Джоди Пиколт: Susitarimas

Maiklą ji įsimylėjo todėl, kad jis ją suglumino. Maiklas tada mokėsi Tafto universiteto Veterinarijos mokykloje. Atėjo prie informacijos stalo ir pateikė jai du klausimus: kur rasti mokslo darbų apie diabetu sergančių kačių kepenų pažeidimus ir ar ji nenorėtų pavakarieniauti. Atsakyti į pirmąjį klausimą jai buvo kaip riešutą perkrimsti. O antrasis atėmė žadą. Jo puikūs trumpi plaukai, per anksti suspindėję sidabru, piršo mintį apie turtus. Jo švelnios rankos, galinčios net vos išsiritusį paukštelį paskatinti gerti iš lašiklio, privertė ją visiškai naujai suvokti savo kūną.

Ir po jųdviejų vestuvių dar kelerius pirmuosius jo veterinarinės praktikos su smulkiaisiais gyvūnais metus Melanė toliau dirbo koledže. Ji vis kilo bibliotekų sistemoje, nusprendusi, kad jeigu Maiklas vieną gražų rytą nubudęs liausis savo miknę mylėti, galbūt dar žavėsis jos protu. O Maiklas mokydamasis planavo rūpintis karvėmis ir avimis, veisti arklius, tad daug metų kastravęs veislinius šuniukus ir skiepijęs nuo pasiutligės, pareiškė Melanei, kad jam reikia permainos. Visa bėda, kad nedaug kas didmiestyje laiko gyvulius.

Melanei su jos kvalifikacija nebuvo sunku įsidarbinti Beinbridžo viešojoje bibliotekoje. Tačiau Melanė buvo pripratusi prie rimtų jaunų vyrų ir moterų, prie mokslininkų, susirietusių kaip klaustukai prie savo skaitinių, prie būtinybės išprašyti lankytojus biblioteką uždarant. Beinbridžo bibliotekoje populiariausia buvo pasakėlių valanda, mat mamoms būdavo patiekiama kavos už dyką. Kartais ištisą dieną išsėdėjusi prie informacijos stalo Melanė sulaukdavo vien paštininko.

Ji ilgėjosi skaitytojo, tikro skaitytojo, tokio kaip pati. Ir sulaukė neįtikimosios Gustės Hart.

Guste ateidavo į biblioteką antradieniais ir penktadieniais. Įkrypuodavo pro siauras arkines duris ir suversdavo ant stalo visas knygas, paimtas prieš keletą dienų. Melanė kruopščiai kiekvieną atversdavo, patikrindavo įrašą kortelėje ir dėdavo ant vežimuko grąžinti į lentynas.

Guste Hart skaitė Dostojevskį ir Kunderą, ir Poupą. Ji skaitė Džordž Eliot ir Tekerėjų, ir pasaulio istoriją. Kartais prarydavo per kelias dienas. Tai labai stebino Melanę. Ir baugino. Ji, bibliotekininkė, buvo pratusi būti savo srities žinovė... tačiau dėl to padėjo daug pastangų. O Gustei Hart įgyti žinių - kaip ir visa kita - atrodė labai paprasta.

- Turiu tau pasakyt, - tarė Melanė vieną antradienį, - tikriausiai tu vienintelė šiame mieste vertini klasiką.

- Taip, - ramiai atsakė Guste. - Vertinu.

- Ar tau patiko „Artūro mirtis“?

Guste papurtė galvą.

- Neradau ko ieškojau.

O ko ji ieško, spėliojo Melanė. Nuodėmių atleidimo? Pramogos? Progos gerai išsižliumbt?

Tarsi būtų tai pasakiusi balsu, Guste susigėdusi pakėlė akis.

- Vardo.

Melanei iš karto pasidarė lengviau. Ji jautė lyg iššūkį, mestą Gustės, ryjančios sudėtingus istorinius romanus tarsi pigų skaitalą. Kai suprato, kad Guste vien perverčia lapus ieškodama kokio nors skambaus klasikinio vardo savo vaikeliui... na, Melanė turėjo pasijusti prislėgta. Bet nepasijuto.

- O kokį vardą tu duosi saviškiui? - pasiteiravo Guste.

Melanė krūptelėjo. Niekas juk nežinojo, kad ji nėščia. Dar nieko

nė nesimatė, o ji buvo gana prietaringa ir paslaptį ketino saugoti kuo ilgiausiai.

- Nežinau, - nedrąsiai ištarė.

- Na, - linksmai tarė Guste, - tada mudvi abi labi tokios.

Melanė didelė knygė, vidurinėje mokykloje turėjusi nedaug draugų ir pramogų, staiga įgijo septynių klasių išsilavinimo draugę. Užuot gožusi santūriąją Melanę, energingoji Guste kažin kaip ją papildė.

Panašiai kaip aliejus su actu - nė vieno nesinori pilti ant salotų be kito, abu drauge atrodo tokia natūrali pora, net atrodo, kad vienas sukurtas turint galvoje kitą.

Rytą pirmiausia sulaukdavo Gustės skambučio.

