nubėgsiu į miestelį gauti ko nors nuo temperatūros.

Atėjo valstietis ir atrakino.

Kernas pasakė jam, kad atsitiko. Valstietis susiraukė.

— Tada jai turbūt reikia į ligoninę. Čia ji negalės pasilikti.

— Mes pažiūrėsime, ar iki pietų nepagerės.

Kernas, nepaisydamas baimės susitikti žandarą ar ką nors iš Amerso šeimos, nuėjo į miestelį, į vaistinę, ir paprašė vaistininko paskolinti jam termometrą. Asistentas davė jam, kai jis užtai paklojo pinigus. Kernas dar nusipirko tūbelę alkanolio ir nubėgo atgal.

Rūta turėjo 38,5 laipsnius karščio. Ji nurijo dvi tabletes. Kernas suvyniojo ją į savo švarką ir jos apsiaustą ir dar apkamšė šienu. Per pietus temperatūra, nors ir išgėrus vaistų, pakilo iki 39 laipsnių.

Valstietis pasikasė pakaušį.

— Jai reikia priežiūros. Jumis dėtas, nuvežčiau ją į ligoninę.

— Nenoriu į ligoninę, — pasakė Rūta kimiai ir tyliai. — Rytoj aš vėl būsiu sveika.

— Neatrodo, — tarė valstietis. — Jums reikia gulėti kambaryje, lovoje, o ne čia, ant aukšto.

— Ne, čia šilta ir gera. Prašau, palikite mane čia gulėti.

Valstietis nulipo žemyn, ir Kernas nusekė paskui jį.

— Kodėl ji nenori iš čia pasitraukti? — paklausė valstietis.

— Nes tada mus išskirs.

— Tai nieko baisaus. Jūs juk galite jos laukti.

— To aš negaliu. Jeigu ji atsiguls į ligoninę, išaiškės, kad neturi paso. Galbūt ją palaikys, nors mes neturime užtektinai pinigų; tačiau po to policija nugabens ją prie sienos, ir aš nežinosiu, kur ir kada.

Valstietis papurtė galvą.

— Ir jūs nieko nepadarėte? Nieko neiškrėtėte?

— Mes neturime pasų ir negalime jų gauti — tai viskas.

— Aš ne apie tai. Gal ką nors apvogėte ar apgavote, ką?

— Ne.

— Ir vis tiek jus gaudo, lyg būtų paskelbta jūsų paieška?

— Taip.

Valstietis nusispjovė.

— Tesupranta, kas gali. Paprastam žmogui tokie dalykai neįkandami.

— Aš suprantu, — pasakė Kernas.

— Tai, viršuje, gali būti plaučių uždegimas, ar žinote?

— Plaučių uždegimas? — Kernas išsigandęs žiūrėjo į jį. — Neįmanoma! Tai būtų pavojinga gyvybei!