Эрих Ремарк: Mylėk savo artimą

Kernas suvalgė sumuštinį ir išgėrė taurelę slyvinės. Paskui jie atsisveikino ir nuvažiavo tramvajumi į Rytų stotį. Traukinyje Kernas staiga pasijuto baisiai pavargęs. Vagono dundesys jį migdė. Kaip sapne jis matė praslenkančius namus, gamyklų kiemus, gatves, sodus prie smuklių su aukštais riešutmedžiais, pievas, laukus ir švelnias žydras vakaro sutemas. Jis buvo sotus, irtai jį svaigino. Jo mintys pasidarė neryškios, išsklido sapnuose apie baltą namą tarp žydinčių kaštonų, apie iškilmingą žmonių su surdutais delegaciją, kuri jam įteikė garbės piliečio laišką, ir apie uniformuotą diktatorių, kuris klūpom verkdamas prašė jo atleidimo.

Jau buvo beveik tamsu, kai jie pasiekė muitinę. Policininkas perdavė juos budintiems muitininkams ir po to nušlumpsėjo atgal per alyvų spalvos sutemas.

— Dar per anksti, — pasakė muitininkas, kuris tvarkė automobilius. — Geriausias laikas — apie pusę dešimtos.

Kernas ir Štaineris susėdo ant suolo prie durų ir žiūrėjo į atvažiuojančius automobilius. Netrukus išėjo antras muitininkas. Jis nusivedė juos takeliu į dešinę nuo muitinės. Jie ėjo per laukus, kurie stipriai kvepėjo žeme ir rasa, pro porą namų su šviečiančiais langais bei miško juostą. Po kurio laiko tarnautojas sustojo.

— Šičia eikite tolyn ir laikykitės kairės, kad jus užstotų krūmai, kol pasieksite Marchą. Ji dabar negili Galėsite lengvai perbristi.

Abu nuėjo. Buvo labai tylu. Po valandėlės Kernas atsigręžė. Horizonte išryškėjo juodas muitininko siluetas. Stebėjo juos. Jie traukė toliau.

Prie Marcho išsirengė, susirišo drabužius ir mantą į vieną ryšulį. Vanduo buvo pelkėtas, nuo žvaigždžių bei debesų danguje žėrėjo rudai ir sidabru, kai kartais išlįsdavo mėnulis.

— Aš eisiu pirmas, — tarė Štaineris. — Esu už tave aukštesnis.

Jie brido per upę. Kernas juto kylant kūnu šaltą ir paslaptingą vandenį, lyg šis būtų nenorėjęs jo paleisti. Priešais lėtai ir atsargiai į priekį žengė Štaineris, laikydamas virš galvos savo kuprinę ir rūbus. Jo plačius pečius baltai apšvietė mėnuo. Upės viduryje sustojo ir atsigręžė. Kernas buvo visai netoli jo. Tada nusišypsojo ir linktelėjo.

Jie išlipo į priešingą krantą ir skubiai apsišluostė nosinėmis. Po to apsirengė ir žingsniavo toliau. Po valandėlės Štaineris sustojo.

— Dabar mes jau perėjome sieną, — tarė jis. Jo akys skaidrioje šviesoje atrodė bespalvės ir beveik stiklinės. Jis pažvelgė į Kerną. — Ar medžiai auga kitaip? Kitaip kvepia vėjas? Ar tai ne tos pačios žvaigždės? Ar žmonės miršta kitaip?

— Ne, — atsakė Kernas. — Tikrai ne. Bet aš jaučiuosi kitaip.

Jie susirado saugią vietelę po senu buksmedžiu, kur jų negalėjo matyti. Priešais nuolaidžiai žemyn leidosi pieva. Tolumoje žibėjo slovakų kaimo šviesos. Štaineris atsirišo savo kuprinę ir, ieškodamas cigarečių, žvilgtelėjo į Kerno lagaminą.

— Aš atradau, kad kuprinė praktiškiau už lagaminą. Ji taip nekrenta į akis. Tave laiko nekenksmingu paukščiu keliauninku.

— Ir keliauninkus tikrina, — atsiliepė Kernas. — Visad tikrina, kas varganai atrodo. Geriausia būtų automobilis.

Jie užsirūkė.

— Po valandos aš grįšiu atgal, — tarė Štaineris. — O tu?

— Aš noriu pabandyti pasiekti Prahą. Ten policija geresnė. Nesunkiai galima gauti leidimą porai dienų, o paskui — kaip Dievas duos. Galbūt susirasiu tėvą ir jis galės man padėti. Girdėjau, kad jis ten.

— Žinai, kur gyvena?

— Ne.

— Kiek turi pinigų?

— Dvylika šilingų.

Štaineris pasirausė švarko kišenėje.

— Čia tau dar. To turėtų užtekti iki Prahos.

Kernas pakėlė akis.

— Imk ramiai, — tarė Štaineris. — Aš dar ganėtinai sau turiu.

Jis parodė porą banknotų. Medžių šešėlyje Kernas negalėjo įžiūrėti, kokie tai pinigai. Akimirką padvejojo. Paskui paėmė.

