Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą

Здесь есть возможность читать онлайн «Эрих Ремарк - Mylėk savo artimą» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Žaltvykslė, Жанр: Историческая проза, literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Mylėk savo artimą: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Mylėk savo artimą»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

„Mylėk savo artimą“ – sukrečiantis pasakojimas apie pabėgėlius, kurie po 1933 m. įvykių buvo priversti ieškoti naujos tėvynės. Neturėdami nei asmens dokumentų, nei vizų ir persekiojami policijos, pabėgėliai migruoja iš vienos šalies į kitą. Rašytojas seka trijų tokių pabėgėlių likimo vingius. Jozefui Šteineriui klajoklio dalia – tik vienas iš daugelio kitų jam tekusių gyvenimo iššūkių. Įsigijęs mirusio žmogaus pasą, jis bando pradėti gyvenimą iš naujo.

Mylėk savo artimą — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Mylėk savo artimą», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Nieko tauraus nesužalota! — tarė jis, paleido juos ir, kai tie nukrito kaip šlapi maišai, čiupo kitus du.

Kernui kažkas su lazda tvojo per ranką. Jis šoko įtūžęs tiesiai į raudoną miglą ir daužė aplink. Sutrupino akinius ir kažką parbloškė. Paskui baisiai sugriaudėjo, ir raudona migla pajuodo.

Jis atsibudo policijos skyriuje. Apykaklė buvo perplėšta, skruostas kraujavo, o galvoje vis dar dundėjo. Kernas atsisėdo.

Servus! — pasakė kažkas greta. Tai buvo aukštasis šviesiaplaukis studentas.

— Prakeikimas! — atsakė Kernas. — Kur mes?

Anas nusijuokė.

— Areštuoti, mielasis. Vienai, dviems dienoms, paskui jie mus išleis.

— Manęs ne, — Kernas apsižvalgė. Jie buvo aštuoniese. Išskyrus blondiną, visi žydai. Rūtos nebuvo.

Studentas vėl nusijuokė.

— Ko jūs taip žvalgotės? Manote, kad ne tuos areštavo? Klystate, mielasis! Ne užpuolikas kaltas, o tas, kurį užpuolė. Jis — nepasitenkinimo priežastis. Naujausia psichologija.

— Gal matėte, kas atsitiko merginai, su kuria aš buvau? — paklausė Kernas.

— Merginai? — blondinas susimąstė. — Jai neturėjo nieko atsitikti. Kas gali jai atsitikti? Merginas juk per muštynes palieka ramybėje.

— Jūs tuo tikras?

— Taip. Daugmaž. Be to, juk iškart įsikišo policija.

Kernas spoksojo priešais save. „Policija. Taip ir buvo. Bet Rūtos pasas dar galioja. Jai negalėtų kažko padaryti. Tačiau ir to jau per daug“.

— Ar, be mūsų, suėmė daugiau? — paklausė jis.

Blondinas papurtė galvą.

— Manau, ne. Aš buvau paskutinysis. Jie dvejojo, griebti mane ar ne.

— Tikrai ne?

— Ne. Tada ir jie būtų čia. Mes kol kas dar tik nuovadoje.

Kernas atsikvėpė. Turbūt Rūtai nieko neatsitiko. Šviesiaplaukis studentas žiūrėjo į jį su ironija.

— Skaudu, tiesa? Taip visada būna, kai esi nekaltas. Geriau, kai žinai, už ką čia atsidūrei. Matote, vienintelis, čia sėdintis pagal seną gerą įstatymą, esu aš. Aš savanoriškai įsikišau. Todėl dabar esu linksmai nusiteikęs.

— Jūs pasielgėte padoriai.

— Ak, padoriai! — blondinas mostelėjo ranka. — Aš esu senas antisemitas. Bet negaliu juk žiūrėti į tokias skerdynes. Beje, jūs smogėte gražų, trumpą, tiesų smūgį. Tiksliai ir vikriai. Ar kada nors mokėtės boksuotis?

— Ne.

— Tada jums reikėtų išmokti. Turite gerų duomenų. Nesate per daug karštas. Jeigu aš būčiau žydų popiežius, liepčiau kasdien po valandą skirti boksui. Pamatytumėt, kaip tie broliai imtų jus gerbti.

Kernas atsargiai palietė savo galvą.

— Šiuo momentu aš nenusiteikęs boksuotis.

— Guminė lazda, — dalykiškai paaiškino studentas. — Mūsų šaunioji policija. Visuomet nugalėtojų pusėje. Vakarop jūsų kiaušas apgis. Tada pradėsime mokytis. Kažką juk reikia mums daryti, — jis užsitraukė ilgas kojas ant gultų ir apsidairė. — Jau dvi valandas mes čia. Pasiutiškai nuobodi skylė! Kad mes bent kortų kaladę turėtumėm! Kas nors galėtų sulošti Juodąjį Peterį ar ką panašaus, — jis niekinamai nužvelgė žydus studentus.

— Aš turiu kortas, — Kernas įkišo ranką į kišenę. Štaineris per pirmąją pažintį jam buvo padovanojęs kišenvagio kaladę. Nuo to laiko jis nešiojosi ją kaip savotišką amuletą.

Studentas pritariamai pažvelgė į jį.

— Visapusiška pagarba! Tik nesakykite man dabar, kad jūs ir bridžą lošiate! Šiaip jau visi žydai bridžo vengia.

— Aš esu pusžydis. Lošiu skatą, taroką, jasą ir pokerį, — atsakė Kernas, pasididžiavimo apimtas.

— Aukšta klasė. Čia jūs mane pranokote. Jaso aš nemoku.

