Эрих Ремарк: Mylėk savo artimą

— Mano ponai, — pasakė šiltas bosas rusišku akcentu, — kam tiek jaudintis dėl iliuzijos. Aš turiu prasinešęs butelį degtinės. Ar galiu pasiūlyti? Degtinė sušildo širdį ir nuramina sielą.

Rusas atkimšo butelį, nugėrė ir ištiesė Štaineriui. Tas gurkštelėjo ir perdavė toliau Kernui. Kernas papurtė galvą.

— Gerk, vaike, — pasakė Štaineris. — Priklauso. Turi išmokti.

— Vodka liabai gerai, — pritarė lenkas.

Kernas siurbtelėjo ir padavė degtinę lenkui, kuris ją įprastu judesiu susipylė į gerklę.

— Jis visą išmauks, kiaušinių fetišistas! — suniurzgė vyras su viščiuku ir išplėšė iš jo butelį. — Čia nedaug beliko, — tarė jis apgailestaudamas rusui, kai nugėrė.

Tas mostelėjo ranka.

— Nieko baisaus. Aš vėliausiai šiandien vakare išeisiu.

— Jūs dėl to tikras? — paklausė Štaineris.

Rusas šiek tiek palinko į priekį.

— Deja, beveik galiu sakyti. Aš, kaip rusas, turiu Nanseno pasą.

— Nanseno pasą! — pakartojo Viščiukas pagarbiai.

— Čia jūs, žinoma, priklausote emigrantų aristokratijai.

— Man gaila, kad jūsų padėtis dar nėra tokia pat, — mandagiai pasakė rusas.

— Jie turi prioritetą, — atsiliepė Štaineris. — Jie buvo pirmieji. Jie susilaukė didžiosios pasaulio užuojautos. Mums liko tik mažoji. Mūsų gailisi, bet mes esame nepageidautina našta.

Rusas gūžtelėjo pečiais. Po to jis ištiesė butelį paskutiniam vyrui celėje, kuris iki šiol sėdėjo tylėdamas.

— Prašom išgerti gurkšnelį.

— Dėkui, — pasakė vyras atsisakydamas. — Aš ne iš jūsiškių.

Visi sužiuro į jį.

— Aš turiu galiojantį pasą, tėvynę, leidimą gyventi ir leidimą dirbti.

Visi tylėjo.

— Atleiskite už klausimą, — po kurio laiko neryžtingai prabilo rusas. — Kodėl tada jūs čia?

— Dėl savo profesijos, — atsakė vyras išdidžiai. — Aš nesu lengvabūdis bėglys be dokumentų. Aš esu padorus kišenvagis ir sukčiaujantis lošėjas su visomis piliečio teisėmis.

Pietums davė skystos pupienės be pupelių. Vakarienei — to paties, tik šį kartą tai vadinosi kava, ir prie jos buvo po duonos riekę. Septintą valandą subildėjo durys.

Rusą išsivedė, kaip jis ir buvo išpranašavęs. Atsisveikino su jais tarsi su senais pažįstamais.

— Po keturiolikos dienų aš žvilgtelėsiu į „Šperler“ kavinę, — pasakė jis Štaineriui. — Turbūt jūs jau būsite ten, ir aš ką nors būsiu sužinojęs. Iki pasimatymo!

Apie aštuonias sukčius lošėjas ir pilietis su visom teisėm buvo apsisprendęs prisidėti. Jis išsitraukė dėžutę cigarečių ir pavaišino aplinkinius. Visi rūkė. Celė nuo sutemų ir degančių cigarečių beveik įgavo tėviškės jaukumo. Kišenvagis pasakojo, kad jie tik tikriną, ar jis yra per pastarąjį pusmetį pridaręs kokių nusikaltimų. Nemanąs, kad jie ką nors rasią. Paskui jis pasiūlė pažaisti ir iš savo švarkelio išbūrė kortų kaladę.

Jau buvo sutemę, o elektros šviesos neįjungė. Sukčius lošėjas buvo tam pasirengęs. Jis pabūrė dar kartą ir ištraukė žvakę bei degtukų. Žvakę prilipdė ant sienos atbrailos. Blausiai sublykčiojo švieselė.

Lenkas, Viščiukas ir Štaineris pasislinko arčiau.

— Lošime be pinigų, tiesa? — pareiškė Viščiukas.

— Suprantama, — sukčius nusišypsojo.

— Tu nežaisi su mumis? — paklausė Štaineris Kerno.

— Aš nemoku lošti kortomis.

— Turi išmokti, vaike. Kitaip ką tu vakarais veiksi?

— Rytoj. Ne šiandien.

Štaineris atsisuko. Silpna šviesa jo veide įrėžė gilias raukšles.

— Ar tau kas negerai?

Kernas papurtė galvą.

— Ne. Tik truputį pavargęs. Prigulsiu čia ant gulto.

Sukčius lošėjas jau maišė kortas. Jis turėjo įprotįpliaukšėdamas jas elegantiškai sustumti vienas tarp kitų.

