Джоди Пиколт - Susitarimas

Džordanas nesuprato, kas, po perkūnais, atsitiko Gustei Hart. Kaskart, kai ją matydavo, ji atrodydavo susitvardanti ir graži. Viešpatie, net tą naktį, kai sūnus buvo išvežtas policijos pagal suėmimo orderį. Kiek laukinė, natūrali, susivėlusiomis dulsvai raudonomis garbanomis - o vis tiek žavi. Ir štai šiandien, kai jam reikia, kad ji būtų tobula, viskas ne taip. Plaukai išsipešę iš paskubomis supintos kasos, veidas blyškus ir suvargęs, be makiažo, nagai nugraužti.

Kvietimas būti liudytoju kiekvieną paveikdavo vis kitaip. Kai kurie žmonės eidavo pasirodyti. Kai kurie atrodydavo apimti pagarbios baimės. Dauguma su deramu santūrumu atlikdavo pareigą. Guste Hart, rodos, būtų norėjusi būti kur nors kitur, tik ne teisme.

Ištiesinęs pečius Džordanas priėjo prie jos.

- Prašom dėl protokolo pasakyti savo vardą, pavardę, adresą.

Guste pasilenkė prie mikrofono.

- Augusta Hart. Vud Holou Roudas trisdešimt keturi, Beinbri- džas.

- Iš kur pažįstate Krisą?

- Aš esu jo mama.

Džordanas atgręžė nugarą prisiekusiesiems ir Bari Delani ir nusišypsojo Gustei, vildamasis priversti atsipalaiduoti. „Atsipalaiduokit“, - tarė be garso.

- Ponia Hart, papasakokite apie savo sūnų.

Gustės akys nervingai šaudė po teismo salę. Vienoje pusėje ji pamatė Melanę akmeniniu veidu ir Maiklą sugniaužtais ant kelių kumščiais. Kitoje pusėje sėdėjo Džeimsas. Jis jai vos vos linktelėjo. Gustės burna prasivėrė ir be garso užsičiaupė.

- Krisas yra... Jis labai geras plaukikas, - pagaliau ištarė, ir Džordanas apėjo ją ratu.

- Geras plaukikas?

- Jam priklauso mokyklos rekordas, du šimtai metrų peteliške, - pasakė nei iš šio, nei iš to. - Mes juo labai didžiuojamės. Tėvas ir aš.

Džordanas puolė ją kamantinėti, kol dar labiau nenuklydo nuo jųdviejų suplanuotojo liudijimo.

- Ar, jūsų nuomone, jis atsakingas žmogus? Patikimas?

Džordanas juto už nugaros Bari, jos sumišimą svarstant - protestuoti ar ne, kai pagrindinei liudytojai užduodamas toks nukreipiamasis klausimas.

- O, taip, - nervingai atsakė Guste, žvelgdama į savo kelius. - Krisas visada elgdavosi ne pagal metus gražiai. Aš jam patikėčiau savo... - staiga ji nutilo, - .. .savo gyvybę.

- Jūs pažinote Emilę Gold, - tarė Džordanas kiek sutrikęs, suprasdamas turįs neleisti Gustei sakyti to, ko prisiekusiesiems nereikia girdėti. - Ar seniai?

- Ak, - atsiduso Guste. Jos akys paieškojo salėje Melanės akių. - Aš buvau Melanės Gold pribuvėja. Pamačiau Emilę anksčiau nei motina.

Ačiū Dievui, pagalvojo Džordanas.

- Ar seniai Goldai gyvena jūsų kaimynystėje?

- Aštuoniolika metų. Krisas su Emile kone visą tą laiką buvo kartu.

- Sakote, jiedu buvo neperskiriami?

- Taip, - tyliai pasakė Guste. - Jiedu buvo kaip kokie dvyniai. - Tai kas gi atsitiko, mąstė ji, tas klausimas aidėjo galvoje. - Jiedu turėjo savą kalbą, slapčia išslinkdavo iš namų pasimatyt, jiedu... - Tai kas gi atsitiko? - .. .vienas kitą gindavo...

Džordanas linktelėjo.

- Jūs artimai bendravote ir su Emilės tėvais, ar ne?

- Mes buvom labai geri draugai, - greitai susakė Guste. - Kaip didelė šeima. Krisas su Emile augo kaip brolis ir sesuo.

- Kada Krisas su Emile tapo įsimylėjėliais?

- Krisui buvo keturiolika.

- Ar jūs su Goldais tą draugystę palaikėte?

- Mes jos troškom, - sumurmėjo ji.

- Kaip manote, Krisas Emilę mylėjo?

- Aš žinau, kad mylėjo, - tvirtai pasakė Guste. - Aš žinau.

Bet ji mąstė apie tai, ką pati jaučia Maiklui, nesvarbu, kad ją prie jo traukia: reikia išsivaduoti nuo tos aistros. Ir spėliojo, kad gal neįmanoma iš brolio su seseria virsti įsimylėjėliais nepasijuntant nejaukiai, kai dėl to dar prisideda meilės ir atsidavimo. Ar taip ir atsitiko?

