Джоди Пиколт: Susitarimas

Pasak apylinkėje sklandančių gandų, Goldai kraustėsi kitapus miesto - nedidelis atstumas, bet pėsčias neįveiksi. Buvo paskelbta, kad namas parduodamas; naujasis buvo nupirktas šio dar nė ne- pardavus.

Žmonės kalbėjo, kad Maiklas norėjęs išvažiuoti toli, gal į Koloradą ar net į Kaliforniją. Tačiau Melanė nesutiko palikti savo dukros, o ir kas, kad nuvažiuos toli?

Be to, naujajame name buvo kabinetas Maiklui - veterinarijos gydytojo praktikai. Ir namas, visų nuomone, buvo mielas, nuošalus. Aišku, tai tik šnekos - kai kas sakėsi girdėjęs, kad name trys miegamieji. Vienas Maiklui Goldui, kitas jo žmonai, trečias Emilei.

Kol įstengė sustoti, Guste nuėjo iki keliuko galo. Žiūrėjo į ilgą furgoną, slenkantį per kelio gūbrį, lydimą Melanės tauruso. Iš paskos kiek atsilikęs važiavo Maiklo sunkvežimiukas.

Sunkvežimiuko langai buvo atviri. Per senas kondicionierius - nelabai patikimas. Privažiavęs Hartų keliuką, Maiklas sulėtino. Guste pamatė, kad jis ruošiasi stoti. Suprato, kad nori su ja pasikalbėti. Išklausyti jos atsiprašymą, pasiūlyti atleidimą, paprasčiausiai atsisveikinti.

Sunkvežimiukas veik visai sustojo, ir Maiklas atsigręžė. Jo rimtos akys susitiko su Gustės žvilgsniu. Nudiegė skausmas, prislėgė ateities perspektyva, o paskui nedviprasmiškas supratimas.

Nė žodžio netaręs jis nuvažiavo.

Krisas buvo savo kambaryje, kai furgonas ėmė slinkti iš Goldų keliuko. Ilgas, baltas, jis girgždėjo pro medžius, išsirikiavusius palei žvyro juostą, vos neužkabino pašto dėžutės.

Melanės Gold fordas ir galiausiai Maiklo sunkvežimiukas. Visa vilkstinė, pagalvojo Krisas. Kaip čigonai iškeliauja ieškoti kur lengviau ir geriau.

Ir liko namas tuščias, geltonas lentomis apkaltas monolitas. Langai be užuolaidų lyg tuščios nedraugiškos akys, žiūrinčios, bet negalinčios prisiminti. Krisas parimo ant atviro lango palangės, klausėsi cikadų čirškimo prieš vasaros karščius ir tyliai girgždančio furgono, išvažiuojančio į Vud Holou Roudą.

Smalsumo pagautas Krisas pasistiebė pažiūrėti į savo lango apvadą, viršuje lenktą. Jis tebebuvo čia - skriemulys šiame skardinės pašto mechanizmo gale. Jųdviejų su Emile vaikystėje. Krisas žinojo, kad likęs ir kitas skriemulys, virš buvusio Emilės lango.

Krisas siektelėjęs suvirpino valą, jis buvo apipelijęs, bet vis dar sveikas. Jau seniai įstrigęs pušyje tarp sklypų, įkliuvus skardinei su laiškeliu. Jiedviem taip ir nepavyko tos skardinės išlaisvinti.

Krisas mėgino, bet anuomet buvo per mažas.

Pasisukęs atsisėdo ant palangės, ištiesė rankas prie išsikišusių čerpių. Sučiupo valą ir pasijuto lyg ką nepaprasto laimėjęs, tartum sėkmė iš pirmo karto ką nors reikštų. Supuvęs valas nutrūko, ir Krisas pamatė, kaip aprūdijusi skardinė iškrito iš savo buvusio lizdo tarp namų.

Besidaužančia širdimi Krisas nubėgo žemyn šokdamas per du laiptelius. Nudūmė ten, kur nukrito skardinė, akimis paklaidžiojo šen ir ten, kol pastebėjo sidabrišką mirgėjimą.

Čia aukšti medžiai augo tankiai, užstodami saulę. Krisas parpuolė ant kelių prie aukštos pušies ir iš skardinės ištraukė skiautelę popieriaus. Jis neprisiminė, koks buvo tas paskutinis laiškas. Net neprisiminė, ar pats siuntė jį Emilei, ar Emilė jam. Lapeliui išnirus iš skardinės užtirpo paširdžiai.

Suprasdamas, kad lapelis gali sutrupėti per sulenkimus, rūpestingai jį atvertė.

Popierius buvo tuščias.

Ar jis toks ir buvo, ar metai ištrynė, kas parašyta, Krisas nebegalėjo suprasti. Įsikišo laiškelį į šortų kišenę ir nusigręžė nuo Emilės namo galvodamas, kad gal ir nesvarbu, ar ten kas buvo.