Джоди Пиколт: Susitarimas

Ji girdėjo savo pačios kvėpavimą, kaip roko ritmą, stelbiantį tylų Kriso lašinės kapsėjimą. Jo akys buvo blausios nuo raminamųjų, iš baimės nieko nereginčios. Guste prisėdo ant lovos krašto ir atsargiai apsikabino sūnų.

- Šš, - suramino verkiantį, įsikniaubusį motinai į krūtinę, kai vos kelios ašaros virto garsiu nebesulaikomu kūkčiojimu. - Viskas gerai.

Po kelių minučių Krisas jau ėmė tolygiai žagčioti, užsimerkė. Guste bandė jį išlaikyti prisispaudusi prie savęs, nors apkabintas stambus vaiko kūnas jau ėmė glėbti. Ji žvilgtelėjo į Džeimsą, sėdintį ant kėdės prie ligoninės lovos tartum sustingusį atkaklų sargybinį. Jam norėjosi verkti, bet nepajėgė. Džeimsas nebuvo verkęs nuo septynerių metų amžiaus.

Gustei irgi nesinorėjo verkti prie jo. Tik ne todėl, kad jis kada nors būtų sakęs, esą jai nedera. Ta paprasta tiesa, kad jis dabar nebuvo taip akivaizdžiai sutrikęs kaip ji, vertė Gustę jaustis labiau kvaile negu jautruole. Ji prikando lūpą ir pastūmė palatos duris - pratrūks jam nematant. Koridoriuje priglaudė delnus prie šaltos šlakbetonio blokų sienos ir pabandė galvoti vien apie vakarykštę dieną: kaip važiavo pirkti maisto, valė tualetą apatiniame aukšte, kaip apšaukė Krisą, palikusį pieną virtuvėje ant stalo per visą dieną - tas ir sugižo. Vakar, kai viskas turėjo prasmę.

- Atleiskit.

Guste pasuko galvą ir išvydo aukštą tamsiaplaukę moterį.

- Aš kriminalinės policijos seržante Maronė, iš Beinbridžo nuovados. Ar jūs ponia Hart?

Guste linktelėjo, pakratė policininkės ranką ir paklausė:

- Tai jūs juos ir radot?

- Ne, ne aš. Bet buvau iškviesta į nusikaltimo vietą. Turiu užduot jums keletą klausimų.

- Ak, - tarė Guste nustebusi. - O aš maniau, kad gal jūs atsakysit į manuosius.

Detektyve Maronė nusišypsojo. Guste net apstulbo - kokia graži dėl staigios nuotaikos permainos pasidarė pašnekovė.

- Jūs atsakysit man, aš atsakysiu jums.

- Vargu ar labai padėsiu, - prisipažino Guste. - O ką jūs norit sužinoti?

Detektyve išsitraukė bloknotą ir tušinuką.

- Ar jūsų sūnus buvo sakęs, kad vakare kur nors važiuos?

- Taip.

- Ar sakė kur?

- Ne. Bet jam jau septyniolika, o anksčiau visad elgdavosi labai atsakingai. - Guste žvilgtelėjo į palatos duris. - Iki šiandien, - pridūrė.

- Aha. Ar pažinot Emilę Gold, ponia Hart?

Guste iš karto pajuto akyse kaupiantis ašaras. Sumišusi nusibraukė jas plaštaka.

- Taip. Ėmė... man buvo kaip dukra.

- O kas ji buvo jūsų sūnui?

- Draugė. - Guste sutriko dar labiau. - Ar Emilė buvo įsivėlusi į ką nors neteisėto ar pavojingo? Ar dėl to Krisas važiavo per netikusį rajoną? - Guste nesuvokė savo mintis dėstanti balsu, kol pastebėjo surauktus detektyvės Maronės antakius.

- Per netikusį rajoną?!

- Na... - Guste nuraudo. - Mes žinom, kad kažkas šovė.

Pūkštelėjo užverčiamas detektyvės bloknotas, ji žengė prie durų.

- Dar norėčiau pasikalbėt ir su Krisu.

- Negalima, - paprieštaravo Guste užstodama kelią. - Jis miega. Jam reikia pailsėt. Beje, jis dar nė nežino apie Emilę. Mes negalėjom jam sakyt, tik jau ne dabar. Jis ją mylėjo.

Detektyve Maronė įdėmiai pažvelgė Gustei į akis.

- Galbūt. Tačiau galbūt jis ją nušovė.

ANUOMET

1979-ųjų ruduo

Iš to, kaip Melanė laiko delne kepalėlį bananų duonos, jos vyras nelabai suprato, ar ketina tą duoną valgyti ar išmesti. Ji uždarė priekines namo duris, dar spindinčias naujais dažais, ir nunešė kepalą prie dviejų kartoninių dėžių, kol kas atstojančių virtuvės stalą. Atsargiai pirštų galais suėmė prancūzišką kaspiną ir ištraukė iš po jo vizitinę kortelę, papuoštą ranka pieštu arkliu.

- „Sveiki atvykę, - perskaitė, - į ŽVENGrajonį." Tu visiems pirmiausia esi veterinaras, - pasakė ir padavė kortelę Maiklui.

Maiklas atidžiai perskaitė laiškelį, šyptelėjo ir nudraskė celofaną.

