Джоди Пиколт: Kuprotojo banginio dainos

Tokią istoriją pasakoju Pajūrio tyrimų kokteilių vakarėliuose, kuriuose dalyvauju su Oliveriu. Mes bendraujame su žmonėmis, teikiančiais finansinę paramą. Prisistatome kaip daktaras Džonsas ir daktarė Džons, nors aš dar neparašiau disertacijos. Mes išsmunkame lauk, kai visi ruošiasi sėsti valgyti pagrindinio patiekalo, bėgame prie automobilio ir šaipomės iš blizgučiais nusagstytų svečių suknelių ir smokingų. Mašinoje prisiglaudžiu prie vairuojančio Oliverio ir klausausi jo pasakojimų, jau girdėtų milijoną kartų, — apie laikus, kai banginių galėjai pamatyti visuose vandenynuose.

Ir vis dėlto Oliveris kažką turi. Suprantate, ką noriu pasakyti — tai pirmas vyras, kurį išvydus man užima kvapą, kartais net dabar. Jis vienintelis, su kuriuo galiu ramiai dalytis namais, gyvenimu, vaiku. Jis gali vien šypsena grąžinti mane penkiolika metų atgal. Nepaisant nesutarimų, Oliveris ir aš turime Oliverį ir mane.

Mokykloje, kurioje dirbu antradieniais, mano kabinetui skirtas valytojos sandėliukas. Po vidurdienio į duris pasibeldžia sekretorė ir praneša, kad man skambina daktaras Džonsas. Labai nustembu. Šią savaitę Oliveris namie, tvarko tyrinėjimų duomenis, bet jis paprastai neturi nei laiko, nei noro man skambinti. Jis niekada neklausia, į kokią mokyklą einu. „Pasakykite jam, kad aš užsiėmusi“, — sakau ir paspaudžiu magnetofono mygtuką. Kambarį pripildo balsai: AAAAA EEEEEIIIII. Per daug gerai pažįstu Oliverį ir neketinu žaisti jo žaidimų. OOOOO UUUUU. Aū. Aū.

Oliveris yra Įžymybė. Kai susipažinome, dar nebuvo, bet šiandien jis vienas garsiausių banginių ir jų elgesio tyrinėtojų. Padarė atradimų, sukrėtusių mokslo pasaulį. Jis taip puikiai žinomas, kad žmonės fotografuoja mūsų pašto dėžutę, matyt, norėdami pasigirti: „Buvau ten, kur gyvena daktaras Džonsas.“ Svarbiausias Oliverio tyrinėjimų objektas — banginių dainos. Pasirodo, kad banginių būriai dainuoja tas pačias dainas (Oliveris jas įrašė), perduodamas iš kartos į kartą. Nelabai išmanau apie jo darbą, bet kalta ne tik aš. Oliveris nebepasakoja, kas jam sukasi galvoje, o aš kartais užmirštu paklausti.

Be abejo, Oliverio karjera svarbesnė. Jis perkėlė mus į Kaliforniją, įsidarbinęs San Diego pajūrio tyrimų centre, bet paaiškėjo, kad tikroji jo aistra — Rytų pakrantės kuprotieji banginiai. Vos atsidūrusi San Diege, panorau išvykti, bet Oliveriui nieko nepasakiau. Pasižadėjau — ir laimėje, ir varge. Oliveriui teko skristi atgal į Bostoną, o aš likau su kūdikiu mieste, kuriame amžinai vasara, o sniegu niekada net nekvepia.

Aš neatsiliepsiu.

Aš nebesitaikstysiu, garbės žodis.

Nieko baisaus, kad aš negroju pirmuoju smuiku; bet nenoriu, kad taip atsitiktų Rebekai. Jai keturiolika, ji geba pažvelgti į savo gyvenimą iš platesnės perspektyvos — aš to neišmokau net trisdešimt penkerių, — ir nemanau, kad jai patinka, ką mato. Parvykęs namo — tai būna retai, — Oliveris daugiau laiko praleidžia kabinete negu su mumis. Tai, kas nesusiję su jūra, jo nedomina. Jo elgesys su manimi — vienas dalykas: mes turime bendrą praeitį, aš pati kalta, kad jį pamilau. Bet Rebeka neketina aklai juo pasitikėti tik dėl to, kad jis — jos tėvas. Rebeka viliasi.

Girdėjau apie paaugles, kurios pabėga iš namų, pastoja ar meta mokyklą, girdėjau, kad tokios bėdos susijusios su nesutarimais namuose. Todėl pateikiau Oliveriui ultimatumą. Rebekos penkioliktas gimtadienis kitą savaitę sutampa su Oliverio numatoma kelione į kuprotųjų banginių veisimosi vietą Pietų Amerikos pakrantėje. Oliveris ketina vykti. Aš liepiau jam likti čia.

