Джоди Пиколт: Susitarimas

- Gerai, - atsakė Džeimsas labiau pats sau. - Viskas jam bus gerai.

Ordinatorius padėjo telefono ragelį.

- Radiologai laukia, - pranešė.

Reanimatologas linktelėjo Džeimsui.

- Galit eit su juo. Paraminkit jį.

Džeimsas ėjo greta vežimėlio, nepaleisdamas sūnaus rankos. Reanimacijos personalui greitai lenkiant Goldus, pasileido ristele.

- Kaip Emilė? - prisiminęs paklausė ir nubėgo juodviem nespėjus atsakyti.

Krisą apžiūrinėjęs gydytojas atsisuko ir paklausė:

- Jūs ponas ir ponia Goldai?

Jiedu atsakė vienu balsu.

- Gal galėtumėt su manim paėjėti į šalį?

***

Gydytojas nuvedė Goldus į nedidelį koridoriaus užkaborį už kavos aparatų, apstatytą foteliais su mazguoto mėlyno audeklo apmušalais ir šlykščių plastiku dengtais staliukais. Melanei iš karto palengvėjo. Ji profesionaliai mokėjo prireikus perskaityti žodines ir nežodinės užuominas. Jeigu jųdviejų nenuvedė paskubomis į procedūrų kabinetą, tai pavojus tikriausiai praėjęs. Gal Emilė jau nuvežta į palatą, o gal į radiologiją, kaip Krisas. O gal ją atves čia pasimatyti.

- Prašom, - pakvietė gydytojas, - sėskitės.

Melanė būtų stovėjusi, bet kojos pačios linko. Maiklas nesėdo, sustingo stačias.

- Man labai gaila. - Gydytojas ištarė tris žodžius, ir jų Melanė negebėjo suprasti niekaip kitaip, tik tiesiogiai. Ji dar labiau susmuko, visu kūnu sukrito, galva taip žemai paniro po drebančiomis rankomis, kad ji nebegirdėjo nė ką sako gydytojas. - Jūsų dukrai vos atvežus konstatuota mirtis. Šautinė galvos žaizda. Mirtis buvo staigi. Nesikankino. - Gydytojas patylėjo. - Reikia, kad vienas iš jūsų atpažintų palaikus.

Maiklas stengėsi nepamiršti mirkčioti. Iki šiol akys markstydavosi nevalingai, o dabar viskas - kvėpavimas, stovėjimas, buvimas - priklausė vien nuo sąmoningo valdymosi.

- Nesuprantu, - ištarė Maiklas jam nebūdingu aukštu balsu. - Juk ji buvo su Krisu Hartu.

- Taip, - atsakė gydytojas. - Juos abu ir atvežė.

- Nesuprantu, - pakartojo Maiklas, nes galvoje sukosi klausimas: kaip ji gali būti negyva, jeigu jis gyvas?!

- Kas tai padarė? - sunkiai prašvokštė Melanė, dantimis sukandusi klausimą kaip kaulą, kurio nė už ką neatiduos. - Kas ją nušovė?

Gydytojas papurtė galvą.

- Nežinau, ponia Gold. Esu tikras, kad policija, apžiūrėjusi nusikaltimo vietą, atvažiuos trumpai su jumis pakalbėti.

Policija?!

- Ar jau galite eiti?

Maiklas įsispoksojo į gydytoją nustebęs: kodėl, po paraliais, tas tipas mano, kad jam jau reikia eiti? Paskui prisiminė. Emilė. Jos palaikai.

Nusekė paskui gydytoją vėl į reanimaciją. Ar jam taip tik atrodo, ar iš tikrųjų medicinos seserys dabar žiūri į jį kitaip? Jis praėjo boksus su vaitojančiais sužalotais žmonėmis ir galiausiai sustojo priešais užuolaidą, už kurios nesigirdėjo jokio triukšmo, jokio bruzdesio, jokio judesio. Gydytojas palaukė, kol Maiklas palenkęs galvą įeis pro atitrauktą užuolaidą, ir vėl ją užtraukė.

Emilė gulėjo aukštielninka ant stalo. Maiklas žengė žingsnį artyn, uždėjo ranką ant jos plaukų. Kakta buvo lygi, vis dar šilta. Gydytojas klysta. Ne kitaip. Ji nemirusi, negali būti mirusi, ji... Jis suktelėjo ranką, ir jos galva nusviro jo pusėn, virš dešinės ausies pasirodė skylė sulig sidabriniu doleriu, pakraščiais išdžiūvusio kraujo žiedas. Tik kraujas nebetryško.

- Pone Goldai... - tarė gydytojas.

Maiklas linktelėjo ir išpuolė iš kambarėlio. Prabėgo pro vyriškį ant neštuvų, susiėmusį už širdies, keturgubai vyresnį už Emilę. Pro ordinatorių, nešiną puodeliu kavos. Pro Gustę Hart, uždususią, tiesiančią į jį rankas. Jis bėgo vis greičiau. Paskui nėrė už kampo, susmuko ant kelių ir ėmė žiaukčioti.

