Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

Jis paėmė nuo stalo laišką.

— Paimkite pyragą, prašau jus! Jeigu pats nenorite, atiduokite Rūtai. Juk galite nesakyti, ką jis reiškia.

Kernas delsė.

— Tai geras pyragas. Aš norėčiau tik mažą gabalėlį atsipjauti... kaip tik taip...

Jis išsitraukė iš kišenės peilį, atsipjovė siaurą rėželį nuo smėlinio torto krašto ir įsidėjo jį į savo motinos laišką.

— Žinote ką? — pasakė jis tada keistai sukritusiu veidu. — Mano brolis motinos niekada nemylėjo. O aš... aš... Komiška, tiesa?

Jis nuėjo į savo kambarį.

Tai buvo vakare, prieš vienuoliktą. Rūta ir Kernas sėdėjo terasoje. Binderis nulipo laiptais žemyn. Jis vėl, kaip anksčiau, buvo šaltas ir elegantiškas.

— Eime drauge kur nors, — tarė jis. — Aš dar negaliu miegoti. Nenorėčiau šiandien likti vienas. Tik valandai. Žinau vieną saugų restoraną. Padarykite man malonumą.

Kernas pažvelgė į Rūtą.

— Ar tu pavargusi? — paklausė jis.

Ji papurtė galvą.

— Padarykite man malonumą, — pakartojo Binderis.

— Tik valandai. Kad išvystumėm ką nors kita.

— Gerai.

Jis nusivedė juos į vieną kavinę, kurioje buvo šokama. Rūta žvilgtelėjo į vidų.

— Čia pernelyg elegantiška, — tarė ji. — Tai ne mums!

— Kam daugiau, jei ne mums, kosmopolitams, tai skirta, — atsakė Binderis su liūdna pašaipa. — Ji visai nėra tokia elegantiška, jei geriau įsižiūrėsite. Tik tiek, kad būtum apsaugotas nuo seklių. Ir konjakas čia nėra brangesnis, nei kur kitur. Bet muzika kur kas geresnė. Ir tokių dalykų kartais reikia. Eikite, prašau. Ten jau laisva.

Jie atsisėdo ir užsisakė išgerti.

— Kam viso to reikia, — pasakė Binderis ir pakėlė savo taurę. — Linksminkimės! Gyvenimas greit baigsis, ir po to niekas mums neatlygins už tai — nesvarbu, ar mes buvom linksmi, ar liūdni.

— Teisingai, — Kernas taip pat paėmė taurę. — Bent kartelį paprasčiausiai įsivaizduokime, kad esame tikri šios šalies gyventojai, gerai, Rūta? Žmonės, turintys butą Ciūriche ir atvykę į Liucerną.

Rūta linktelėjo ir nusišypsojo jam.

— Arba turistai, — tarė Binderis. — Turtingi turistai!

Jis išgėrė savo taurę ir užsisakė darsyk.

— Ar išgersite dar vieną? — paklausė jis Kerno.

— Vėliau.

— Išgerkite. Greičiau pralinksmėsite. Prašau, neatsisakykit.

— Gerai.

Jie sėdėjo prie savo stalo ir stebėjo šokančiuosius. Čia buvo daug jaunų žmonių, ne vyresnių už juos — tačiau jie atrodė keistai panašūs į tris pasiklydusius vaikus, sėdinčius čia išplėstomis akimis ir nederančius prie kitų. Ne tik emigracija lyg pilku ratu supo juos, bet ir jaunimo, turinčio ne kažin kiek vilčių ir ateities, nebegalėjimas džiaugtis. „Kas atsitiko su mumis? — galvojo Kernas. — Mes juk norime būti linksmi! Aš turiu viską, ką galiu turėti ir net dar daugiau — tai kas atsitiko?“

— Ar tau patinka? — paklausė jis Rūtą.

— Taip, labai, — atsakė ji.

Kavinė aptemo, spalvotas prožektorius sušmėžavo virš šokių aikštelės, ir daili liekna šokėja ėmė suktis ant parketo.

— Nuostabu, tiesa? — paklausė plodamas Binderis.

— Nepaprasta! — Kernas plojo kartu.

— Puiki muzika, tiesa?

— Pirmarūšė!

Jie sėdėjo čia ir buvo pasirengę viskuo gėrėtis ir jaustis lengvai bei linksmai; bet atrodė, lyg viskas būtų buvę dulkina ir nubarstyta pelenais, ir jie nežinojo kodėl.

— Kodėl jūs nė sykio kartu nesušokate? — paklausė Binderis.

— Pašokime? — Kernas atsistojo.

— Nemanau, kad sugebėsiu, — suabejojo Rūta.

— Ir aš nesugebu. Todėl bus paprasčiau.

Rūta akimirką padvejojo; paskui nuėjo su Kernu į šokių aikštelę. Spalvoti prožektoriai klaidžiojo virš šokančių porų.

— Štai sušvito violetinė šviesa, — pasakė Kernas. — Gera proga pasislėpti!

