Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Aš turiu jums pranešti šį tą nemalonaus, pone Kernai...

Kernas tiesiog pažvalėjo. „Keturias savaites, — galvojo jis, — tikiuosi, ne daugiau kaip keturias savaites! Tiek iš bėdos dar galės Bėras palaikyti Rūtą ligoninėje“.

— Aukščiausiasis teismas atmetė kasacinį skundą dėl jūsų. Jūs per ilgai buvote Šveicarijoje. Sunkios padėties sąvoka jau nebepateisinama. Be to, dar prisidėjo įvykis su žandaru. Jūs nuteistas keturiolikai dienų kalėjimo.

— Dar keturiolikai dienų?

— Ne, tik keturiolikai dienų. Kardomasis kalinimas visas įskaitomas.

Kernas giliai atsikvėpė.

— Tai aš šiandien išeisiu?

— Taip.

— Jūs tik, kaip sakiau, vietoj arešto sėdėjote kalėjime. Blogai, kad dabar jūs laikomas teistu.

— Tai aš ištversiu.

Teisėjas pasižiūrėjo į jį.

— Būtų geriau, jei jūs nefigūruotumėte nusikaltėlių sąrašuose. Bet čia nieko nebepakeisi.

— Ar mane šiandien permes per sieną? — paklausė Kernas.

— Taip. Per Bazelį.

— Per Bazelį? Į Vokietiją? — Kernas žaibiškai apsidairė. Jis buvo pasirengęs šokti pro langą ir bėgti. Jis kelis sykius buvo girdėjęs, kad emigrantus permetė į Vokietiją. Bet daugiausia tuos pabėgėlius, kurie ką tik iš ten atvyko.

Langas buvo atviras, ir teismo patalpa — prie pat žemės. Lauke švietė saulė, lingavo obels šakos, o apačioje augo gyvatvorė, kurią galėjai peršokti. Ten, apačioje, buvo laisvė.

Teisėjas papurtė galvą.

— Jūs būsite nugabentas į Prancūziją. Ne į Vokietiją. Per Bazelį eina mūsų siena su Vokietija ir Prancūzija.

— Ar negalėtų manęs Ženevoje permesti per sieną?

— Ne, deja, tai neįmanoma. Bazelis — artimiausia vieta. Mes turime nurodymus. Ženeva — daug toliau.

Kernas minutėlę patylėjo.

— Ar tikrai aš būsiu permestas į Prancūziją? — paskui paklausė jis.

— Tikrų tikriausiai.

— Ar nė vieno, kurį čia sučiupo be dokumentų, nenugabeno į Vokietiją?

— Kiek žinau, nė vieno. Tai galėtų atsitikti nebent pasienio miesteliuose. Tačiau nesu girdėjęs.

— Moterį turbūt tikrai sugrąžintų į Vokietiją?

— Tikrai ne. Aš bent jau taip nedaryčiau. Kodėl domitės?

— Šiaip sau. Pakeliui kartais sutikdavau moterų, neturinčių dokumentų. Joms — dar sunkiau. Todėl ir klausiu.

Teisėjas išėmė iš bylos raštą ir parodė Kernui.

— Štai įsakymas jus išsiųsti. Ar dabar tikite, kad jus nugabens į Prancūziją?

— Taip.

— Ar visai neįmanoma, kad mane nugabentų į Ženevą?

— Visai. Pabėgėliai mums kainuoja daug geležinkelio bilietų. Yra aiškus nurodymas juos vežti iki artimiausios sienos. Niekuo negaliu padėti.

— Jeigu aš pats užsimokėčiau už kelionę, ar mane nugabentų į Ženevą?

— Taip, būtų galima. Ar jūs norite?

— Ne, neturiu gana pinigų. Tik šiaip paklausiau.

— Neklausinėkite per daug, — pasakė teisėjas. — Iš tiesų jūs turėtumėte užsimokėti ir už kelionę į Bazelį, jei turėtumėt pinigų. Aš atsisakiau apie tai klausinėti, — jis atsistojo. — Likit sveikas! Linkiu jums viso geriausio! Tikiuosi, Prancūzijoje jūs išsikapstysite ir tikiuosi, kad viskas greit pasikeis!

— Taip, turbūt! Be to mums reikėtų iškart pasikarti.

Kernas nebeturėjo progos perduoti žinią Rūtai.

Bėras buvo atėjęs dieną prieš tai ir paaiškino jam, kad Rūtai dar bent savaitę reikia pagulėti ligoninėje. Jis nusprendė parašyti jam iškart nuo prancūzų sienos. Dabar žinojo svarbiausia — kad Rūtos jokiu būdu neišsiųs į Vokietiją ir kad ji, turinti pinigų, gali būti nugabenta į Ženevą.

Lygiai po dviejų valandų jo pasiimti atėjo civiliškai apsirengęs seklys. Jie patraukė į stotį. Kernas nešėsi savo lagaminą. Bėras anądien buvo paėmęs jį iš avidės ir atnešęs jam.