Guste visą kelią iki Beinbridžo memorialinės ligoninės bėgo spausdama prie krūtinės viltį, ir tas vilties ryšulys kas žingsnis darėsi vis sunkesnis, vis griozdiškesnis. Džeimso laukiamajame nebuvo, o jos troškimas, kad tebūtų pagydomas sužeidimas - lūžusi ranka ar smegenų sukrėtimas, - išgaravo netikėtai susidūrus su Maiklu priėmimo skyriuje.

- Pažiūrėkite dar kartą, - pareikalavo ji. - Kristoferis Hartas. Daktaro Džeimso Harto sūnus.

Medicinos sesuo linktelėjo.

- Jis čia ką tik buvo, - atsakė. - Tik nežinau, kur jį nuvežė. - Ji pažvelgė su užuojauta. - Aš pasiteirausiu, gal kas nors žinos.

- Gerai, - tarė Guste kuo valdingiau, o vos tik seseriai nusisukus prarado pasitikėjimą savimi.

Žvilgsnis klaidžiojo po paslaugaus greitosios pagalbos skyriaus vestibiulį - nuo tuščių vežimėlių, lūkuriuojančių pasieniais tartum nekviečiamos šokti merginos, iki televizoriaus, pritvirtinto prie lubų. Apžvelgiamos erdvės pakraštyje Guste pastebėjo kažką raudonuojant. Žengė artyn ir pažino ryškų raudoną paltą, kurį su Melane buvo radusios Filenes prekybos centre. Pirko su aštuoniasdešimties procentų nuolaida.

- Mele, tu... - sušnibždėjo Guste. Melanė pakėlė galvą. Iš veido matėsi, kad ji palaužta kaip ir Maiklas. - Ir Emilė sužeista?!

Melanė ilgokai į ją žiūrėjo.

- Ne, - atsakė labai aiškiai. - Emilė ne sužeista.

- Ak, ačiū Dievui...

- Ėmė... - nutraukė ją Melanė, - negyva.

- Ko ten taip ilgai?! - klausė Guste jau trečią kartą, žingsniuodama priešais mažytį langelį vienvietėje Kristoferio palatoje. - Jeigu tikrai nieko baisaus, kodėl iki šiol jo neparvežė?

Džeimsas sėdėjo ant vienintelės palatoje kėdės, rankomis susiėmęs galvą. Jis pats matė kompiuterinės tomografijos nuotraukas - dar nė karto nebuvo tekę šitaip baimintis intrakranialinės ar epidūrinės hemoragijos. Bet Kriso smegenys nebuvo pažeistos. Sužeidimai paviršiniai. Jis vėl buvo nuvežtas į skubios pagalbos skyrių, kad chirurgas susiūtų žaizdą. Naktį turėtų būti stebimas, o kitą dieną vežamas atlikti papildomų tyrimų.

- Ar jis tau ką nors sakė? Na, kaip visa atsitiko?

Džeimsas papurtė galvą.

- Jis persigandęs, Guste. Jam skauda. Nenorėjau aš jo kankint. - Džeimsas atsistojo ir atsišliejo į durų staktą. - Jis klausė, kur nuvežta Emilė.

Guste lėtai atsisuko.

- Tu jam nepasakei...

- Ne, - burbtelėjo jis neaiškiai. - Tuo metu aš apie tai nė nepagalvojau. Kad jiedu buvo kartu, kai tai atsitiko.

Guste perėjo palatą ir apsivijo rankomis Džeimsą. Net ir apkabintas jisai nė nekrustelėjo. Ne taip augintas, kad glėbesčiuotųsi viešumoje. Susidūrus su mirtimi taisyklės nesikeičia.

- Nenoriu apie tai galvot, - suniurnėjo ji glausdamasi skruostu prie jo nugaros. - Pamačiau Melanę ir vis vaizduojuos - juk tai galėjo nutikti man.

Džeimsas ją stumtelėjo šalin ir nuėjo prie karščiu alsuojančio radiatoriaus.

- Ką, po perkūnais, jiedu susigalvojo - važiuot per tokį netikusį rajoną!

- Kokį rajoną? - susidomėjo Guste, išgirdusi naujų smulkmenų. - Iš kur greitoji juos atvežė?

Džeimsas atsigręžė.

- Nežinau. Tik pamaniau šitaip.

Staiga ji pajuto moterišką pareigą atlikti svarbią užduotį.

- Gal aš dar nueisiu į priėmimo skyrių, kol laukiam. Juk tokie duomenys turi būt užregistruoti.

Guste ryžtingai žengė durų link, o kai jau taikėsi patraukti už rankenos, duris kažkas pastūmė iš koridoriaus. Sanitaras įvežė Krisą storai apvyturiuota baltu tvarsčiu galva.

Guste sustojo kaip įbesta, nepajėgdama susieti to vaikiščio įdubusiais skruostais su savo stipruoliu sūnumi, kuris dar rytą stovėjo priešais visu savo ūgiu. Seselė kažin ką pasakė - Guste nė neišgirdo - ir kartu su sanitaru išėjo iš kambario.