Джоди Пиколт - Susitarimas

Skiriu šį romaną savo broliui Džonui,

kuris žino, kiek kainuoja nesvarumo sąlygoms skirtas tualetas, kaip taisyklingai rašomas žodis „tetris“ ir kaip surasti mano kompiuteryje netyčia prasmegusį romano skyrių. Turbūt ir pats žinai, koks man atrodai nuostabus.

PADĖKA

Kai rinkau medžiagą šiai knygai, vos pasikalbėjus su kuo nors, tekstas iš karto pakisdavo, ir ilgainiui knyga pasidarė kažin kokia visai kitokia, nei tikėjausi, gerokai gerokai geresnė. Taigi už profesinį ir beletristinį indėlį norėčiau padėkoti daktarui Robertui Racusinui, daktarei Tiai Horner, daktarui Jamesui Umlasui; Paulai Spaulding, Candace Workman, policijos patruliui Billui McGee, Alexiui Aldahondo, Kirsty DePree, Julie Knowles, Cyrenai Koury ir draugams; Graftono apygardos pataisos darbų kolonijos vadovui Siedney’ui Birdui; kriminalinės policijos seržantui Frankui Moranui, patrulių tarnybos seržantui Mike’ui Evansui ir Hanoverio (Naujasis Hampšyras) policijos departamento viršininkui Niekui Giacconei. Dar kartą ačiū mano pirmosioms kritikėms - Janei Picoult ir Laurai Gross; ačiū ir Beccy Goodhart, kuri su kitais Morrow darbuotojais padeda man atgauti pasitikėjimą leidybos pramone. Ir galiausiai keliu taurę už savo svajonių komandą, dirbusią iki vėlumos, sunkiomis sąlygomis ir be atlygio, - teisininkus Andreą Greene, Allegrą Lubrano, Chrisą Keatingą ir Kiki Keating.

PIRMA DALIS

Kaimynų berniukas

DABAR

1997-ųjų lapkritis

Nebebuvo ko sakyti.

Jis apgaubė ją savo kūnu, o ji apkabinusi vaizdavosi jį visais gyvenimo tarpsniais - penkiametį, vis dar šviesiaplaukį; vienuolikmetį, augantį; trylikametį, vyriškomis rankomis. Nutviekstą mėnesienos - tamsiomis migdoliškomis akimis nakties dangaus fone. Ir ji įkvėpė jo odos kvapo.

- Aš tave myliu, - pasakė.

Jis pabučiavo taip švelniai, kad jai net dingtelėjo - ar tik nebus pasirodę. Ji šiek tiek atsitraukė pažiūrėti jam į akis.

Ir tada driokstelėjo šūvis.

Nors nuolatinio užsakymo nebuvo, tolimasis kampinis stalelis Happy Family kinų restorane penktadienio vakarą visada būdavo paliekamas Hartams ir Goldams, kurie čia lankėsi jau seniausiai, kiek tik visi pamena. Prieš daug metų jie ateidavo su vaikais ir pilname žmonių salės kampe taip apsistatydavo aukštomis vaikiškomis kėdutėmis ir sauskelnių krepšiais, kad padavėjai su garuojančiais patiekalais vos pajėgdavo numanevruoti iki stalo. O dabar jau tik ketvertas apie šeštą valandą triukšmingai įžengdavo vienas paskui kitą ir susirinkę smarkiai susiglausdavo, lyg tarp jų veiktų kažin kokia magnetinė trauka.

Džeimsas Hartas atvažiavo pirmas. Jis po pietų operavo ir baigė netikėtai anksti. Paėmė nuo stalo valgomąsias lazdeles, ištraukė iš popierinio maišelio ir kruopščiai suėmė pirštais kaip chirurginius instrumentus.

- Labas, - pasisveikino Melanė Gold, staiga išdygusi priešais. - Tikriausiai aš per anksti.

- Ne, - paprieštaravo Džeimsas. - Kiti vėluoja.

- Tikrai? - Pečių krestelėjimu ji nusimetė apsiaustą, susuko ir pasidėjo šalia. - O aš taip vyliausi, kad ateisiu per anksti. Kažin, ar kada esu atėjusi per anksti.

- Žinai, - tarė Džeimsas pamąstęs, - tikrai kažin.

Juodu siejo tik viena - Augusta Hart, - bet Guste kol kas nebuvo atvažiavusi. Taigi sėdėjo nejaukiai šnekučiuodamiesi, nes žinojo vienas apie kitą itin asmeniškų dalykėlių, papasakotų ne vienas kitam, o Gustės Hart prasitartų savo vyrui lovoje ar Melanei prie kavos puodelio. Džeimsas kostelėjo ir mikliai pasukiojo apie pirštus valgomąsias lazdeles.

- Kaip manai, - kreipėsi į Melanę šypsodamas, - ar nederėtų man viską mest? Tapt valkata?

