Джоди Пиколт: Kuprotojo banginio dainos

Vieną vasarą, kai buvome vaikai, tėvai išsinuomojo namą Slyvų saloje, šiaurinėje Masačūsetso pakrantėje. Iš lauko atrodė, kad troba nėščia, nuo mažo bokštelio ant stogo ji pūtėsi iki svogūno pavidalo apačios. Namas buvo raudonas, apsilaupiusiais dažais, pilnas įrėmintų plakatų su rainais kačiukais ir jūreiviškų niekučių. Šaldytuvas buvo amžiaus pradžios liekana su vėdintuvu ir varikliu. Džolis ir aš viduje beveik nebūdavome, nes man buvo vienuolika, o jam septyneri. Išlėkdavome į lauką prieš pusryčius, o grįždavome tik tada, kai naktis užnamėje (mums taip atrodė) susiliedavo su vandenynu.

Vasaros pabaigoje pasklido gandai apie uraganą. Mes, kaip ir visi kiti paplūdimio vaikai, užsispyrėme paplaukioti dešimties pėdų aukščio bangomis. Džolis ir aš stovėjome ant kranto ir žiūrėjome į vandens stulpus, kylančius iš jūros kaip paveiksle. Bangos erzino: eikite čia, eikite čia, mes jums nieko blogo nepadarysim. Sukaupę drąsą, abu su Džoliu nėrėme į vandenį už bangų ir pilvu nuslydome jomis, o ant kranto žnektelėjome taip, kad net maudymosi kostiumėlių kišenės buvo pilnos smėlio. Kartą Džolis, matyt, nepataikė užšokti ant bangos. Jis plūduriavo vandenyne už kelių šimtų jardų ir iš paskutiniųjų bandė išplaukti, bet buvo per mažas ir neturėjo pakankamai jėgų. Jis kaipmat pavargo, o mano kojas supančiojo grįžtamoji banga, ir aš žiūrėjau, kaip milžiniška vandens užtvara mus atskiria.

Tai įvyko taip greitai, kad niekas nepastebėjo, nei kiti vaikai, nei tėvai, bet kai Džolis pravirko, nėriau po vandeniu ir varlyte plaukiau tol, kol atsidūriau gerokai už jo. Išnirau į paviršių, apkabinau jį ir iš visų jėgų nuplaukiau į kitą bangą. Į akmenuotą paplūdimį Džolis buvo išsviestas kniūbsčias ir prisirijo smėlio. Mūsų atėjo tėtis ir paklausė, ką, po velnių, darome tokiu oru. Paskui mes apdžiūvome ir žiūrėjome į uraganą pro lipnia juostele įstrižai apklijuotus kotedžo langus. Kitą dieną, giedrą ir saulėtą, ir visas kitas dienas aš nebridau į vandenį. Bent jau ne toliau kaip iki krūtinės, tam ryžtuosi tik dabar. Tėvai nusprendė, kad mane išgąsdino uraganas, bet jie klydo. Nenorėjau nuolankiai pasisiūlyti gaivalui, kuris vos nepasiėmė vienintelio šeimos nario, kurį mylėjau.

Aš atsargiai einu prie vandens, stengdamasi nesušlapti, bet sportbačiai sudrėksta, kai įmerkiu riešus į vandenį. Jis šaltokas liepai ir maloniai vėsina perštinčią odą. Jei nuplaukčiau toli, kad vanduo apsemtų galvą, ar mano nekenčianti savastis nurimtų? Mano smogianti savastis?

Neprisimenu, kada man taip nutiko pirmą kartą, bet Džolis prisimena.

Iš susimąstymo mane pabudina Rebekos balsas:

— Mama, papasakok, kas atsitiko.

Norėčiau pasakyti jai viską nuo pat pradžių, bet kai kuriuos dalykus geriau nutylėti. Todėl pasakoju jai apie batų dėžes ir Oliverio užrašus, apie suplyšusią dėžę, apie išbyrėjusius banginio ūsų pavyzdžius, suniokotą kartoteką. Pasakau, kad trenkiau jos tėvui, bet nutyliu, ką man pasakė Oliveris.

Rebekos veidas ištįsta, ir aš matau, kad ji svarsto, tikėti manimi ar ne. Paskui nusišypso.

— Tik tiek? Tikėjausi tikrų baisybių. — Ji nedrąsiai paima nuo smėlio sudžiūvusį dumblį ir apsivynioja pirštus. — Jis to nusipelnė.

— Rebeka, tai mano bėda, ne tavo...

— Bet juk nusipelnė, — spiriasi ji.

Nuoširdžiai su ja nesutikti negaliu.

— Vis tiek.

Rebeka atsisėda ant smėlio ir indiškai sukryžiuoja kojas.

— Ketini grįžti?

Atsidustu. Kaip penkiolikmetei paaiškinti santuoką?

— Negalima visko mesti ir pabėgti, Rebeka. Tavo tėvas ir aš pasižadėję. Be to, aš turiu darbą.

— Pasiimsi mane, tiesa?

Aš purtau galvą.

— Rebeka.

— Juk tai akivaizdu, mama. Tau reikia erdvės, — čia Rebeka plačiu mostu apveda apylinkę, — tau reikia vietos pagalvoti. Dėl manęs nesijaudink. Visų tėvai taip daro. Persigalvoja. Dabar išsiskyrimų amžius.