— Tai šveicariškas žaidimas. Išmokysiu, jei norite.

— Gerai. Už tai pamokysiu jus bokso. Pasikeitimas dvasinėmis vertybėmis.

Jie kortavo iki vakaro. Žydai studentai tuo tarpu kalbėjosi apie politiką ir teisingumą. Jie nepasiekė jokio rezultato. Kernas ir blondinas iš pradžių lošė jasą, paskui pokerį. Kernas, lošdamas pokerį, laimėjo septynis šilingus. Jis buvo geras Štainerio mokinys. Galva pamažėle šviesėjo. Kernas vengė galvoti apie Rūtą. Jis negalėjo nieko dėl jos padaryti; tuščias galvojimas jį būtų nualinęs. Jis norėjo patausoti nervus teisėjo apklausai.

Blondinas surinko į krūvą kortas ir atskaičiavo Kernui pinigus.

— Dabar prasideda antroji dalis, — pasakė jis. — Greičiau prie darbo, kad taptumėte antruoju Dempsiu.

Kernas atsistojo. Jautėsi dar labai silpnas.

— Manau, kad nieko nebus, — tarė jis. — Mano galva nepakels dar vieno smūgio.

— Jūsų galva buvo ganėtinai aiški, kai iš manęs paglemžėte septynis šilingus, — atsiliepė blondinas šyptelėdamas. — Pirmyn, nugalėkite vidinį šunsnukį! Leiskit prabilti mušeikos arijo kraujui! Suduokit smūgį humaniškai žydo pusei!

— Aš jau tai darau visus metus.

— Puiku. Kol kas pasaugokime galvą. Pradėkime nuo kojų. Boksuojantis svarbiausia kojų lengvumas. Jūs turite strikinėti. Strikinėdamas išmuši priešininkui dantis. Pritaikytas Nyčė!

Blondinas atsistojo reikiama poza, pasisupo per kelius ir žingtelėjo keletą žingsnių pakaitomis pirmyn atgal.

— Pakartokite.

Kernas pakartojo.

Žydukai studentai liovėsi diskutavę. Vienas jų, akiniuotasis, atsistojo.

— Gal ir mane išmokytumėte? — paklausė jis.

— Žinoma! Akiniuočiau! — blondinas paplekšnojo jam per pečius. — Senas Makabėjo kraujau, užvirk!

Pasiprašė dar du studentai. Kiti, nepritariantys, tačiau susidomėję, liko sėdėti ant gultų.

— Du į dešinę, du į kairę! — dirigavo blondinas. — O dabar pradedame greitąjį kursą! Atsigriebsime už per tūkstantmečius apleistą storžieviškumo ugdymą. Ne ranka smogia... visas kūnas susitelkia smūgiui...

Jis nusivilko švarkelį. Kiti pasekė juo. Tada jis trumpai paaiškino ir parodė, kaip darbuojasi kūnas. Kiti keturi uoliai šokinėjo aplinkui apytamsėje celėje.

Blondinas tėviškai apžvelgė savo prakaituojančių mokinių būrį.

— Taip, — pareiškė jis po valandėlės, — tai jūs jau žinote! Treniruokitės, kai sėdėsite savo aštuonias dienas už tai, kad tikriems arijams sužadinote rasinę neapykantą. Dabar porą minučių kvėpuokite giliai! Atsipūskite! Ir tada aš jums pademonstruosiu trumpą tiesųjį smūgį — pagrindinį elastišką bokso smūgį!

Jis parodė, kaip reikia smogti. Paskui pasiėmė savo švarkelį, suvyniojo jį, iškėlė į veido aukštį ir liepė kitiems jį daužyti. Jiems taip puikiai besitreniruojant, atsivėrė durys. Įėjo prižiūrėtojas su pora garuojančių dubenėlių.

— Tai juk... — jis skubiai pastatė dubenėlius ir suriko:

— Sargyba! Greičiau! Šutvė mušasi toliau net ir policijoje!

Įpuolė du sargybiniai. Šviesiaplaukis studentas ramiai pasidėjo savo švarkelį. Keturi bokso mokiniai skubiai nulindo į kampus.

— Raganosis! — pasakė prižiūrėtojui blondinas didžiai autoritetingai. — Avigalvis! Buka kalėjimo uodega! — paskui jis atsisuko į sargybinius: — Tai, ką jūs čia matote, yra šiuolaikinio humaniškumo pamoka. Jūsų pasirodymas, troškimas pasidarbuoti gumine lazda, buvo nereikalingas, supratote?

— Ne, — pratarė vienas sargybinis.

Blondinas pažvelgė į jį su užuojauta.

— Organizmo stiprinimas. Gimnastika! Laisvieji pratimai! Dabar aišku? Ar tai turėtų būti mūsų vakarienė?

— Aišku, — patvirtino prižiūrėtojas.

Blondinas pasilenkė prie vieno dubens ir susiraukė iš pasibjaurėjimo.

— Lauk su tuo! — užriko jis staiga šaižiai. — Šitą ėdalą jūs drįstate atnešti? Paplavas senato prezidento sūnui? Ar jūs norite būti pažeminti? — jis pažvelgė į sargybinius. — Aš skųsiuosi! Aš noriu tuoj pat pasikalbėti su apygardos valdytoju! Veskit mane iškart pas policijos prezidentą! Rytoj dėl jūsų mano tėvas teisingumo ministrui užkurs pirtį!

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Mylėk savo artimą»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Mylėk savo artimą» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Mylėk savo artimą»

Обсуждение, отзывы о книге «Mylėk savo artimą» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x