Джоди Пиколт: Susitarimas

- Maiklai...

Jis pakėlė akis.

- Kad Ema sužeista ir nuvežta ligoninėn. - Jam drebėjo rankos, jis net stebėjosi galįs daryti kas būtina: nustumti Melę prie durų, susirasti automobilio raktelį, apsvarstyti, pro kur greičiausia nuvažiuoti į Beinbridžo memorialinę.

Jis spėliojo, kas būtų buvę, jei tas pokalbis telefonu būtų įvykęs vidunaktį, tas telefono pokalbis, atėmęs žadą ir net neleidęs patikėti. Širdies gilumoje numanė, kad jam būtų atėmę rankas ir kojas. O juk štai jis išvaro automobilį atbulą iš savo kiemo, puikiai laikydamasis, ir vienintelis išdavikiškas jo baimės požymis tėra nežymus skruosto trūkčiojimas.

- Ten operuoja Džeimsas, - tyliai, neaiškiai bėrė savo litaniją Melanė. - Jis žinos, su kuo mums susisiekt, ką daryt.

- Brangioji, - tarė Maiklas, tamsoje sugraibęs jos ranką, - mes dar nieko nežinom.

Važiuodamas pro Hartų namus pajuto absoliučią jų ramybę, pamatė taikingai tamsuojančius langus. Nuo viso to normalumo negalėjo nenudiegti pavydas. Kodėl mums, mąstė jis, nepastebėjęs užpakalinių žibintų Vud Holou Roudo gale, automobiliui jau sukant į miestą.

Guste gulėjo ant šaligatvio tarp trijų paauglių dygliuotomis žaliomis šukuosenomis ir poros, kuri buvo taip arti sekso, kaip tik įmanoma viešoje vietoje. Jei šitaip su savo plaukais kada nors padarytų Krisas, mąstė ji, tai mes jam... O ką jam? Tokia problema net nebuvo iškilusi. Kiek Guste prisimena, Krisas plaukus augindavo truputėlį ilgesnius, ežiuku nesikirpdavo. O dėl Romeo ir Džuljetos jai iš dešinės... na, irgi viskas aišku. Kai tik Emilei su Krisu tas pasidarė svarbu, jiedu pradėjo vaikščioti į pasimatymus, nes abu to troško.

Po keturių su puse valandos jos kliento sūnūs turėtų sėstis į geriausias vietas Metalica koncerte. Jai derėtų grįžti namo ir pamiegoti. Kol parkeliautų, Džeimsas jau būtų parsiradęs iš medžioklės (kažin, ar jau medžioklės sezonas), Keitė ruoštųsi į futbolą, o Krisas gal dar tik ristųsi iš lovos. Tada darytų tai, ką ir kiekvieną šeštadienį, kai nėra nieko suplanavusi ir kai neužgriūva giminės, - eitų pas Melanę arba Melanė ateitų pas ją, ir jiedvi šnekėtųsi apie darbą, paauglius ir savo vyrus. Ji turėjo keletą gerų draugių, tik Melanė buvo vienintelė, dėl kurios nereikėdavo švarintis namų, gražintis pačiai ir kuriai girdint galima būdavo sakyti viską nesibaiminant padarinių ar pasirodyti visiškai kvailei.

- Ponia, - kreipėsi į ją vienas iš žaliaplaukių vaikiščių, - a patrauk dūm?

Jis paklausė tokia greitakalbe, apatraukdūm, kad pirmiausia Guste pasijuto priblokšta įžūlumo. „Ne, - jau norėjo atrėžti, - nepatraukiau, nederėjo ir tau.“ Bet veikiai pastebėjo, kad jis mosuoja cigarete, - ji bent jau tikėjosi, kad paprasta, - jai prieš nosį.

- Ačiū, ne, - atsakė purtydama galvą.

Neįtikėtina, kad yra tokių paauglių, - jos Krisas atrodė visai kitos rūšies. Tikriausiai tie vaikai su stegozauro pavidalo šukuosenomis ir odos liemenėmis šitaip pasirodo tik laisvalaikiu, o kai bendrauja su tėvais, būna atvirtę išsipraususiais, mandagiais paaugliukais. Juokinga, tarė mintyse pati sau. Nėra ko nė galvoti, kad Krisas turėtų štai tokį savo antrininką. Atvedusi ką nors į pasaulį negalėtum nepajusti, jei dedasi šitokie dalykai.

Guste išgirdo kažką dūzgiant prie šlaunies ir sujudo pamaniusi, gal ta įsimylėjėlių porelė kiek per daug prisiartino. Tačiau dūgzti vis nesiliovė, ir ji, tiesdama ranką žemyn prie garso šaltinio, prisiminė pranešimų gaviklį - pradėjusi dirbti „Kitų žmonių laiko“ firmoje, jį ėmė nešiotis rankinėje. Jos atkakliai ieškojo Džeimsas. Kas, jei jis vėl turi važiuoti į ligoninę, o kuriam nors iš vaikelių ko nors reikia?