Jie šoko kartu atsargiai ir šiek tiek droviai. Pamažu įsidrąsino, ypač pamatę, kad niekas į juos nežiūri.

— Kaip puiku šokti su tavimi, — tarė Kernas. — Su tavim atrandu vis naujų puikių dalykų. Ne tik tai, kad tu čia — viskas aplinkui atrodo kitaip ir gražiau.

Ji stipriai apkabino ranka jo petį ir prisiglaudė prie jo. Jie lėtai nuslydo į muzikos ritmą Prožektoriai žaidė virš jų kaip spalvingas vanduo, ir akimirką jie pamiršo viską — dabar jie buvo tik švelnios jaunos sielos, besiveržiančios viena prie kitos, išsivadavusius iš baimės šešėlių, slapstymosi ir nepasitikėjimo.

Muzika nutilo. Jie sugrįžo prie savo stalo. Kernas pažvelgė į Rūtą. Jos akys blizgėjo, o ir jis pats atrodė susijaudinęs. Jo veidas staiga įgavo spindinčią atsidavimo ir kone narsos išraišką. „Prakeikimas, — pagalvojo Kernas, — kad galėtum gyventi taip, kaip nori“, — ir sekundę buvo baisiai įniršęs.

— Tik pasižiūrėkit, kas čia ateina! — pasakė Binderis.

Kernas pakėlė akis. Komercijos tarėjas Arnoldas Openhaimas perėjo per salę ir pasuko durų link. Prie jų stalo jis apstulbęs sustojo. Valandėlę spoksojo į trijulę.

— Labai įdomu! — sumurmėjo jis tada. — Didžiai pamokoma!

Niekas neatsakė.

— Tai štai kam panaudojamas tavo gerumas ir parama! — tęsė pasipiktinęs Openhaimas. — Tavo pinigai iškart prašvilpiami baruose!

— Truputį užsimiršti kartais būtiniau, nei pavakarieniauti, pone komercijos tarėjau, — ramiai atsiliepė Binderis.

— Tuščios kalbos! Tokiems jauniems žmonės kavinėse nėra ko ieškoti.

— Gatvėje taip pat, — atkirto Binderis.

— Ar galiu supažindinti? — tarė Kernas. Jis kreipėsi į Rūtą. — Ponas, kuris dėl mūsų susijaudino, yra komercijos tarėjas Openhaimas. Jis nusipirko iš manęs gabalėlį muilo. Aš užsidirbau iš to keturiasdešimt santimų.

Openhaimas suglumęs pasižiūrėjo į jį. Tada jis sušvokštė kažką panašaus į „įžūlybė!“ ir nuplumpino šalin.

— Kas tai buvo? — paklausė Rūta.

— Kasdieniškiausias dalykas pasaulyje, — atsakė Binderis pašaipos pilnu balsu. — Sąmoninga labdara. Kietesnė už plieną.

Rūta atsistojo.

— Jis tikrai atves policiją! Mums reikia dingti!

— Tam jis pernelyg bailus. Tai sudarytų jam nepatogumų.

— Vis tiek verčiau eikime!

— Gerai.

Binderis užmokėjo, jie pakilo ir patraukė į savo pensioną. Netoli stoties į jų pusę ėjo du vyrai.

— Dėmesio! — sušnibždėjo Binderis. — Seklys! Elkitės laisvai.

Kernas ėmė tyliai švilpauti, paėmė Rūtą už rankos ir sulėtino žingsnį. Jis jautė, kad Rūta nori eiti sparčiau. Spustelėjo jai ranką, nusijuokė ir lėtai žingsniavo toliau.

Abu vyrai praėjo pro šalį. Vienas jų dėvėjo aukštą skrybėlę ir abejingai rūkė cigarą. Antrasis buvo Fogtas. Šis atpažino juos ir beveik nežymiai parodė akimis, kad apgailestaująs.

Po valandėlės Kernas atsigręžė. Abu vyrai buvo pradingę.

— Į Bazelio pusę, traukinys — dvyliktą penkiolika iki sienos, — paaiškino Binderis dalykiškai.

Kernas linktelėjo.

— Turėjo pernelyg humanišką teisėją.

Jie nuėjo toliau. Rūta žvarbo.

— Staiga čia pasidarė šiek tiek nejauku, — pasakė ji.

— Prancūzija, — atsiliepė Binderis. — Paryžius. Didmiestis — geriausia.

— Kodėl ir jūs ten nevažiuojate?

— Aš nemoku nė žodžio prancūziškai. Ir dar aš esu Šveicarijos specialistas. Be to... — jis nutilo.

Toliau jie ėjo tylėdami. Nuo ežero pūtė žvarbus vėjas. Virš jų plytėjo milžiniškas, pilkas kaip geležis ir svetimas dangus.

Priešais Štainerį sėdėjo buvęs advokatas dr. Goldbachas II iš Berlyno teismo rūmų. Jis buvo naujasis telepatinis mediumas. Štaineris jį surado „Šperler“ kavinėje.