Jie ėjo pro nedidelį viešbutį. Restorano langai pirmame aukšte buvo plačiai atverti. Citrų kapela grojo lendlerį, o vyrų choras dainavo. Prie lango stovėjo du dainininkai Alpių kalniečių tautiniais rūbais ir moduliavo, siūbuodami į taktą, apsikabinę rankomis viens kitą per pečius.

Seklys sustojo. Vienas moduliuotojas nutilo. Tai buvo tenoras.

— Kur tu taip ilgai pradingai, Maksai? — paklausė jis. — Visi jau laukia.

— Tarnyba! — atsakė seklys.

Dainininkas nužvelgė Kerną.

— Tokia kiaulystė! — sumurmėjo jis netikėtai žemu balsu. — Tai mūsų kvartetas šį vakarą žlunga.

— Jokiu būdu. Grįšiu po dvidešimties minučių.

— Tikrai?

— Tikrai!

— Gerai! Mums šį vakarą būtinai reikia naujos dainininkų poros. Nepersišaldyk!

— Ne, ne!

Jie nuėjo toliau.

— Ar jūs nevažiuosite su manim iki sienos? — paklausė Kernas po kurio laiko.

— Ne. Mes turime jums naują patentą.

Jie atėjo į stotį. Seklys susirado palydovą.

— Štai jis, — paaiškino ir parodė į Kerną. Tada perdavė palydovui įsakymą ištremti. — Geros kelionės, mano pone, — staiga labai mandagiai pasakė jis ir nupiumpino tolyn.

— Eikite su manim!

Palydovas atvedė Kerną prie vieno prekinio vagono stabdytojo kabinos.

— Lipkite čia.

Mažoje kabinoje tebuvo tik medinis suolas. Kernas pakišo po juo ant grindų savo lagaminą. Palydovas užrakino iš lauko duris.

— Šitaip! Bazelyje jus išleis.

Jis nužingsniavo tolyn per menkai apšviestą peroną. Kernas žiūrėjo pro kabinos langą. Jis atsargiai patikrino, ar negalėtų išlįsti. Nesisekė; langas buvo per siauras.

Po poros minučių traukinys pajudėjo. Pro šalį praslinko apšviestos laukiamosios salės su tuščiais stalais ir tuščia beprasmiška šviesa. Stoties viršininkas su raudona kepure liko stovėti tamsoje. Pro šalį prabėgo kelios kreivos gatvelės, šlagbaumas su laukiančiais automobiliais, maža kavinė, kurioje keli žmonės lošė kortomis, — tada miestas pradingo.

Kernas atsisėdo ant medinės lentos. Pasidėjo kojas ant lagamino, tvirtai atsirėmė ir ėmė žiūrėti pro langą. Naktis lauke buvo tamsi, nepažįstama ir vėjuota, ir jis staiga pasijuto labai apleistas.

Bazelyje jį pasitiko policininkas ir nuvedė į muitinę. Jam davė valgyti. Paskui jis su vienu tarnautoju tramvajumi nuvažiavo į Burgfeldeną. Tamsoje jie praėjo pro žydų kapines. Tada aplenkė plytinę ir pasuko nuo plento. Po kurio laiko tarnautojas sustojo.

— Čia tolyn — visą laiką tiesiai.

Kernas nuėjo toliau. Jis maždaug žinojo, kur buvo, ir laikėsi Sen Lui krypties. Jis nesislėpė; jam buvo vis vien, ar jį iškart sučiups.

Jis išklydo iš kelio. Tik auštant atėjo į Sen Lui. Jis tučtuojau prisistatė į policiją ir paaiškino, kad naktį buvo permestas čia iš Bazelio. Norėjo išvengti kalėjimo. O išvengti galėjo tik tą pačią dieną įsiregistruodamas policijoje arba muitinėje. Tada jis būtų nebaudžiamas, ir jie galėtų jį tik pasiųsti atgal.

Policijoje jį išlaikė visą dieną suimtą. Vakare nusiuntė į pasienio tarnybą.

Ten buvo du muitininkai. Vienas sėdėjo prie stalo ir rašė. Kitas kiūtojo ant suolo prie krosnies. Jis rūkė cigaretes iš stipraus Alžyro tabako ir kartkartėm nužvelgdavo Kerną.

— Ką jūs turite lagamine? — po valandėlės paklausė jis.

— Porą man priklausančių daiktų.

— Nagi atidarykit.

Kernas atidarė lagaminą. Muitininkas atsistojo ir tingiai priėjo. Paskui susidomėjęs pasilenkė prie lagamino.

— Tualetinis vanduo, muilas, kvepalai! Žiūrėk tu man — ar jūs visa tai atsigabenote iš Šveicarijos?

— Tikriausiai nesiruošiate sakyti, kad jums pačiam viso to reikia — asmeniniam naudojimui?