Džordanas prisimerkė staiga atspėjęs, kas atsitiko, kodėl liudijimas toks keistas. Guste nežiūrėjo į Krisą - ir atrodė nenorinti į jį žiūrėti. Tai prisiekusieji tikrai pastebės.

- Ponia Hart, - tarė Džordanas. - Prašyčiau jūsų pažvelgti į sūnų.

Guste lėtai pasuko galvą. Sunkiai atsiduso ir ryžtingai pažiūrėjo

į Krisą, tramdydama akių kampučiuose susitelkusias ašaras.

- Šis vaikinas... - tarė Džordanas, - sūnus, kurį pažįstate aštuoniolika metų... Ar jis kada nors buvo įskaudinęs Emilę Gold?

- Ne, - sušnibždėjo Guste, žvilgsnis nuslydo į šalį nuo sūnaus. Ji greitai nusibraukė ašaras atgalia ranka. - Ne, - pakartojo virpančiu balsu.

Juto Kriso žvilgsnį, maldaujantį atsigręžti. Tad pakėlė akis ir pamatė tai, ko negalėjo įžvelgti prisiekusieji: jo iškankintas akis ir skausmingai sučiauptą burną klausantis, kaip motina jo labui meluoja.

- Ponia Hart, suprantu, kaip jums šitai nelengva. - Džordanas priėjo prie liudytojų pakylos, uždėjo ranką Gustei ant plaštakos, švelniai, rūpestingai. - Turiu dar vienintelį klausimą. Kaip, jūsų nuomone...

Guste žinojo, kas artėja. Ji tai kartojo su Džordanu Makfi. Ji tai išgyveno vakar begalę kartų. Užsimerkė prieš tardama žodžius, kuriais sulaužys priesaiką.

-Ne!

Nuo šaižaus riksmo Guste atsimerkė. Pamirksėjo. Džordanas pasisuko, teisėjas ir kaltintoja irgi, ir įsižiūrėjo į Krisą Hartą, rėžiantį:

- Gana! Liaukitės!

Teisėjo Paketo antakiai susiglaudė.

- Pone Makfi, - tarė jis, - gal suvaldytumėte savo klientą?

Džordanas priėjęs tvirtai suėmė Krisą už rankos, nugara į prisiekusiuosius.

- Ką, po perkūnais, išdarinėji?!

- Džordanai, - paskubomis ėmė berti Krisas, - man reikia su jumis pasikalbėt.

- Man beliko vienas klausimas. Paskui paprašysiu pertraukos. Gerai?

- Ne. Turiu pasikalbėt su jumis tuoj pat.

Džordanas sunkiai atsiduso ir neva santūriai kilstelėjo galvą, per daug metų įgijęs gebėjimą paslėpti įtūžį.

- Jūsų kilnybe, ar galima prieiti?

Bari, visai nieko nesuprasdama, irgi priėjo prie teisėjo ir atsistojo šalia Džordano.

- Klausykite, - tarė Džordanas, - mano klientas sako turintis tuojau pat su manimi pasikalbėti. Ar galėtume padaryti trumpą pertrauką?

Paketas susiraukė.

- Kad bent pasakytų ką nors iš esmės. Turite penkias minutes.

Džordanas surado teismo rūmuose kambarėlį, nedaug didesnį už Kriso kamerą.

- Na, - tarė piktai. - Ką visa tai reiškia?

- Aš nebenoriu, kad mano motina liudytų.

- Po velnių, tai negerai, - pro dantis iškošė Džordanas. - Ji geriausia tavo liudytoja.

- Pašalinkit ją.

- Krisai, liko tik vienas klausimas. Prisiekusieji turi išgirsti iš tavo motinos, kad ji niekaip neįsivaizduoja, jog jos sūnus būtų nužudęs Emilę Gold.

Krisas rūsčiai pažiūrėjo į Džordaną, lyg tas nieko nebūtų sakęs.

- Aš noriu, kad jūs ją nušalintumėt. Ir leistumėt liudyt man.

Džordanas prarado amą.

- Tada pralaimėsi bylą.

Paprastai advokatai neleidžia savo klientams liudyti. Kaltintojas lengvai gali kaltinamąjį supainioti arba priešingai - iškraipyti jo žodžių prasmę. Vos vienas kluptelėjimas iš susijaudinimo - vienas nervingas žvilgsnis - ir net pats nekalčiausias kaltinamasis pasirodys prisiekusiesiems esąs melagis.

O dėl Kriso - negalėjo būti nė kalbos dėl kitos priežasties. Jis pats prisipažino neketinęs žudytis. Bet kuris ko nors vertas kaltintojas tą iš kaltinamojo išpeštų. O visa Džordano gynybos strategija laikėsi nebaigtos dvigubos savižudybės versija. Džordanui silpna darėsi nujaučiant, kad Krisas aiškiai nori pateikti savą aiškinimą.

- Atsistosi kalbėt, - Džordanui ant smilkinio sutvinksėjo gysla, - keliausi kalėjiman. Va taip. Liudytojas turi sakyti tiesą. Aš ištisas keturias dienas visiems aiškinau, kad tu norėjai išsitaškyt smegenis, o tu pradėsi pasakoti, jog nesiruošei žudytis. Tai kaip tada, velniai griebtų, bus su gynyba?!