Джоди Пиколт: Kuprotojo banginio dainos

Per dvidešimt metų mes daug sužinojome apie įvairias kuprotųjų banginių dainas, bet apie jų tikslą beveik nieko. Kadangi dainos perduodamos iš vienos patinų kartos į kitą ir dainuojamos tik veisimosi vietose, manoma, kad jomis priviliojamos patelės. Ko gero, būtina mokėti čionykštės populiacijos dainą, kad galėtum poruotis, o variacijos ir puošmenos, matyt, papildomos paskatos. Tai paaiškintų banginių dainų sudėtingumą, poreikį žinoti madingiausią dainą — patelės renkasi porą pagal atliekamą dainą. Anot kitos teorijos, dainos skirtos ne patelėms, o kitiems patinams, tai lyg savotiškos akustinės patinų špagos kaunantis dėl patelės. Daug patinų iš tikrųjų varžovų paženklinti randais.

Koks bebūtų gražiųjų garsų tikslas, dėl jų sukurta daug hipotezių ir surinkta daug informacijos apie kuprotųjų banginių elgesį. Tam tikros populiacijos banginis dainuoja tam tikrą dainą. Vadinasi, žinant kiekvienos populiacijos dainą, galima atsekti dainuojančio banginio kilmę, nesvarbu, kur daina įrašyta. Banginių dainos — dar vienas būdas jiems surasti, greta ženklinimo ir plaukmenų fotografijų. Banginių patinus galima grupuoti pagal dainuojamas dainas: pateles priskiriame grupėms pagal dainas, kurių jos klausosi.

Naujausias man iškilęs klausimas: ar teikti daugiau dėmesio atskiriems dainininkams? Ar asmeninė istorija — kas yra tas banginis, kur jis buvo pastebėtas, su kuo pastebėtas — paaiškintų, kodėl jis taip dainuoja?

Atlikau nuodugnius tyrimus. Buvau aprašytas „Newsweek“, „Christian Science Monitor“ ir „New York Times“. Tarp darbų vedžiau ir susilaukiau vaiko. Tačiau man nuolat atrodydavo, kad skiriu nepakankamai laiko tiek šeimai, tiek darbui. Kaip kalėjime, sakau aš. Kaip kalėjime. Matot, banginiai niekada nemiega. Jie kvėpuoja valingai ir turi nuolat iškilti į paviršių įkvėpti oro. Plūduriuoja vandenyno gelmėse, negalėdami pailsėti.

Bandydavau suderinti darbą ir šeimą. Pasiimdavau Rebeką ir Džeinę į keliones, klausydavausi Naujosios Anglijos kuprotųjų banginių įrašų namie, melodijos skambėdavo virtuvėje ir vonios kambaryje. Kol vieną dieną pamačiau, kaip Džeinė virtuvėje pjausto garsiakalbį. Pasakė, kad nebegali jų klausytis.

Kartą, kai Rebekai buvo penkeri, mes visi išplaukėme į Bermudų salas stebėti Rytų pakrantės kuprotųjų banginių veisimosi vietų. Buvo šilta, ir Rebeka rodė į jūrų kiaules, pro kurias plaukėme pakeliui į rifus. Džeinė vilkėjo mano lietpalčiu — prisimenu, nes danguje nesimatė nė debesėlio, bet jai nuo drėgno vėjo pašiurpdavo oda. Ji stovėjo prie mano išnuomotos valties „Voyager“ turėklo saulės nutviekstais plaukais, rausva galvos oda. Buvo smarkiai įsikibusi į turėklą; ant vandens niekada nesijausdavo tvirtai. Kai įplaukdavome į doką, eidavo mažais žingsneliais, kol įsitikindavo, kad po kojomis žemė.

Banginiai žaidžia. Kai nuplaukėme į numatytą vietą ir įmetėme į vandenį hidrofoną, už kelių šimtų jardų plūduriavo būrelis banginių. Nors įrašinėjome banginį, dainuojantį po vandeniu, negalėjome nekreipti dėmesio į kitus. Jie plekšnojo plaukmenimis į vandenį, ilgesingai vartėsi, glostydami vienas kitą nugaros pelekais. Jie kaip kulka iššokdavo iš vandens. Jie slysčiojo bangomis, baltas marmuras su juodmedžiu.

Kai liūdnos banginio dainos garsai pasklido valtyje, paaiškėjo, kad mes žiūrime meistriškai šokamą baletą, tik nežinojome pasakojamos istorijos. Valtį blaškė iš kairės į dešinę, pamačiau, kaip Rebeka čiupo Džeinei už kojos, kad nepargriūtų. Pagalvojau: „Ar šios dvi mano moterys dar kada buvo tokios gražios?“

Rebekai tebuvo penkeri, bet ji prisimena daug dalykų iš mūsų kelionės į Bermudų salas. Ne banginius. Ji gali papasakoti apie rausvą smėlį, apie Velnio Daubą, kur po kojomis plaukioja rykliai, apie vienos sodybos tvenkinį su panašia į Bermudų sala. Ji neprisimena motinos geltonu lietpalčiu, lėtai išdykaujančių kupročių ar net besikartojančių banginio šauksmų po vandeniu, nors tada paklausė: „Tėti, kodėl mes negalime jam padėti?“ Neprisimenu, ar Džeinė ką nors atsakė. Paprastai ji nekalba apie banginius.