Norėjau pasakyti: „Ji — tavo duktė. Mes taip susvetimėjome, kad susitikę nebepažįstame vienas kito, bet nugyvenome kartu ilgą laiką, ir ką tu dabar ketini daryti?“

Viena priežasčių, kodėl laikau liežuvį prikandusi, — Rebekos lėktuvo katastrofa. Duktė pateko į avariją per mano vaidą su Oliveriu, ir aš iš paskutiniųjų stengiuosi, kad daugiau taip neatsitiktų. Neprisimenu, dėl ko susibarėme, bet aš išdėjau jam viską į akis, ir jis man trenkė. Čiupau vaiką (Rebekai buvo pusketvirtų metų) ir išskridau pas tėvus. Pasakiau mamai, kad skirsiuos su Oliveriu, jis beprotis ir dar mane muša. Paskambino Oliveris ir pasakė, kad jam nesvarbu, ką aš darau, bet vaiko pasiimti neturiu teisės. Pagrasino teismu. Nuvežiau Rebeką į oro uostą ir pasakiau: „Atleisk, mažute, bet aš negaliu pakęsti to žmogaus.“ Papirkau stiuardesę šimtu dolerių, kad priimtų dukrą į lėktuvą, o jis sudužo Di Moine. Atsipeikėjau ūkininko kukurūzų lauke, žiūrėjau į rūkstančias sudužusio lėktuvo nuolaužas. Atrodė, kad jis vis dar juda. Tarp duženų gūdžiais balsais stūgavo vėjas. O man už nugaros tėvo glėbyje buvo susirangiusi Rebeka, apsvilusi, bet sveika, viena iš penkių likusių gyvų keleivių. Ji geltonplaukė ir strazdanota kaip Oliveris. Ji graži kaip jis. Oliveris ir aš pažvelgėme į vienas kitą, ir tada supratau, kodėl likimas privertė mane pamilti Oliverį Džonsą: jis ir aš sukūrėme vaiką, sužavėjusį net nepalenkiamą žemę.

2 Oliveris

Havajų ir Vest Indijos kupročiai man atrodo ne tokie nelaimingi, kaip banginiai Naujosios Anglijos pakrantėse. Jų dainos žaismingos, trūksmingos, gyvos. Veikiau smuikai negu obojai. Kai žiūri, kaip jie pasineria ir iškyla, aiškiai matyti savitas džiaugsmingas grakštumas. Jų aptakūs kūnai raitosi jūros piltuve, siekia dangaus; ištiesę pelekus, jie kyla iš vandenyno gelmių it antrą kartą ateinantis Kristus. Bet Stelvageno Kranto kuprotųjų banginių dainos skverbiasi iki pat kaulų, užtvindo sielą. Pamilau šiuos milžinus, pirmą kartą išgirdęs jų šauksmus — klaikius, plačiai girdimus, neramius it širdies plakimas, kai bijai būti vienas. Kartais, klausydamasis Šiaurės Atlanto kuprotųjų banginių įrašų, nepajuntu, kaip imu kūkčioti.

Su Rodžeriu Peinu pradėjau dirbti Bermudų salose 1969 metais, kai jis ir jo bendradarbis Skotas Makvėjus priėjo išvadą, kad kupročių — megaptera novaeangliae — skleidžiami garsai iš tikrųjų yra dainos. Tiesa, dainos apibrėžimai labai įvairūs, bet dauguma sutaria, kad tai „dainininko sujungtų į derinį garsų seka“. Banginių dainų sandara tokia: vienas ar keli garsai sudaro frazę, frazė kartojama ir tampa tema, o kelios temos sudaro dainą. Daina vidutiniškai trunka nuo septynių iki trisdešimties minučių, dainininkas kartoja ją ta pačia tvarka. Pagrindinės garsų rūšys septynios, kiekviena su variacijomis: dejonė, klyksmas, čirškimas, pupsėjimas, aiksėjimas, terškimas ir parpimas, įvairių populiacijų banginių dainos skirtingos. Metams bėgant, dainos pamažu keičiasi pagal įprastus kaitos dėsnius; visi banginiai išmoksta pokyčius. Banginiai nedainuoja mechaniškai, jie kuria, įtraukdami naujus derinius į senas dainas, — anksčiau šis gebėjimas buvo priskiriamas tik žmogui.

Žinoma, tai tik teorijos.

Aš ne visada tyrinėjau banginius. Pradėjau zoologo karjerą nuo vabalų, paskui pakilau iki šikšnosparnių, pelėdų, galiausiai — banginių. Pirmą kartą išgirdau banginį prieš daugelį metų, išplaukęs iš laivo irkline valtimi ir atsidūręs tiesiai virš kupročiaus. Klausiausi jo dainos, drebinančios valties apačią.

Mano įnašas — atradimas, kad dainuoja tik patinai. Tokia hipotezė jau buvo iškelta, bet neįrodyta, nes reikėjo kaip nors nustatyti banginio lytį jūroje. Apžiūrėti banginių apatinę pusę buvo įmanoma, bet pavojinga. Remdamasis genetika, įrodžiau, kad lytį galima nustatyti iš ląstelių. Galop sukūriau biopsijos strėlę, iššaunamą iš modifikuoto harpūno. Strėlei pataikius į banginį, lynas išplėšdavo ketvirčio colio storumo odos gabalėlį. Strėlė buvo ištepta antibiotikais, kad neužkrėstų banginio. Po daugybės nesėkmingų bandymų galiausiai sukaupiau pakankamai pavyzdžių. Iki šios dienos vieninteliai užregistruoti banginių dainininkai yra patinai, patelių neaptikta.