Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

— Štai, imk! Nuo Štainerio. Jei tave pagautų, tu gavai ne iš manęs. O dabar sėskis ten ir surūkyk vieną. Pūsk dūmus į klozetą. Aš čia pasaugosiu.

Kernas atsisėdo ant klozeto. Išsiėmė vieną cigaretę, perlaužė į dvi dalis ir vieną puselę užsidegė. Rūkė lėtai, traukė giliai. Rūta buvo saugioje vietoje. Štaineris pasirūpino. Kernas spoksojo į murziną sieną su nepadoriais piešiniais ir galvojo, kad tai gražiausia patalpa pasaulyje.

— Kodėl tu man nepasakei, kad pažįsti Štainerį? — išėjusį jį paklausė prižiūrėtojas.

— Paimk cigaretę, — pasiūlė Kernas.

Prižiūrėtojas papurtė galvą.

— Apie tai negali būti nė kalbos!

— Iš kur tu jį pažįsti? — pasiteiravo Kernas.

— Jis mane sykį ištraukė iš bėdos. Bjaurios bėdos.

Na, eik!

Jie sugrįžo atgal į siuvyklą. Profesorius ir vagis sužiuro į Kerną. Jis linktelėjo ir atsisėdo.

— Tvarka? — be garso paklausė profesorius.

Kernas vėl linktelėjo.

— Tai tęsiam, — sušnibždėjo profesorius į savo raudoną barzdą. — Aller. Netaisyklingas veiksmažodis. Je vais, tu vas, ji...

— Ne, — atsiliepė Kernas. — Šiandien paimkim kitą. Kaip bus: mylėti?

— Mylėti? Aimer. Bet tai taisyklingas veiksmažodis...

— Būtent todėl, — tarė Kernas.

Po keturių savaičių profesorių išleido. Vagj — po šešių, sukčių — dar po poros dienų. Paskutiniosiomis dienomis jis bandė Kernui pripiršti homoseksualizmą, bet Kernas buvo ganėtinai tvirtas ir neprisileido jo artyn. Trenkė jam sykį nokautą blondino studento trumpu tiesiuoju, ir paskui buvo ramu.

Keletą dienų jis buvo vienas, paskui gavo du naujus kameros draugus. Iškart suprato, kad emigrantai. Vienas buvo senyvas ir labai tylus, kitas maždaug trisdešimties metų. Jie vilkėjo nutrintus kostiumus, kurie rodė, kiek vargo buvo įdėta, kad išliktų švarūs. Vyresnysis iškart atsigulė ant gulto.

— Iš kur atkeliavote? — paklausė Kernas jaunesnįjį.

— Iš Italijos.

— Kaip ten?

— Buvo gerai. Praleidau ten dvejus metus. Dabar baigta. Jie viską kontroliuoja.

— Dvejus metus! — tarė Kernas. — Tai šį tą reiškia!

— Taip, bet čia jie mane sučiupo po aštuonių dienų. Ar visada taip?

— Per pastarąjį pusmetį pasidarė blogiau.

Naujokas pasirėmė galvą rankomis.

— Visur darosi blogiau. Kas iš to bus? Kaip Čekoslovakijoje?

— Ir ten blogiau. Per daug tokių. Ar jūs buvote Šveicarijoje?

— Šveicarija per maža. Greit pastebi, — vyras įsmeigė akis į tolį. — Tačiau aš norėčiau į Prancūziją.

— Ar mokate prancūziškai?

— Taip, žinoma, — vyras pakedeno sau plaukus.

Kernas pasižiūrėjo į jį.

— Gal mes truputį galėtume pasišnekėti prancūziškai? Aš ką tik išmokau ir nenorėčiau pamiršti.

Vyras nustebęs pakėlė akis.

— Šnekėti prancūziškai? — jis sausai nusijuokė. — Ne, negaliu! Įmestas į kalėjimą, ir kalbėtis prancūziškai — tai absurdas! Iš tiesų jums, regis, kyla keistų minčių.

— Anaiptol. Aš tik gyvenu keistą gyvenimą.

Kernas palaukė dar valandžiukę, ar vyras nenusileis. Tada užsiropštė ant savo gulto ir kartojo netaisyklingus veiksmažodžius tol, kol užsnūdo.

Atsibudo kažkieno purtomas. Tai buvo vyras, nenorėjęs kalbėtis prancūziškai.

— Padėkite! — šnopavo jis. — Greičiau! Jis pasikorė! Kernas mieguistas pasikėlė. Prie lango blausioje ryto pilkumoje kabojo nuleista galva juoda figūra. Jis pašoko nuo savo gulto.

— Peilį! Skubiai!

— Aš neturiu peilio. O jūs?

— Prakeikimas, ne! Nuimti! Aš jį pakelsiu. Ištraukite galvą iš diržo!

Kernas užsilipo ant gulto ir pabandė kilstelėti pakaruoklį. Jis buvo sunkus kaip pasaulis. Kur kas sunkesnis, nei atrodė. Jo drabužiai buvo šalti ir negyvi, kaip jis pats. Kernas suėmė iš visų jėgų. Šiaip taip jį pakėlė.