Žinoma, it prevenciniai vaistai vien gaviklio turėjimas leido išvengti kritiškų atvejų. Gustės pranešimų gaviklis anksčiau buvo dūzgęs tik porą kartų per penketą metų: sykį Keitei parūpo, kur Guste laiko kilimų valymo priemones, o kitą kartą tiesiog išseko gaviklio baterijos. Guste iškrapštė gaviklį iš rankinės ir spustelėjo mygtuką pažiūrėti, kas ją kviečia. Ogi jos automobilio telefonas. Kas galėtų sėdėti jos automobilyje tokiu paros metu?!

Džeimsas važiavo juo namo iš restorano. Išropojusi iš miegmaišio Guste nuėjo per gatvę prie artimiausios telefono būdelės, ištepliotos dešriškomis raidėmis. Vos tik Džeimsas pakėlė ragelį, ji išgirdo kelio ūžesį po padangomis.

- Guste, - tarė Džeimsas trūkčiojančiu balsu. - Tu turi atvažiuot.

Po akimirkos, palikusi miegmaišį, ji leidosi bėgti.

***

Niekas nė nemanė patraukti šviesų nuo jo akių. Virš jo pakibusios ryškiai sidabriškos lėkštės vertė raukytis. Juto bent tris jį liečiančius žmones. Jie pridėdavo ranką, šūkčiojo nurodymus, karpė drabužius. PATS negalėjo pajudinti rankų nei kojų. Vos pakrutėjęs pajus¬davo užveržtus diržus, antkaklį, tvirtai laikantį galvą.

Kraujospūdis krinta, - pasakė moteris. - Palapuojant sistolinis vos septyniasdešimt.

Vyzdžiai išsiplėtę, nereaguoja. Kristoferi! Kristoferi! Ar girdi mane?

- Jam tachikardija. Duokš man dvi didelio skersmens intrave¬nines, keturiolikto arba šešiolikto dydžio, staigiai. Ir, prašom, nor¬malaus fiziologinio su penkių procentų dekstroze - iš karto suleisk litrą. Ir paimk kraujo... Man reikia bendrojo tyrimo - leukocitai, trombocitai, biocheminio, toksikologinio. Ir nusiųsk pavyzdį su tyrimų duomenimis kraujo bankui.

Rankos linkį pervėrė skausmas, šaižiai sutrekšėjo atplėšiamas pleistras.

- Kaip reikalai? - paklausė naujas balsas.

Atsiliepė jau kalbėjusi moteris:

- Tikras siaubas.

Krisas pajuto smarkų dūrį prie kaktos, net išsirietė, kiek leido pančiai, ir vėl suzmeko ant švelnių, šiltų medicinos sesers rankų.

- Viskas gerai, Krisai, - suramino ji.

Iš kur jie žino vardą?

- Matyti kaukolė. Skambink radiologams, reikia peršviesti kaklinę stuburo dalį.

Kilo triukšmas - kažkas bėgiojo, šūkčiojo. Kriso žvilgsnis nu¬krypo į užuolaidos tarpą dešinėje, ir jis pamatė tėvą. Tai ligoninė. Tėvas dirba ligoninėje. Tačiau be balto chalato. Paprastais drabužiais, marškiniai net negerai užsegti. Stovi su Emilės tėvais, bando brautis pro būrelį medicinos seserų, o jos neleidžia.

Krisas taip ūmiai mostelėjo rankomis, kad išplėšė kateterį. Pažiū¬rėjo tiesiai į akis Maiklui Goldui ir suriko, tik pats neišgirdo jokio garso, jokio triukšmo, vien bangomis užplūsdavo baimė.

***

- Nusispjaut man į procedūras, - pareiškė Džeimsas Hartas.

Tada sutarškėjo instrumentai, subildėjo žingsniai, tai atitraukė seserų dėmesį, ir to pakako - jis nėrė po sutepta užuolaida. Sūnus grūmėsi su pančiais ir apykakle. Visur buvo kraujo - ant veido, ant marškinių ir ant kaklo.

- Aš daktaras Hartas, - pasakė jis atlekiančiam prie jųdviejų reanimatologui. - Konsultantas, - pridūrė. Tada sugriebė Kriso plaštaką. - Kas čia dedasi?

- Greitosios pagalbos medikai atvežė jį kartu su mergina, - tyliai pasakė gydytojas. - Kiek įžiūrėjom, plėštinė galvos žaizda. Nusprendėm siųst jį radiologams patikrint, ar nėra kaukolės ir kaklo slankstelių lūžių. Jei atsakys, kad nėra, vešim daryt kompiuterinės tomografijos.

Džeimsas pajuto, kaip Krisui spaudžiant ranką net vestuvinis žiedas įsirėžia į odą.

Gerai, pagalvojo jis, viskas jam gerai, jeigu turi tiek jėgų.

- Emilė, - kimiai sušnibždėjo Krisas. - Kur nugabeno Emą?

- Džeimsai! - pasigirdo nedrąsus balsas. Džeimsas atsigręžė ir pamatė Melanę su Maiklu, lūkuriuojančius prie užuolaidos krašto, aišku, persigandusius dėl šitiekos kraujo. Dievas žino, kaip jiedu prasmuko pro priėmimo skyriaus cerberius. - Kaip Krisas?