Джоди Пиколт - Kuprotojo banginio dainos

Ištiesiu kitą pusę jai. Nusišypso. Atsikanda dar didesnį kąsnį negu aš. Iš burnos varva sultys, bet ji nebando jų nusišluostyti. Suvalgo obuolį iki šerdies. Paskui atidaro langą ir išmeta graužtą ant kelio. Iškiša galvą pro langą. Plaukai užkrenta ant veido, paslėpdami vienus bruožus, išryškindami kitus.

Staiga kitoje kelio pusėje į šalį metasi motociklas. Jis pralekia taip arti, kad tėvas sunerimsta, o aš nebegaliu susikaupti. Doplerio reiškinys, mąstau, klausydamasi vis tylesnio dingstančio motociklo variklio žviegimo. Bet iš tikrųjų jis nedingsta. Jis tik laikinai išnyksta iš mano regėjimo lauko.

Motina sugauna mano žvilgsnį: būk stipri dėl manęs. Būk stipri dėl manęs. Ši nebyli giesmė pripildo limuziną. Tai, kad tėvas nieko negirdi, irgi šį tą reiškia. Motinos mintys sklinda bangomis, neša mane prie jos it potvynis: aš myliu tave. Aš myliu tave.

7 Samas

Tu nepatikėsi, bet, kai buvau mažas, tėvas daržinės pastogėje laikė seną nebeveikiantį radiją, ir aš manydavau, kad pataisę išgirstume senų radijo programų tekstus: „Eimosą ir Endį“, „Pepsodent“ reklamą, Ruzvelto vakarines kalbas. Vaizduodavausi, kad balsai traškės kaip trūkinėjantis telefono ryšys, prarydami skiemenis. Kasdien zyzdavau tėvui apsukti žalią laidą aplink geltoną arba pabaksnoti didžiulį duobėtą garsiakalbį, bet jis liepdavo man dirbti savo darbus, ir skalsu kalbos.

Kai aš gimiau, tėvui buvo beveik penkiasdešimt, o šis radijas, ko gero, buvo iš jo jaunystės laikų, ir jis neleisdavo man prie jo prikišti nagų. Atrodė taip, kaip jį įsivaizduoji: didelis, lygaus žvilgaus raižyto raudonmedžio su vario inkrustacijomis, garsiakalbis didesnis už mano veidą, nuo kryčio įtrūkusi skalė. Tėvas, suraukęs antakius, kantrus, paskui mane eidavo į pastogę šienui prie atbrailos, kur stovėjo radijas, įspūdingas kaip dabartinis automatinis patefonas. Maldaudavau jo pasikrapštyti, sutaisyti kaip traktorių ir rankinį siurblį (jis buvo visų galų meistras), maldaudavau, nes norėjau išgirsti tėvo istoriją.

Tėvas man ne kartą sakė, kad neturi kantrybės čiupinėtis su elektros prietaisais, kaip jis juos vadino. Jis man liepė tinkamiau panaudoti laiką. Bet šis radijas turėjo paslaptį. Nežinau, kodėl jis stovėjo pastogėje šienui.

Sulaukęs keturiolikos, pasiėmiau iš bibliotekos knygą apie elektroniką ir pradėjau žaisti su visais susirangiusiais juodais ir raudonais laidais, kuriuos radau namie. Mane apžavėjo raizginiai. Išardžiau savo žadintuvą ir vėl sudėjau. Net išmontavau konvejerį, kuriuo rūšiuodavome obuolius turgui. Pradėjau domėtis ir kitų daiktų viduriais. Tai dariau, neatkreipdamas tėvo dėmesio. Pagaliau vieną sekmadienį nuėmiau radijo užpakalinę plokštę ir, bijodamas imtis ko nors daugiau, palikau prie pat radijo kitai dienai.

Bet tą naktį pradėjo pūti obuoliai. Tai ir keisčiausia. Mes turėjome šimtą akrų, ir ši liga, tikra Dievo rykštė, pamažu, maždaug po dvidešimt akrų per naktį, plito iš rytų į vakarus, pažeisdama mūsų geriausias obelis. Visą kitą dieną purškėme ir genėjome, išbandėme viską. Antrą naktį nuo medžių ėmė kristi „Macoun“ obuoliai. Tėvas vėl pradėjo rūkyti, nors buvo metęs. Jis pažiūrėjo, kiek sąskaitoje likę pinigų. Vidury nakties aš nusėlinau į pastogę šienui. Gulėjau ant sudžiūvusios žolės ir motiejukų krūvos, vaizduodamasis svingo bigbendo garsus ir saldžiųjų „The Andrews sisters“ balsus, pripildančius skliautus ir nusėdančius ant beicuotų sijų. Paskui prisukau užpakalinę plokštę prie radijo.