— Greičiau! — sušvokštė jis. — Atlaisvinkit diržą! Neišlaikysiu jo ilgai.

— Taip, — kitas užlipo į viršų ir ėmė darbuotis apie pakaruoklio kaklą. Staiga paleido, susverdėjo ir pratrūko vemti.

— Prakeikimas! — suriko Kernas. — Nieko daugiau nesugebate! Atlaisvinkit jį! Greičiau!

— Negaliu į jį žiūrėti! — sudejavo tas. — Akys! Liežuvis!

— Tada lipkit žemėn! Pakelkit jį, o aš atrišiu!

Jis atidavė sunkųjį kūną tam į rankas ir užšoko ant gulto. Vaizdas buvo kraupus. Išpurtęs baltas veidas, išvirtusios, išsprogusios akys, storas juodas liežuvis — Kernas sugriebė ploną odinį diržą, giliai įsirėžusi į išpampusį kaklą.

— Aukščiau! — suriko jis. — Pakelkit jį aukščiau!

Jis išgirdo po savimi gargaliuojant. Vyras vėl ėmė vemti. Tuo metu jis paleido pakaruoklį, šis truktelėjo, išlindo akys ir liežuvis, lyg jis būtų šiurpiai juokęsis iš bejėgių gyvųjų.

— Prakeikimas! — Kernas nusivylęs svarstė, kaip priversti vyrą apačioje susivaldyti. Netikėtai kaip žaibas jo galvoje praskriejo scena tarp šviesiaplaukio studento ir prižiūrėtojo. — Jeigu tu, prakeikta boba, tuoj pat nesusiimsi, — užkriokė jis, — taip spirsiu, kad išlėks tau visos žarnos! Pirmyn, pasigailėtinas baily! — tuo metu jis užsimojo koja ir pajuto, kad gerai pataikė. Spyrė dar kartą, iš visų jėgų. — Aš tau sumalsiu makaulę! — suriko jis. — Kelk jį greičiau aukštyn!

Vyras apačioje tylėdamas kėlė.

— Aukščiau! — šėlo Kernas. — Aukščiau, tu purvina mazgote.

Vyras pakėlė aukščiau. Kernui pavyko atleisti kilpą ir ištraukti pakaruoklio galvą.

— Šitaip, dabar nuleisti žemyn!

Abu pagriebė suglebusį kūną ir paguldė ant gulto. Kernas atsegė liemenę ir kelnių juosmenį.

— Išstumkit klapaną! — paliepė jis. — Pašaukit sargybą! Aš pradėsiu dirbtinį kvėpavimą.

Jis atsiklaupė prie pilkai juodos galvos, suėmė šaltas negyvas rankas savo šiltais gyvais delnais ir pradėjo jas judinti. Girdėjo švargždžiantį duslų šliurpčiojimą, kai krūtinės ląsta pakildavo ir nusileisdavo, ir kartais suklusdavo — bet kvėpavimo nebuvo. Vyras, nenorėjęs kalbėtis prancūziškai, daužė prie durų klapaną ir šaukė:

— Sargyba! Sargyba! — dusliai aidėjo kameroje.

Kernas darbavosi toliau. Jis žinojo, kad dirbtinį kvėpavimą reikia daryti valandas — bet po kurio laiko liovėsi.

— Ar jis kvėpuoja? — išgirdo klausimą greta.

— Ne, — Kernas staiga pasijuto siaubingai nuvargęs.

— Ir nėra prasmės. Žmogus norėjo numirti. Kodėl jam neleisti?

— Bet dėl Dievo meilės...

— Žmogau, nurimkit! — tyliai ir grėsmingai pasakė Kernas. Nebebūtų pakentęs nė žodžio. Jis žinojo viską, ką vyras norėjo pasakyti. Bet taip pat žinojo, kad anas, jei išsikapstytų, pasikartų antrą sykį.

— Pabandykit suprasti, — pratarė Kernas po minutėlės jau ramiau. — Tas ten turėjo žinoti, kodėl nebenorėjo gyventi.

Netrukus atėjo sargyba.

— Ką reiškia triukšmas? Iš proto išsikraustėte?

— Čia vienas pasikorė.

— Pone Dieve! Kokie nemalonumai! Ar jis dar gyvas?

Sargybinis atidarė duris. Jis stipriai kvepėjo „Servelato“ dešra ir vynu. Sušvito kišeninis prožektorius.

— Ar jis miręs?

— Tikriausiai.

— Tada iki ankstaus ryto dar daug laiko. Galės Šternikošas su juo terliotis. Aš nieko nežinau.

Jis ruošėsi išeiti.

— Stokit! — šūktelėjo Kernas. — Jūs tuoj pat pakviesite sanitarus. Iš greitosios pagalbos.

Sargybinis pasižiūrėjo į jį.

— Jeigu po penkių minučių jų čia nebus, kils skandalas ir jūs rizikuosite prarasti savo postą!