3 Džeinė

Mano duktė šeimoje santūriausia. Tokiomis aplinkybėmis, kai aš pametu galvą, Rebeka užsisklendžia savyje. Vienas pavyzdys: pirmas jos susidūrimas su mirtimi (pastipo mylima jūrų kiaulytė Saldainiukas). Ji išvalė narvą, užkasė mažą sustingusį gyvūnėlį kieme, o aš raudojau šalia. Ji neverkė aštuonias su puse dienos, o paskui pamačiau, kad plauna indus virtuvėje, kūkčiodama taip, lyg būtų atėjusi pasaulio pabaiga. Ką tik buvo išmetusi ant grindų pusdubenį, ir aplink kojas it saulės spinduliai buvo pasklidusios šukės.

— Nematai, koks buvo gražus? — paklausė manęs.

Kai grįžtu po darbo, Rebeka jau svetainėje. Šią vasarą ji dirba gelbėtoja, pamaina baigiasi antrą, todėl visada būna namie, kai pareinu. Valgo morkų lazdeles ir žiūri „Laimės ratą“. Atsako anksčiau už dalyvius. Pamojuoja man. „Pasakojimas apie du miestus“, — sako ji, ir televizijoje suskamba varpeliai.

Rebeka basa įtipena į virtuvę. Vilki raudoną maudymosi kostiumėlį su užrašu ant krūtinės GELBĖTOJAS, užsidėjusi seną beisbolininko kepurę. Atrodo daug vyresnė negu keturiolikos su puse, kartais žmonės mano, kad mes seserys. Turbūt pažįstate ne vieną trisdešimt penkerių metų moterį, ką tik pagimdžiusią pirmą vaiką.

— Tėtis namie, — perspėja Rebeka.

— Žinau, šį rytą jis bandė man skambinti. — Mūsų žvilgsniai susitinka.

Rebeka gūžteli pečiais. Akis, tokios pat formos kaip Oliverio, ji įbeda kažkur už mano peties, bet, regis, sunkiai sutelkia dėmesį.

— Ką gi, darysime tą patį kaip visada. Pažiūrėsime filmą, kuris jam vis tiek nepatiktų, paskui sušveisime puskilogramį ledų. — Ji tingiai atidaro šaldytuvo dureles. — Valgyti nieko neturim.

Tiesa. Mes net pieną baigėme.

— Gal norėtum ko nors kito? Juk tavo gimtadienis.

— Didelio čia daikto. — Staiga ji atsisuka į duris, kur stovi Oliveris.

Jis mindžikuoja, prašalaitis savo namuose. Pavėluotai apkabina mane ir pabučiuoja į skruostą.

— Turiu blogų naujienų, — Sako šypsodamasis.

Oliveris visada daro man tokį pat poveikį, kai jį pamatau: ramina. Jis labai gražus — daug laiko praleidžia lauke, bet jo oda nei sausa, nei diržinga, kavos su ledu spalvos, švelni kaip aksomas. Akys gyvos kaip neišdžiūvę dažai, plaštakos didelės ir stiprios. Matydama jį, užpildžiusį tarpdurį, nejaučiu nei aistros, nei jaudulio. Neprisimenu, ar kada jaučiau. Jis tiesiog patogus it mėgstama batų pora.

Nusišypsau jam, dėkinga už ramybę prieš audrą.

— Nereikia sakyti, tėti. Žinojau, kad nebūsi per mano gimtadienį.

Oliveris nusišypso man, lyg sakytų: „Matai? Nėra ko triukšmauti.“

— Atleisk, dukryte, — sako jis, atsisukęs į Rebeką. — Juk žinai, kaip yra — visiems bus geriau, jei išvyksiu.

— Kam visiems? — nustembu, kad pasakiau garsiai.

Oliveris atsigręžia į mane. Jo akys blausios ir abejingos, taip žiūrima į nepažįstamą žmogų metro.

Aš nusimetu aukštakulnius ir paimu juos dešine ranka.

— Nesvarbu. Sutarta.

Eidama į svetainę, Rebeka paliečia mano ranką.

— Viskas gerai, — sušnibžda ji, pabrėždama žodžius.

— Aš išpirksiu kaltę, — sako Oliveris. — Palauk, kol pamatysi dovaną.

Atrodo, kad Rebeka jo negirdi. Ji pagarsina televizorių ir palieka mane vieną su vyru.

— Ką tu jai padovanosi? — klausiu.

— Nežinau. Ką nors sugalvosiu.

Suneriu pirštus — įsitaisiau šį įprotį, bendraudama su Oliveriu, — ir imu lipti į viršų. Pirmoje laiptų aikštelėje atsisuku ir matau, kad Oliveris seka įkandin. Ketinu paklausti, kada jis išvažiuos, bet netikėtai lepteliu: „Eik po velnių“, ir lepteliu nuoširdžiai.