Nesitikėk stebuklų, tais metais praradome pusę derliaus. Nuostoliai niekaip nesusiję su prakeiktu radiju; kaltas parazitas, kurio mokslinį vardą pamiršau. Ką aš išmaniau, būdamas keturiolikos? Mažos baltos lervos kaip kolorado vabalų, tik pavojingesnės. Kai tėvai po šešerių metų persikėlė į Floridą, atidaviau radiją į taisyklą. Man buvo dvidešimt, vis dar tikėjausi išgirsti Herbą Alpertą, o gavau Madoną. Nusijuokiau, išgirdęs iškraipytą kaip seno gramofono jos balsą.

Tai niekaip nesusiję su obuoliais, ar jau sakiau?

8 Oliveris

(Iš straipsnio, kurį Oliveris sėdo rašyti Teriologijos žurnalui:)

Tikiuosi, jos niekada nesugrįš.

Detali Šiaurės Atlanto vandenyno rytinės dalies (Peinas ir kt., 1983) ir Šiaurės Atlanto vakarinės dalies atogrąžų juostos ir vidutinių platumų kuprotųjų banginių dainų analizė parodė, kad dainos sparčiai ir vis labiau keičiasi, paklusdamos nerašytiems permainų dėsniams.

Anksčiau manyta, kad kuprotieji banginiai dainuoja tik žiemos mėnesiais, užėmę vidutinių platumų žiemojimo vietas, be to, migruodami iš šių vietų ir į jas (Tompsonas ir kt., 1979, ir kt.). Atrodo, kad mūsų stebėjimai nuo birželio iki rugpjūčio arktinės juostos Stelvageno Kranto maitinimosi zonoje patvirtina šiuos pranešimus. Maždaug 14 valandų įrašuose vidury sezono girdėjome tik atskirus garsus ir jokių dainų.

Ji turi grįžti, antraip nebūtų pasiėmusi Rebekos. Bet Oliveris Džonsas neatsiprašinės. Ji klysta. Ji kalta. Mano veide dar likusi jos antausio žymė.

Dar neseniai vieninteles baigtines kuprotųjų banginių dainas arktinės juostos maitinimosi vietoje buvo įrašęs Maksvinis ir kt. (1983). Vėlyvą rugpjūtį ir ankstyvą rugsėjį pietryčių Aliaskos vandenyse buvo padaryti du įrašai. Jie, penkių vasarų, 155 dienų klausymosi rezultatas, pasirodė besantys kuprotųjų banginių iš Šiaurės Atlanto rytinės dalies žiemojimo vietos dainų sutrumpintos versijos, kuriose girdėti tie patys garsų deriniai ta pačia tvarka, kaip Havajų dainose iš atitinkamų žiemos sezonų.

Nežinau, kas jų pastaruoju metu apsėdo. Elgiasi ne taip kaip visada. Pastaruoju metu atsiduria ten, kur aš jos visiškai nesitikiu, reikalaudama, laukdama dalykų, kurių negaliu duoti. Turėtų žinoti, ką mokslininkui reiškia paieška, pėdsakas, jaudulys. O dabar. Ji man sudavė — smarkiai.

Keisčiausias buvo jos veidas, kai man sudavė. Jai skaudėjo labiau negu man. Mačiau iš akių, kad ji išniekinta, kad jos įvaizdis sunaikintas.

Čia mes pranešame apie pirmuosius baigtinių kuprotųjų banginių dainų įrašus arktinės juostos maitinimosi vietoje Šiaurės Atlante ir pateikiame įrodymus, iš kurių išplaukia, kad: a) rodos, banginiai pradeda dainuoti prieš migraciją ir b) arktinės juostos maitinimosi vietose yra įprasta dainuoti rudenį. Stebėjome ir darėme įrašus netoli Stelvageno Kranto (Masačūsetso valstija), ilgo seklumų regiono į šiaurę nuo Menkių kyšulio pietinėje Meino įlankos pusėje. Šiame regione kasmet sezoniškai apsigyvena grįžtančių kuprotųjų banginių populiacija (Majas, 1982,3), kuri čia maitinasi (Heinas ir kt., 1981).

Praėjusį kartą buvo ruduo. Ji išvažiavo vėlyvą rugsėjį, pasiėmusi vaiką. Kai po avarijos pamačiau ją ligoninėje, atrodė palūžusi, ne perkeltine prasme, panaši į grūdintą stiklą, kuris suskilo. Kas būtų patikėjęs, kad taip vėl atsitiks. Bet jos vyras tesėjo pažadą. Oliveris Džonsas jai netrenkė. Ji prasimanė priežastį išvykti. Kokią — atsuk prisiminimus kaip garsajuostę, prisimink protrūkį: peršėjimas, mano juokas. Paskui žodžiai, praeities, nuo kurios ji nori pabėgti, patvirtinimas: koks tėvas, tokia ir duktė, koks tėvas, tokia ir duktė.

Mes aprašėme dainų struktūrą, naudodamiesi nusistovėjusiais terminais: trumpai tariant, kuprotųjų banginių dainas sudaro sekvencija pavienių temų, pasikartojančių iš anksto žinoma tvarka; kiekviena temų sekvencija laikoma daina; visos dainos, atliekamos vieno banginio be perstojo ilgiau kaip minutę, sudaro sesiją (Džonsas, 1970).