— Tai absurdiška. O tavęs nepasiimčiau net sumaniusi išvykti. Tu esi ir jo duktė. Atsakyk, — tariu, įdėmiai žiūrėdama į ją, — ką tau padarė tėvas, kad išvyktum?

Rebeka paima akmenuką, tobulą slysti vandens paviršiumi, ir sviestas jis atšoka šešis, ne, septynis kartus.

— O ką jis padarė, kad pasilikčiau? — Ji žvilgteli į mane ir pašoka. — Važiuojam, kol ne vėlu jį pergudrauti. Jis mokslininkas, gyvena iš to, ką suseka, todėl turime jį pralenkti, kiek įmanoma. Galim važiuoti bet kur — bet kur! — Rebeka rodo į automobilių stovėjimo aikštelę. — Pinigų turime nedaug, teks taupyti, aš galiu paskambinti Nalti į plaukyklą ir pasakyti, kad sergu, tarkim, mononukleoze, o tu gali paskambinti inspektoriui ir pasakyti, kad nuo manęs užsikrėtei. O aš pasiruošusi viskam, kad tik važiuotume. Skristi prisibijau... — Rebekos balsas nutrūksta, ji sukikena ir ima keliais šliaužti prie manęs. — Skamba neblogai, a, mama?

— Noriu, kad išklausytum mane, ir išklausytum įdėmiai. Ar supranti, kas įvyko šiandien po pietų? Aš... trenkiau... tavo... tėvui. Nesuprantu, kas man atsitiko, kodėl taip padariau. Aš netekau galvos. Taip vėl gali nutikti...

— Nenutiks.

Aš nužingsniuoju paplūdimiu.

— Nežinau, kas nutiko, Rebeka, bet aš įsiutau, o tokie dalykai kartojasi; sakoma, kad tai ciklinis procesas, ir jis paveldimas, aišku? O jei aš per klaidą trenkčiau tau? — Iškosėju žodžius iš burnos it akmenukus. — O jei trenkčiau savo mažutei?

Rebeka stveria mane į glėbį ir įsikniaubia man į krūtinę. Jaučiu, kad ji irgi verkia. Kažkas prie tinklinio tinklo surinka: „Taip, čia tai bent žaidimas!“ — ir aš stipriau ją apkabinu.

— Niekada negalėčiau tavęs bijoti, — sako Rebeka taip tyliai, kad man iš pradžių pasirodo, jog ošia jūra. — Su tavimi jaučiuosi saugi.

Suimu rankomis jos veidą ir mąstau: šį kartą aš galiu kai ką pakeisti. Rebeka suspaudžia mane glėbyje, jos plaštakos sugniaužtos, ir man nereikia klausti, ką ji taip stipriai laiko: dukters rankose mūsų ateitis.

— Neįsivaizduoju, kur važiuoti, — prisipažįstu Rebekai. — Bet tavo dėdė žinos. — Galvojant apie Džolį, lengva užmiršti Oliverį. Brolis — vienintelis žmogus, kuriam nedvejodama patikėčiau gyvybę. Mes mąstome vienodai, mes galime užbaigti vienas kito sakinius. Be to, jis supras, nes buvo čia, kai viskas prasidėjo.

Staiga aš išsiveržiu iš Rebekos glėbio ir nulekiu paplūdimiu; spardydama smėlį į užpakalį, kaip kadaise su Džoliu. Gali pabėgti, bet negali pasislėpti, mąstau. Taip, taip, bet galiu pabandyti. Plaučiuose pritrūksta oro, šoną sutraukia mėšlungis, įsimeta dieglys, nuostabus fizinis skausmas, kurio vietą galiu nustatyti, kuris primena, kad, šiaip ar taip, tebesu gyva.

6 Rebeka

1990-ųjų rugpjūčio 2-oji

Kelios minutės prieš man išeinant iš obelyno, Samas, nė karto gyvenime neišvykęs iš Masačūsetso, pasakoja apie kinų laidojimo papročius. Mes sėdime tamsiame Didžiojo namo rūsyje ant surūdijusių dvidešimto amžiaus pradžios bidonų. Prisitaikėme prie sunkaus oro, baltųjų pelių ir drėgno obuolių kvapo, įmūrytų į šio pastato pamatus. Samo nugara spaudžiasi prie mano nugaros, kad man būtų lengviau sėdėti; aš vis dar nelabai sveika. Kai įkvepia, jaučiu jo širdies plakimą. Nuo tada, kai atvykome į Stou, pirmą kartą esu taip arti jo. Pradedu suprasti motiną.

Rūsio sienose matyti storos sijos, čia laikomos užmirštos pintos kėdės ir įskilę konservavimo stiklainiai. Įžiūriu gyvūnų spąstų griebtuvus.

— Kinijoje žmogaus negalima palaidoti, kol jam paskutinės pagarbos neatidavė atitinkamas žmonių skaičius, — sako Samas. Aš juo neabejoju ir neklausiu, iš kur jis žino. Samo žodžius priimi už gryną pinigą. — Net turistai gali ateiti į šarvojimo salę nusilenkti velionio žmonai, jie irgi priskaičiuojami. Nesvarbu, pažinojai numirėlį ar ne.