Melanė paraudo - kaip visada, kai būdavo įstumiama į keblią padėtį. Daug metų išsėdėjusi prie bibliotekinio informacijos stalo, gaubiančio juosmenį kaip krinolinas, į konkrečius klausimus ji atsakinėdavo lengvai, o bet ko atrėžti nemokėjo. Jeigu Džeimsas būtų pasiteiravęs: „Kiek dabar gyventojų Adis Abeboje?“ arba „Gal pasakytum, kokie chemikalai yra nuotraukų ryškinimo vonelėje?“ - ji tikrai nebūtų nuraudusi, nes atsakymai jam būtų neįžeidūs. O kas čia per klausimas - apie valkatavimą?! Ko gi jis siekia?

- Tai būtų nepakenčiama, - atsakė Melanė, stengdamasi kalbėti lengvabūdiškai. - Turėtum užsiaugint ilgus plaukus ir įsivert į spenelį auskariuką ar panašiai.

- Ar man nederėtų žinot, kodėl tu kalbi apie spenelio auskariuką? - žengdamas prie stalelio paklausė Maiklas Goldas. Pasilenkė ir palietė žmonai petį - po daugelio santuokos metų tai reiškė apkabinimą.

- Net nesitikėk, - atsakė Melanė. - Ne aš to auskariuko noriu, o Džeimsas.

Maiklas nusijuokė.

- Manau, tai užtikrintas pagrindas prarast mediko pažymėjimą.

- Kodėl? - Džeimsas net susiraukė. - Prisimeni Nobelio premijos laureatą, kurį sutikom aną vasarą plaukdami į Aliaską? Jis buvo žiedą įsivėręs į antakį.

- Visai teisingai, - pasakė Maiklas. - Sukurt eilėraščiui vien iš keiksmų medicinos specialisto pažymėjimo nereikia. - Jis išvyniojo servetėlę ir patiesė ant kelių. - Kur Guste?

Džeimsas pažvelgė į laikrodį. Pagal tą laikrodį jis gyveno. Guste apskritai laikrodžio nesinešiojo. Tuo varė jį iš proto.

- Turbūt nuvežė Keitę pas draugę pabūt su nakvyne.

- Dar neužsakinėjot? - paklausė Maiklas.

- Užsako Guste, - pasiteisino Džeimsas.

Guste paprastai atsirasdavo pirmoji; kaip ir visuose kituose reikaluose, kaip tik ji užtikrindavo, kad vakarienė praeitų sklandžiai.

Tartum prišaukta vyro, Augusta Hart įpuolė pro kinų restorano duris.

- Dieve, kaip aš pavėlavau, - pasakė viena ranka segiodamasi paltą. - Jūs neįsivaizduojat, kokią turėjau dienelę. - Trys klausytojai atsisuko į ją, tikėdamiesi išgirsti dar vieną šlykščią istoriją, tačiau Guste pamojo padavėjui. - Kaip paprastai, - pasakė linksmai šypsodama.

Kaip paprastai?! Melanė, Maiklas ir Džeimsas susižvalgė. Ir viskas?

Guste buvo profesionali patarnautoja laukikė. Ne iš tų patarnautojų, kurie patarnauja restorano lankytojams, o aukojanti laiką - kad neturėtų jo aukoti kas nors kitas. Neturintys laiko Naujosios Anglijos gyventojai kreipdavosi pagalbos į jos firmą „Kitų žmonių laikas“, kai nenorėdavo gaišti eilėje automobilių registracijos skyriuje arba kiaurą dieną laukti kabelinės televizijos meistro.

Ji ėmė tramdyti savo garbanotus raudonus plaukus.

- Iš pradžių, - tarė įsikandusi plaukų gumelę, - visą rytą grūdausi automobilių registracijoj, kur net ir ramiausiu metu tikras siaubas. - Ji narsiai rišosi „arklio uodegą“, tartum grumdamasi su elektros srove. Kilstelėjo galvą, žvilgtelėjo į visus. - Taigi stoviu antra eilėj... suprantat, jau priešais tą langelį... ir tada tarnautojui, prisiekiu Dievu, širdies smūgis. Tiesiog ima galuotis registracijos biure ant grindų.

- O siaube, - išlemeno Melanė.

- Mhm. Ypač kad panaikino eilę, taigi turėjau stot iš naujo.

- Turėtų daugiau užmokėt, - pasakė Maiklas.

- Šiuo atveju ne, - atsakė Guste. - Jau buvau užsakyta antrai valandai į Ekseterį.

- Į mokyklą?

- Taip. Pas poną Džei Fokshilą. Paaiškėjo, kad jis trečiaklasis, turintis daug atliekamų pinigų. Jam prireikė ko nors pasėdėt už jį po pamokų pagal įgaliojimą.

Džeimsas nusijuokė.

- Koksai sumanumas.

- Nėra ko nė sakyt - direktoriui tai nebuvo priimtina. Jis mane dar sugaišino paskaita apie suaugusiųjų atsakomybę, net kai paaiškinau, kad apie šį sumanymą žinojau ne daugiau už jį. O paskui važiuojant paimt Keitės iš futbolo treniruotės subliūško padanga. Kol pasikeičiau ratą ir nusigavau iki aikštės, ji jau buvo susiradusi, kas nuveš pas Zuzaną.