- Skanu, pasakė. - Paragausi?

Melanė išblyško. Pastarosiomis dienomis iš ryto vien pagalvojus apie bananų duoną - tiesą sakant, apie bet kokį valgį, - iki pusiaudienio jai būdavo šleikštu. Atrodė keista, nes visose knygose nėštumo tema, - o jų buvo skaičiusi daug, - rašoma, kad dabar, ketvirtą mėnesį, jau turėtų jaustis geriau.

- Paskambinsiu padėkot, - pasakė ji susigrąžindama kortelę. - Ak, Dieve. - Pažvelgė į Maiklą. - Gustas su Džeimsu. Ir jie siunčia duonos. Ar tau neatrodo, kad jie... Supranti?

- Gėjai?

- Aš tai būčiau pasakiusi, kad „kitokios gyvensenos“.

- Bet nepasakei, - tarė Maiklas išsišiepęs. Paėmė vieną dėžę ir ėmė lipti laiptais.

- Na, - diplomatiškai pareiškė Melanė, - kad ir kokia ten jų... orientacija, aš įsitikinusi - jie labai malonūs.

Tačiau rinkdama telefono numerį ir vėl klausė savęs, į kokį čia miesteliūkštį jie atsikraustė.

Važiuoti į Beinbridžą ji nenorėjo. Visai laimingai gyveno ir Bostone, nors ir toli nuo jos gimtojo Ohajo. O tas Beinbridžas irgi velniai žino kur. Ji ne per geriausiai moka megzti draugystes, tai ar negalėjo Maiklas rasti didelių gyvūnų, kuriais galėtų rūpintis, kur nors toliau į pietus?

Po trečio signalo atsiliepė moteris.

- Beprotnamis klauso, - pranešė.

Melanė metė ragelį. Surinko numerį atidžiau. Šį kartą išgirdo tą patį balsą, tik malonesnį, aiškiai sakantį:

- Hartai klauso.

- Na... aš skambinu iš gretimo namo. Melanė Gold. Norėjau padėkoti Hartams už duonelę.

- A, puiku. Gavot. Ar jau įsikraustėt?

Tyla užtruko - Melanė spėliojo, kas ta moteriškė ir kaip dera elgtis šiame krašte. Ar reikia namų tvarkytojai ar vaikų auklei išpasakoti visą savo gyvenimą?

- Ar namie Džeimsas arba Gustas? - tyliai pasiteiravo. - Aš... hm... norėčiau pati jiems prisistatyti.

- Aš esu, - atsakė moteris.

- Bet jūs ne vyras, - išsprūdo Melanei.

Guste Hart nusijuokė.

- Vadinasi, jūs manėt... oho! Nea, deja, turiu nuvilt - pastarąjį kartą, kai tikrinausi, buvau moteris. Guste, Augusta. Tik niekas manęs Augusta nevadino nuo pat močiutės mirties. Močiutė dar mėgino. Ei, ar jums šiame mieste nereikia kokios pagalbos? Džeimso dabar nėra, o aš išsikuopiau svetainę taip, kad nė vienos gyvos dulkės neliko. Nebeturiu ko veikt. - Melanei nė nespėjus paprieštarauti, Guste nusprendė už ją. - Nerakinkit durų. Būsiu po kelių minučių.

Melanei tebespoksant į telefono ragelį, į virtuvę grįžo Maiklas, nešinas didele dėže porceliano indų.

- Kalbėjai su Gustu Hartu? - Jis sukriuksėjo. - Kaip jis tau?

Ji jau žiojosi aiškinti, kai priekinės namo durys atsilapojo ir sulig vėjo gūsiu vėl užsitrenkė, vos nenulėkė nuo vyrių. Pasirodė jau kaip reikiant nėščia moteriškė išsidraikiusiais plaukais, su visai nederančia švelnia šventosios šypsena.

- Ne jis, o ji... - atsakė į klausimą Melanė. - Tikras uraganas.

Naujas Melanės darbas buvo Beinbridžo viešojoje bibliotekoje. Etatinė bibliotekininkė.

Tą nediduką plytų pastatėlį įsimylėjo iškart, nuėjusi kalbėtis dėl darbo, - pakerėta vitražo už informacijos stalo, ant katalogo spintos geltonuojančių ir kažko tebelaukiančių tvarkingai sukrautos makulatūros krūvelių, nudilusių akmeninių laiptukų, per dešimtmečius glotniai įdubusių, lyg šypsančių. Miela buvo bibliotekėlė, bet Melanės rankų čia reikėjo. Knygos buvo sugrūstos į stelažus be tvarkos, suspaustos, nekvėpuojančios, neprieinamos ieškantiems. Kai kurių romanų nugarėlės buvo lūžusios išilgai per vidurį, kartoteka apšiukšlinta visokiais popiergaliais. Bibliotekininkai Melanei atrodydavo bemaž dievai: kas gi kitas dirbtų šitokį darbą, o dar svarbiau - kas kitas žinotų atsakymus į įvairiausius klausimus? Žinojimas yra jėga, ir geras bibliotekininkas neslepia tos Dievo dovanos. Ji mokė kitus, kaip susirasti, kur ieškoti, kaip pamatyti.