Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

Rūtos kambarys buvo šiek tiek didesnis už Kerno. Išskyrus kušetę, panašiai apstatytas — bet Kernas manė, kad jis atrodo visai kitaip. „Keista, — galvojo jis, — tik porą daiktų ji čia turi — siaurus batelius, palaidinukę, rudą sijoną — ir kiek švelnumo juose! Su mano daiktais kambarys atrodo tik netvarkingai“.

— Rūta, — pasakė jis, — jeigu mes norėsime susituokti — ar tu žinai, kad negalėsime? Nes mes neturime jokių dokumentų.

— Žinau. Bet tai mums turėtų mažiausiai rūpėti. Kam mes apskritai imame du kambarius?

Kernas nusijuokė.

— Dėl tvirtos šveicarų moralės. Neužsiregistravę — dar tiek to, bet nevedę — tai neįmanoma!

Kitą rytą jis palaukė iki dešimtos valandos. Tada nuėjo pasiimti savo lagamino. Norėjo apibėgti porą adresų ir palikti Bindingą miegoti toliau.

Tačiau kambarys jau buvo tuščias. Bindingas tikriausiai jau vėl iškeliavo. Kernas atidarė savo lagaminą. Jis nebuvo užrakintas — tai nustebino jį. Buvo tikras, kad vakare jį užrakino. Taip pat jam pasirodė, kad ir buteliukai guli kitaip nei paprastai. Skubiai apieškojo. Mažasis vokas slaptoje šoninėje kišenėlėje tebebuvo čia. Jis atidarė ir iškart pastebėjo, kad trūksta jo šveicariškų pinigų. Iškrito tik du vieniši austriški penkių šilingų banknotai.

Jis dar kartą viską apieškojo, net savo kostiumą, nors buvo tikras, kad pinigų ten nėra. Jis niekad nesinešiojo jų su savimi — jeigu jį pakeliui sučiuptų, Rūtai visada liktų lagaminas ir pinigai. Tačiau keturiasdešimt frankų buvo dingę.

Kernas net prisėdo ant grindų prie lagamino.

— Šitas sukčius, — pratarė jis suglumęs. — Šitas prakeiktas sukčius! Nejau tai įmanoma?

Pasėdėjo taip kurį laiką. Paskui pasvarstė, ar pasakyti Rūtai, kas atsitiko; bet nusprendė tai padaryti tik tada, kai nebebus kitos išeities. Jis nenorėjo anksčiau, nei bus būtinai reikalinga, sukelti jai nerimo.

Pagaliau jis išsitraukė Binderio sąrašą ir užsirašė keletą Berno adresų. Tada prisikrovė pilnas kišenes muilo, batų raištelių, žiogelių bei tualetinio vandens ir nulipo laiptais žemyn.

Apačioje susitiko šeimininką.

— Ar pažįstate vyrą, kuris vadinasi Richardas Bindingas? — paklausė jis.

Šeimininkas pasvarstė valandėlę. Tada papurtė galvą.

— Aš turiu omenyje tą, kuris vakar vakare buvo čia. Jis teiravosi kambario.

— Vakar vakare niekas nesiteiravo kambario. Manęs čia net nebuvo. Iki dvylikos žaidžiau kėgliais.

— Ak taip! O laisvų kambarių turėjote?

— Taip, tris. Jie ir šiandien dar laisvi. Ar jūs laukiate ko nors? Septintasis, jūsų koridoriuje, laisvas.

— Ne. Nemanau, kad tas, kurio laukiu, vėl ateitų. Jis jau bus pakeliui į Ciūrichą.

Per pietus Kernas turėjo užsidirbęs tris frankus. Jis nuėjo į pigų restoraną sukrimsti sumuštinio. Paskui ketino iškart prekiauti toliau.

Atsistojo prie bufeto ir godžiai valgė. Staiga sumuštinis vos neiškrito jam iš rankų. Prie vieno tolimo stalelio jis atpažino Bindingą.

Vienu kąsniu jis susikišo sumuštinio likutį į burną, nurijo ir lėtai patraukė prie to stalo. Bindingas sėdėjo vienas, pasirėmęs alkūnėmis, priešais didelę lėkštę su kiaulienos karbonadais, raudonaisiais kopūstais ir bulvėmis. Jis atsidėjęs valgė.

Pakėlė akis tik tada, kai Kernas atsistojo visai šalia jo.

— A, ką aš matau! — pasakė Bindingas atsainiai. — Kaip einasi?

— Man trūksta keturiasdešimt frankų piniginėje, — pasakė Kernas.

— Apgailestauju, — atsiliepė Bindingas ir nurijo didelį gabalą kepsnio. — Labai apgailestauju!

— Atiduokite man likutį, kurį dar turite, ir reikalas bus sutvarkytas.

Bindingas nugėrė alaus gurkšnį ir nusišluostė lūpas.

— Reikalas ir taip sutvarkytas, — paaiškino jis maloniai. — Ar jūs manote priešingai?

Kernas įsmeigė į jį akis. Per savo įniršį jis iki šiol nebuvo pagalvojęs, kad iš tiesų nieko negalįs padaryti. Jeigu nueitų į policiją, iš jo pareikalautų dokumentų, jį patį uždarytų ir išvarytų.