— Kas dalija? — paklausė Viščiukas.

Pilietis su visomis teisėmis visiems iš eilės atkišo kortas. Lenkas ištraukė devynakę, Viščiukas damą, Štaineris ir sukčius po tūzą. Sukčius trumpam pakėlė akis.

— Kirsti.

Jis ištraukė. Vėl tūzas. Šypsodamasis atkišo kaladę Štaineriui. Tas atsainiai atvertė apatinę kortą — kryžių tūzas.

— Koks atsitiktinumas! — nusijuokė Viščiukas.

Sukčius nesijuokė.

— Iš kur jūs žinote triuką? — sutrikęs paklausė jis Štainerį. — Esate profesionalas?

— Ne, amatininkas. Todėl specialisto pripažinimas dvigubai malonus.

— Ne tai! — sukčius pasižiūrėjo į jį. — Šį triuką esu išradęs būtent aš.

— Ak, štai kas! — Štaineris sumaigė savo cigaretę. — Aš jį išmokau Budapešte. Iš tokio Katšerio.

— Katšeris! Dabar aš suprantu! — kišenvagis atsikvėpė. — Štai iš kur! Katšeris yra mano mokinys. Jūs gerai išmokote.

— Taip, — pasakė Štaineris. — Visko išmoksti klajodamas.

Sukčius perdavė jam kortas ir tiriamai nužvelgė žvakės liepsną.

— Šviesa prasta, bet mes, žinoma, lošime savo malonumui, mano ponai, tiesa? Garbingai...

Kernas atsigulė ant gultų ir užsimerkė. Jį buvo apėmęs pilkas miglotas liūdesys. Nuo ryto apklausos jis be perstojo galvojo apie tėvus — pirmąsyk po ilgo laiko. Matė priešais save tėvą, sugrįžusį iš policijos. Vienas konkurentas buvo jį įskundęs gestapui dėl pavojingų valstybei kalbų, kad sužlugdytų jo mažą medicinos muilo, kvepalų ir tualetinio vandens laboratoriją ir paskui ją pusvelčiui nupirktų. Planas pavyko kaip ir tūkstančiai kitų šiais laikais. Kerno tėvas po šešių savaičių arešto sugrįžo visiškai palūžęs. Jis niekad apie tai nekalbėjo; tačiau pardavė savo fabriką konkurentui už juokingą sumą. Netrukus po to — tremtis ir bėgimas be pabaigos. Iš Drezdeno į Prahą; iš Prahos į Briuną; iš ten naktį per sieną į Austriją — kitą dieną policijos sugrąžinami atgal į Čekiją — po poros dienų vėl slapčia per sieną į Vieną — motina su naktį sulaužyta ranka, miške greitosiomis įtvarstyta su dviem šakom — iš Vienos į Vengriją; pora savaičių pas motinos gimines — po to vėl policija; atsisveikinimas su motina, kuri galėjo pasilikti, nes buvo vengrų kilmės — vėl siena; vėl Viena — vargana prekyba muilu, tualetiniu vandeniu, petnešomis ir batų raišteliais — amžina baimė, kad gali įskųsti ar sučiupti — vakaras, kai tėvas negrįžo — mėnesiai vienumoje, iš vienos slėptuvės į kitą...

Kernas nusigręžė. Ir susidūrė su kažkuo. Atsimerkė. Šalia jo ant gultų kaip juodas ryšulys tamsoje gulėjo paskutinis celės gyventojas, maždaug penkiasdešimties metų vyras, kuris per visą dieną beveik nekrustelėjo.

— Atleiskite, — tarė Kernas. — Aš jūsų nepastebėjau.

Vyras neatsiliepė. Kernas pamatė, kad jo akys atmerktos. Jis pažinojo šitokią būseną; dažnai ją buvo matęs klajonių metu. Geriausia buvo palikti vyrą ramybėje.

— Prakeikimas! — staiga suriko kampe lošiantis kortomis Viščiukas. — Aš asilas!

— Kodėl? — ramiai paklausė Štaineris. — Širdžių dama čia tikrai tiko.

— Aš ne apie tai! Bet tas rusas juk galėjo man atsiųsti mano viščiuką! Pone Dieve, aš — kvailas asilas!

Jis apsidairė taip, lyg pasaulis būtų pražuvęs.

Kernas netikėtai pajuto, kad juokiasi. Nenorėjo to daryti. Tačiau nebegalėjo sustoti. Kvatojo taip, kad net visas tirtėjo, ir nežinojo kodėl. Kažkas juokėsi jo viduje, sujaukdamas viską — liūdesį, praeitį ir visas mintis.

— Kas atsitiko, vaike? — paklausė Štaineris ir pakėlė akis nuo savo kortų.

— Nežinau. Aš juokiuosi.

— Juoktis visada gerai, — Štaineris ištraukė pikų karalių ir tvirtai kirto koziriu tylinčiam lenkui.