— Ačiū, — padėkojo.

Štaineris neatsiliepė. Jis rūkė. Cigaretė, kai patraukė, suruseno ir apšvietė jo veidą, ant kurio krito šešėlis.

— Kodėl iš tiesų tu klajoji? — paklausė dvejodamas Kernas. — Tu juk nesi žydas!

Štaineris kurį laiką patylėjo.

— Ne, aš nesu žydas, — pagaliau pratarė.

Krūmuose už jų kažkas sukrebždėjo. Kernas pašoko.

— Kiškis arba triušis, — nuramino Štaineris. Po to atsigręžė į Kerną. — Kad tu apie tai pagalvotum, mažyli, kai tave apims neviltis. Tu esi užsienyje, tavo tėvas yra užsienyje, tavo motina — užsienyje. Aš esu užsienyje, bet mano žmona yra Vokietijoje. Ir aš nieko apie ją nežinau.

Už nugarų vėl sukrebždėjo. Štaineris užgesino cigaretę ir atsirėmė į buksmedžio kamieną. Ėmė pūsti vėjas. Mėnuo kybojo virš horizonto. Mėnuo, blankus ir negailestingas, kaip tą paskutinę naktį...

Pabėgęs iš koncentracijos stovyklos, Štaineris slapstėsi pas bičiulį. Sėdėjo uždaroje mansardoje, kiekvieną akimirką pasirengęs sprukti per stogą, jei tik būtų išgirdęs įtartiną garsą. Naktį bičiulis jam atnešė duonos, Konservų ir porą butelių vandens. Kitą naktį — porą knygų. Štaineris dieną jas vis iš naujo skaitydavo, kad nukreiptų mintis kita linkme. Jis negalėjo užsidegti šviesos, rūkyti. Gamtos reikalus turėjo atlikti į puodą, paslėptą po kartonu. Bičiulis naktimis jį išnešdavo ir atnešdavo vėl. Jie turėjo būti labai atsargūs, tat tarp savęs beveik nesišnibždėjo; tarnaitės, kurios miegojo gretimais, galėjo juos išgirsti ir išduoti.

— Ar Mari žino? — paklausė Štaineris pirmą naktį.

— Ne. Namas sekamas.

— Ar jai kas atsitiko?

Bičiulis papurtė galvą ir išėjo.

Štaineris vis klausinėjo to paties. Kasnakt. Ketvirtą naktį bičiulis pagaliau atnešė žinią, kad ją matęs. Ji dabar žinanti, kur jis yra. Įstengęs jai tai pašnibždėti, Rytoj vėl ją pamatysiąs. Kassavaitinio turgaus spūstyje. Visą kitą dieną Štaineris praleido rašydamas laišką, kurį bičiulis turėjo jai įbrukti. Vakare jį suplėšė. Nežinojo, ar ją seka. Naktį dėl tos pačios priežasties prašė bičiulio daugiau su ja nebesusitikti. Mansardoje praleido dar tris naktis. Pagaliau bičiulis atėjo su pinigais, bilietu ir kostiumu. Štaineris nusikirpo plaukus ir pašviesino juos vandenilio superperoksidu. Paskui nusiskuto ūsus. Po pietų išėjo iš namo. Vilkėjo monterio striukę ir nešėsi dėžę sukranktais. Turėjo kuo greičiau dingti iš miesto; bet jam pritrūko valios. Buvo praėję dveji metai nuo to laiko, kai matė savo žmoną. Taigi nuėjo į turgų. Po valandos ji pasirodė. Štainerį ėmė krėsti drebulys. Jinai nepastebėdama praėjo pro šalį. Jis nusekė iš paskos ir, kai atsidūrė prie pat jos nugaros, sukuždėjo:

— Neatsigręžk! Tai aš! Eik tolyn! Eik tolyn!

Jos pečiai krūptelėjo ir ji atbloškė galvą. Tada žingsniavo toliau. Bet atrodė, kad dabar ji klausosi visu savo kūnu.

— Ar tau ką nors padarė? — paklausė balsas užpakaly jos.

Ji papurtė galvą.

— Ar tave seka?

Ji linktelėjo.

— Dabar?

Ji padvejojo. Paskui papurtė galvą.

— Aš tuoj pat išeinu. Bandysiu prasibrauti. Parašyti negaliu. Tai per daug pavojinga tau.

Ji linktelėjo.

— Tu turi išsiskirti su manim.

Moteris sekundei sulėtino žingsnį. Paskui žengė lyg niekur nieko.

— Tu turi išsiskirti su manim. Privalai rytoj ten nueiti. Pasakysi, kad nori skirtis dėl mano pažiūrų. Tu anksčiau viso to nežinojai. Ar supratai?

Moters galva nesujudėjo. Ji ėjo pirmyn tiesi, įsitempusi.

— Suprask mane, — šnibždėjo Štaineris. — Tai tik tam, kad tu būtum saugi! Aš išeisiu iš proto, jeigu jie tau ką nors padarys! Privalai išsiskirti — tada jie paliks tave ramybėje!