Jis nužvelgė Bindingą, primerkęs akis.

— Jokio šanso, — pasakė tas. — Labai geras boksininkas. Keturiasdešimčia svarų sunkesnis už jus. Be to: už skandalą restorane — policija ir ištrėmimas.

Kernui tą akimirką nelabai rūpėjo, kas atsitiks su juo; tačiau jis pagalvojo apie Rūtą. Bindingas buvo teisus: jis neturėjo jokio šanso ką nors padaryti.

— Ar dažnai taip elgiatės? — paklausė jis.

— Aš iš to gyvenu. Ir kaip matote, gerai.

Kernas vos neužduso nuo bejėgiško įniršio.

— Atiduokite man bent dvidešimt frankų, — tarė jis kimiai. — Man reikia pinigų. Ne pačiam. Tam, kuriam jie priklauso.

Bindingas papurtė galvą.

— Man pačiam reikia pinigų. Jūs pigiai išsisukote. Už keturiasdešimt frankų gavote didžiausią gyvenimo pamoką: nereikia būti patikliam.

— Tikrai, — Kernas spoksojo į jį. Norėjo eiti sau, bet negalėjo. — Tie jūsų popieriai — visa tai, žinoma, buvo apgaulė!

— Įsivaizduokite, ne! — atsiliepė Bindingas. — Aš buvau koncentracijos stovykloje, — jis nusijuokė. — Tiesa, kad apvogiau gauleiterį. Retas atvejis!

Jis siekė likusio karbonado, dar gulinčio lėkštėje. Tą akimirką Kernas jau turėjo jį rankoje.

— Galite ramiai kelti triukšmą, — tarė jis.

Bindingas nusiviepė.

— Nė nemanau! Jau esu ganėtinai sotus. Paliepkit atnešti lėkštutę ir susikraukite raudonuosius kopūstus. Aš net pasirengęs jums pastatyti bokalą alaus!

Kernas nieko neatsakė. Nedaug trūko, kad jis būtų pradėjęs save perti su viskuo, kas būtų pasitaikę po ranka. Skubiai apsisuko ir nuėjo su pagrobtu karbonadu rankoje. Prie bufeto paprašė popieriaus jam suvynioti. Padavėja smalsiai pasižiūrėjo į jį. Tada išgriebė du agurkus iš stiklainio.

— Štai, — tarė ji. — Šis tas priedo.

Kernas paėmė ir agurkus.

— Ačiū, — pasakė jis. — širdingai ačiū. „Vakarienė Rūtai, — pagalvojo. — Velniai rautų, už keturiasdešimt frankų!“

Tarpduryje jis dar kartą atsisuko. Bindingas stebėjo jį. Kernas nusispjovė. Bindingas šypsodamasis pasveikino dviem dešinės rankos pirštais.

Už Berno pradėjo lyti. Rūtai ir Kernui neužteko pinigų traukiniui iki artimiausios didesnės vietovės. Nors jie turėjo dar mažą neliečiamą atsargą, tačiau norėjo ją išleisti tik Prancūzijoje. Maždaug penkiasdešimt kilometrų juos pavėžėjo pakeleivinga mašina. Toliau jie turėjo eiti pėsčiomis. Kernas tik retsykiais ryždavosi ką nors parduoti kaimuose. Per daug krito į akis. Toje pačioje vietoje jie visada miegodavo tik vieną naktį. Ateidavo vėlai, kai policijos nuovados jau būdavo uždarytos, ir išeidavo anksti, kol jos dar neatsidarė. Tad jie visada jau būdavo iškeliavę iš tos vietos, kai žandarmerija gaudavo registracijos lapelį. Binderio sąraše nebuvo šios Šveicarijos dalies; jis apėmė tik didžiuosius miestus.

Netoli Miurteno jie miegojo tuščioje daržinėje. Naktį prapliupo liūtis. Stogas buvo prakiuręs, ir jie pabudo šlapi iki siūlelio. Bandė išsidžiovinti savo daiktus, bet negalėjo užsikurti ugnies. Visur buvo drėgna, ir tik vargais negalais jie surado nepermerktą plotelį. Miegojo stipriai prisiglaudę vienas prie kito, kad sušiltų, bet jų apsiaustai, kuriais apsiklojo, buvo pernelyg šlapi — jie vėl pabudo nuo šalčio. Taip sulaukė aušros, tada iškeliavo.

— Eidami sušilsime, — pasakė Kernas. — Po valandėlės kur nors gausime ir kavos.

Rūta linktelėjo.

— Galbūt išlįs saulė. Tada mes greit išdžiūsime. Tačiau visą dieną buvo šalta ir gūsiuota. Trumpas smarkus lietus praūžė virš laukų. Tai buvo pirmoji labai šalta mėnesio diena, gumulai debesų kabojo žemai, ir po pietų pratrūko kita smarki audra. Rūta ir Kernas pralaukė mažoje koplytėlėje. Buvo labai tamsu, o po valandėlės sugrumėjo perkūnija, ir žaibai tvyksčiojo pro mažus spalvotus langelius, kuriuose mėlynai ir raudonai apsitaisę šventieji laikė rankose įrašus apie dangaus ir sielos ramybę. Kernas pajuto, kad Rūta dreba.