Джоди Пиколт - Kuprotojo banginio dainos

Senojo Oliverio beveik nebeliko. Pirmą kartą pamačiau jį Menkių kyšulyje, su tėvais laukdama kelto į Martos Vynuogyną. Jam buvo dvidešimt, dirbo Vuds Houlo okeanografijos institute. Tiesūs šviesūs plaukai simetriškai krito ant kairės akies; jis trenkė žuvimi.

Kaip kiekviena normali penkiolikmetė, pamačiusi jį laukiau, kad atkreiptų į mane dėmesį, bet nieko neatsitiko. It kvaila karvė stovėjau netoli doko, kuriame jis dirbo, vildamasi, kad vaikinas mane pastebės. Nežinojau, jog turėsiu jam kai ką duoti, kad susidomėtų.

Viskas tuo galėjo ir baigtis, bet mes, po dviejų dienų grįžę keltu, vėl jį ten pat pamatėme. Aš susiprotėjau. Išmečiau per bortą rankinę, suprasdama, kad srovė ją nuneš prie jo. Po dviejų dienų jis paskambino man į namus ir pasakė radęs rankinę, ar norėčiau ją atgauti. Kai pradėjome susitikinėti, pasakiau motinai ir tėvui, kad tai likimas.

Tada jis domėjosi pakrantės potvynių klanais, ir aš klausiausi jo pasakojimų apie moliuskus, jūrų ežius ir ištisas ekosistemas, kurias sunaikina vandenyno bangos užgaida. Tada Oliverio veidas nušvisdavo, pasakojant apie pajūrio atradimus. Dabar jis susijaudina tik užsidaręs kabinete, vienas analizuodamas duomenis. Kai ateina laikas ką nors paskelbti pasauliui, jis iš Oliverio virsta daktaru Džonsu. Tada būdavau pirmas žmogus, kuriam jis papasakodavo apie nuostabius netikėtus atradimus. Dabar nesu net penktas.

Antroje laiptų aikštelėje atsisuku į Oliverį.

— Ko ieškosi?

— Kur?

— Pietų Amerikoje. — Bandau pasikasyti niežtinčią nugarą, bet nepasiekiu, pakaso Oliveris.

— Žiemos veisimosi vietos. Banginių, — atsako jis. — Kuprotųjų. — Lyg būčiau visiška kluika. Perbedu jį akimis. — Papasakočiau, Džeine, bet tai sudėtinga.

Šiknius pedantas.

— Priminsiu, jog esu pedagogė, ir vienas mano sužinotų dalykų — kad visi viską gali suprasti. Tereikia mokėti pateikti informaciją.

Pajuntu, kad klausausi savo žodžių, lyg kalbėčiau mokiniams, atkreipdama dėmesį į balso moduliacijų kaitą. Lyg, palikusi kūną, žiūrėčiau keistą vienaveiksmį spektaklį, vaidinamą egocentriško profesoriaus ir jo trenktos žmonos. Mane šiek tiek stebina Džeinės personažas. Džeinė turėtų nusileisti. Džeinė juk klauso Oliverio. Pamanau, kad gal balsas ne mano. Kad gal čia ne aš.

Kaip gerai pažįstu šiuos namus. Žinau, kiek laiptelių iki viršaus, žinau, kur nusidėvėjo kilimas, žinau, kurioje turėklo vietoje Rebeka išpjaustė mūsų inicialus. Ji tai padarė dešimties metų, kad po mūsų šeimos šis tas liktų.

Oliverio žingsniai tolsta kabineto link. Koridoriumi nueinu į mūsų kambarį ir virstu ant lovos. Bandau sugalvoti, kaip atšvęsti Rebekos gimtadienį. Gal cirke, bet tai per daug vaikiška. Pietūs „Le Cirque“, apsipirkimas „Sakse“ jau buvo. Kelionė į San Franciską, į Portlandą Oregone ar Portlandą Meine — nežinočiau, kur eiti. Dievaži, nežinau, kas patinka mano tikrai dukteriai. Juk ko aš norėjau, būdama penkiolikos? Oliverio.

Nusirengiu ir einu pakabinti kostiumėlio. Atidariusi spintą matau, kad nebėra mano batų dėžių. Vietoj jų dėžės, pažymėtos datomis: Oliverio moksliniai tyrimai. Jis jau prikrovė pilną savo spintą, drabužius sulankstė ir laiko vonios kambaryje, skalbinių spintelėje. Šią akimirką man net nesvarbu, kur mano batai. Svarbu, kad Oliveris pasikėsino į mano erdvę.

Nežinojau, kad turiu tiek energijos, kol pradėjau mėtyti sunkias dėžes ant miegamojo grindų. Jų per dvidešimt, jose žemėlapiai, diagramos, kai kuriose — perrašytos juostos. Kai keliu vieną dėžę, jos dugnas plyšta ir turinys kaip žąsų pūkai nuplevena man ant kojų.

Dundesys pasiekia Oliverio ausis. Jis įeina į miegamąjį, kai aš už durų statau dėžių sieną. Ji siekia jam klubus, bet jis ją perlipa.