- Kaip ten lauke? - paklausdavo Guste, nors lygiai taip pat orai matydavosi ir pro jos pačios langą. - Ką čia man apsivilkus?

Netikėtai Melanė pasijusdavo sėdinti greta Gustės ant didelės oda apmuštos sofos, žiūrinti Gustės vestuvių albumą ir besijuokianti iš šalmus primenančių giminaičių šukuosenų. Susikivirčijusi su Maiklu ji paskambindavo Gustei, kad ši nedviprasmiškai patvirtintų jos teisumą.

Gustei jau atrodė visai patogu į Goldų namus įeiti nesibeldus. Melanė per tarpbibliotekinį abonementą gavo naujagimių vardų knygų ir paliko jas Gustės pašto dėžutėje. Melanė ėmė vilkėti Gustės nėščiosios drabužiais. Guste nupirko Melanės mėgstamiausios kavos be kofeino, kad visada būtų po ranka. Jiedvi išmoko baigti viena kitos sakinį.

- Na... - tarė Maiklas, imdamas iš Džeimso Harto jam paruošto džino su tonikų, - tai jūs chirurgas.

Džeimsas įsitaisė priešais Maiklą krėsle su aukštu atlošu. Virtuvėje girdėjosi Gustės ir Melanės balsiukai, aukšti ir saldūs lyg liepsnelių.

- Taip, chirurgas, - atsakė Džeimsas. - Beinbridžo memorialinėj baigiu doktorantūrą. Akių chirurgija. - Jis gurkštelėjo gėrimo. - Guste sakė, kad jūs perėmėt veterinaro praktiką iš Hovato...

Maiklas linktelėjo.

- Jis buvo vienas iš mano profesorių Tafte, - tarė. - Kai parašė man išeinąs į pensiją, pamaniau, gal čia atsiras vietos naujam veterinarui. - Jis nusijuokė. - Nė už dvidešimt mylių nuo Bostono galvijų nebuvo, o čia jau šiandien mačiau net šešis.

Vyrai abu nejaukiai šyptelėjo ir nuleido žvilgsnius į savo stiklines.

Maiklas kryptelėjo galvą moterų balsų pusėn.

- Tų tai neperskirsi. Guste čia taip dažnai, net pagalvoju, bene atsikraustė.

Džeimsas nusijuokė.

- Gustei reikėjo tokio žmogaus kaip Melanė. Man rodos, pasiskųst strijomis ir ištinusiomis kulkšnimis jai labiau tinka jūsų žmona, o ne aš.

Maiklas patylėjo. Turbūt Džeimsas nėštumą vertino nevienareikšmiškai, o jį domino kiekviena smulkmenėlė. Jis buvo pasiėmęs iš Melanės bibliotekos knygų, kuriose aprašyta, kaip iš gemalo susiformuoja mažytis žmogutis. Buvo užsirašęs į natūralaus gimdymo kursus. Melanei baisiai gėdijantis savo sparčiai pilnėjančio kūno, jis ja žavėjosi. Vien granatas - prinokęs, gardus - vienintelis padėdavo susilaikyti negriebus žmonos, lekiančios pro šalį. Melanė nusirengdavo tamsoje, antklodę užsitraukdavo iki smakro, atsimušinėdavo jo apkabinama. Maiklas kartkarčiais pasidairydavo į Gustę, besisukiojančią jo namuose, - penkiais mėnesiais didesnis nėštumas, nerangi, o kupina tokio pasitikėjimo savimi ir tokios energijos, tiesiog nušviečiančios ją iš vidaus, kad jis pagalvodavo: štai kokia turėtų būt Melanė.

Pažiūrėjo virtuvės pusėn, pagavo žvilgsniu išsipūtusį Gustės pilvą, judantį pirma jos.

- Tiesą sakant, - lėtai tarė, - man tai tas visas nėštumas patinka.

Džeimsas prunkštelėjo.

- Man yra tekę padirbėt ir akušeriu. Patikėkit, bjaurus reikalas.

- Žinau, - pritarė Maiklas.

- Nee. Veršiukus traukt - ne tas pat, - nenusileido Džeimsas. - Karvė nerėkia, kad už tai nudės savo vyrą. Karvės placenta nešauna per gimdyklą kaip sidabrinė kulka.

- Ak, - tarė staiga pasirodžiusi Guste, - vėl apie tuos profesinius dalykus. - Ji uždėjo ranką Džeimsui ant peties. - Mano vyras gydytojas siaubingai bijo gimdymo, - erzindama jį pasakė Maiklui. - Gal norėtumėt priimt mano kūdikį?

- Žinoma. - Maiklas išsišiepė. - Bet man dirbt maloniausia tvarte.

Guste perėmė iš Melanės rankų padėklą su sūriu ir padėjo ant

kavos stalelio.

- O aš lengvai prisitaikau.

Maiklas žiūrėjo į Gustę, prisėdusią prie savo vyro ant krėslo ranktūrio. Džeimsas net nebandė jos paliesti. Pasilenkė pro ją prie padėklo su sūriu.