— Atleisk, bet jos čia neliks, — sakau jam.

— Kas yra? Tavo batai vonios kambaryje po kriaukle.

— Klausyk, svarbu ne batai, o erdvė. Nenoriu tavęs savo spintoje. Nenoriu tavo banginių juostų, — paspiriu artimiausią dėžę, — tavo banginių aprašymų, nenoriu tavo dėžių savo spintoje, ir taškas.

— Nesuprantu, — tyliai sako Oliveris, ir man jau aišku, kad jį užgavau. Jis paliečia dėžę arčiausiai mano dešinės pėdos, ramiomis akimis apžvelgia turinį, tuos suglamžytus popierius, tikrindamas, ar nenukentėjo, su tokiu gležnu švelnumu, kurio nesu įpratusi matyti.

Tai trunka kelias minutes: aš čiumpu dėžę ir išmetu į koridorių, Oliveris ją pakelia ir įstumia atgal į miegamąjį. Akies kampučiu matau Rebeką, šešėlį už dėžių sienos koridoriuje.

— Džeine, — atsikrenkštęs ištaria Oliveris, — gana.

Nė nepajuntu, kaip pratrūkstu. Griebiu šūsnį popierių iš suplyšusios dėžės ir sviedžiu į Oliverį, jis krūpteli, lyg jie būtų sunkūs.

— Kad aš jų daugiau nematyčiau. Man tai įgriso, Oliveri, tu man irgi įgrisai, negi nesupranti?

— Sėsk, — sako Oliveris.

Nesėdu. Jis stveria mane už pečių ir bando pasodinti, aš išsprūstu, išspirdama tris ar keturias dėžes į koridorių. Vėl atrodo, lyg žiūrėčiau spektaklį iš viršaus, iš balkono. Lyg stebėčiau peštynes, užuot jose dalyvavusi, nebejaučiu atsakomybės; nebereikia svarstyti, iš kur tas kūno ar sielos karingumas, kodėl net užsimerkusi staugiu. Matau, kaip išsiveržiu iš Oliverio glėbio, stulbinamas žygdarbis, nes jis mane laikė iš visų jėgų. Griebiu dėžę ir iš paskutiniųjų užkeliu ant turėklo. Etiketėje parašyta, kad joje — banginio ūsų pavyzdžiai. Darau taip, nes suprantu, kad Oliveris padūks.

— Nedrįsk, — sako jis, braudamasis per dėžes koridoriuje. — Kalbu rimtai.

Pakratau dėžę, kuri, regis, dar pasunkėjo. Šią akimirką neprisimenu, dėl ko susiginčijome. Dėžės apačia plyšta, turinys pabyra per du aukštus.

Oliveris ir aš įsikimbame į turėklą, žiūrėdami, kaip medžiaga sklando ore — popierius it plunksnos ir sunkesni plastiko maišeliai su pavyzdžiais, šie, atsitrenkę į keramines plyteles apačioje, pašoka. Iš tos vietos, kur stovime, nematyti, ar daug sulūžo.

— Atsiprašau, — šnibždu, bijodama pažvelgti į Oliverį. — Nesitikėjau, kad taip atsitiks. — Oliveris neatsako. — Aš viską sutvarkysiu. Sudėsiu. Laikyk mano spintoje ar kur nori. — Pamėginu rinkti artimiausius aplankus it imčiau derlių. Nežiūriu į Oliverį, nematau, kaip jis artinasi prie manęs.

— Kale! — Jis griebia mane už riešų.

Jo žvilgsnis perveria it peilis, lyg išniekindamas, sako man, kokia esu menka. Jau mačiau tokias akis, bandau prisiminti kada, bet tai nelengva, kai jauti, kad merdi. Jau mačiau tokias akis. Kale, pasakė jis.

Tai manyje, tūno daug metų.

Kai man sulinksta keliai, o ant riešų lieka raudoni rumbai, pradedu atgauti sielą, kurios neturėjau nuo vaikystės. Jėga, galinti išjudinti miestą, pagydyti širdį ir prikelti mirusiuosius, veržiasi, auga, kyla ir (kale) telkiasi. Palaikoma vien buvusių svajonių apie ateitį, ištrūkstu iš Oliverio gniaužtų ir iš visų jėgų trenkiu jam per veidą.

Oliveris paleidžia kitą mano riešą ir žengia žingsnį atgal. Išgirstu riksmą ir vėliau suprantu, kad rėkiu aš pati.

Jis trina ranka raudoną skruostą, atlošęs galvą, kad neprarastų išdidumo. Vėl į mane pažvelgia šypsodamasis, bet lūpos glebios it atrakcionų klouno.

— Matyt, tai neišvengiama, — sako jis. — Koks tėvas, tokia ir duktė.

Tik kai jis ištaria žodžius, kurių nevalia sakyti, pajuntu, kaip mano pirštai susiduria su jo oda, palikdami žymę. Tik tada pajuntu skausmą, it kraujas plūstantį nuo krumplių į riešą ir vidurius.