Джоди Пиколт - Susitarimas

Krisas drįso nueiti į vidutinės apsaugos sektoriaus bendrąją patalpą, nors žinojo, koks ten šurmulys ir sujudimas. Keli vyrai slapčia žvilgčiojo jo pusėn, paskui nukreipdavo akis į televizorių, sieną ar spintelių eilę. Krisas jau išbuvo čia gana ilgai, tad suprato, jog vykstant teismo procesui visi duoda tau ramybę. Tik šičia buvo kai ko daugiau. Visi ne šiaip jo nepaiso. Jie žino kažkokią paslaptį.

Krisas priėjo prie vyrų apsėsto stalo.

- Kas atsitiko? - paklausė paprastai.

- Drauguži, ką, negirdėjai? Vernonas naktį pasikorė valstijos kalėjime. Su batraiščiais, po perkūnais.

Krisas papurtė galvą.

- Ką padarė?!

- Drauguži, jis gatavas.

- Ne... - Krisas atšlijo nuo būrelio jį stebinčių kalinių. - Ne... - Greitai nuėjo į kamerą, kurią prieš mėnesį dalijosi su Stivu.

Dabar jis lengviau įsivaizdavo Stivo veidą nei Emilės. Prisiminė, ką Stivas sakė prieš perkeliamas - kas Konkordo kalėjime daroma nuteistiesiems, nužudžiusiems vaiką.

Dar šią savaitę Krisas irgi galėjo būti perkeltas į valstijos kalėjimą.

Pasirausė po patalais, purtomas sielvarto ir baimės. Paskui išgirdo savo pavardę: jis kviečiamas į pasimatymų kambarį susitikti su lankytoja.

Guste griebė Krisą į glėbį, vos tik jis prisiartino.

- Džordanas sako, kad viskas einasi gerai, - tarė su entuziazmu. - Nė negali būt geriau.

- Tu ten nesėdi, - atsakė Krisas šaltai. - O ką jam sakyt? Kad nepateisino tavo pasitikėjimo?

- Na, - Guste atsisėdo ant kėdės aukšta atkalte, - jam nėra ko meluot.

Krisas nunarino galvą, pasitrynė smilkinius.

- Šventasis Džordanas, - suniurnėjo.

Pasimatymų kambaryje daugiau nieko nebuvo. Paprastai Guste atvažiuodavo anksčiau, bet dabar reikėjo parvažiuoti namo pas Keitę ir išvirti pietus, o jau tada lėkti aplankyti Kriso. Kriso, kuris atrodo baisiai sunerimęs. Guste smalsiai jį stebėjo.

- Kaip savijauta?

Jis pasitrynė akis ir pažvelgė prisimerkęs.

- Puiki. Nuostabi. - Krisas pirštų galais ėmė barbenti stalą, nužvelgė prižiūrėtoją, stovintį prie laiptų.

- Džordanas sako, kad aš pagrindinė liudytoja. Sako, kad mano emocijos nuves prisiekusiuosius prie išteisinamojo sprendimo.

Krisas tarė užsikirsdamas:

- Galima pagalvot, kad taip ir pasakė.

- Tu šį vakarą atrodai sudirgęs. Visų nuomone, Maiklas šiandien tau nepaprastai padėjo. Džordanas irgi yra padaręs labai daug. Ir tu puikiai supranti - aš per galvą versiuos, kad išlaisvinčiau tave, Krisai.

- Žinai, mama, gal prisiekusieji nenorės paisyt tavo vertimosi per galvą. Gal jie jau apsisprendę.

- Kvailystė. Viskas būna ne taip.

- O iš kur tu žinai, kaip viskas būna? Juk aš vien laukdamas teismo išsėdėjau kalėjime beveik metus! O mano advokatas nė kartelio manęs nepaklausė: „Ei, Krisai, kaip ten iš tikrųjų buvo?“ - Jis įsmeigė į motiną šaltas mėlynas akis. - Mama, ar tu apie tai pagalvojai? Teismas po dienos baigsis. Ar tu pagalvojai, kokia spalva išdažysi mano kambarį, kai mane išgabens visam gyvenimui? Ar pagalvojai, kaip aš atrodysiu keturiasdešimties, penkiasdešimties, šešiasdešimties, šitiek metų išgyvenęs kambarėly didumo sulig sienine spinta?

Kol baigė mintį, Krisas jau visas drebėjo, žvilgsnis buvo kupinas įsiūčio. Guste pamatė, kad jis tuoj visai pames galvą.

- Krisai, - ėmė raminti, - šito nebus.

- Iš kur tu žinai?! - sušuko jis. - Iš kur, velniai griebtų, žinai?!

Akies krašteliu Guste pastebėjo, kad prižiūrėtojas ketina žengti

prie jųdviejų. Ji papurtė galvą, ir tas liko savo poste prie laiptų. Paskui švelniai palietė Kriso ranką. Matydama sūnų išraudusį ir drebantį, stengėsi kaip įmanydama slėpti savo pačios baimę. Ji suprato, kokią įtampą patiria aštuoniolikmetis klausydamasis, kaip pašaliniai žmonės sprendžia dėl tolesnio jo gyvenimo. Viskas buvo taip, kaip sakė Džeimsas: Krisas teismo salėje sėdėjo su kauke. Jis tepajėgė vien būti ten ir klausytis postringavimų apie savo ketinimus ir charakterį.

- Brangusis, suprantu, kodėl taip baisu...

- Ne, nesupranti!

- Suprantu. Aš tavo mama. Aš tave pažįstu.

Krisas lėtai atsigręžė - tartum bulius, besitaikantis pulti.

- Tikrai? Ir ką tu apie mane žinai?

- Žinau, kad tu esi tas pats nuostabus sūnus, kurį aš taip myliu. Žinau, kad tu viską atlaikysi, kaip visada. Ir žinau, kad prisiekusieji nenuteis nekalto.

Krisas jau taip drebėjo, kad Gustės ranka nuslydo nuo jo peties.

- Mam, tu nežinai, - tyliai tarė jis, - kad aš nušoviau Emilę.

Ir slopindamas verksmą Krisas užlėkė laiptais, kad sargybiniai jį saugiai užrakintų.

Guste šiaip ne taip pasirašė prie kontrolės posto, praėjo pro prižiūrėtoją, atrakinusį kalėjimo vartus, vargais negalais nusigavo iki savo automobilio, suklupo aikštelėje ir išsivėmė. Aš tavo mama, sakė jam. Aš tave pažįstu. Deja, nepažino. Ji nusišluostė burną striukės rankove ir įsmuko į automobilį, prie vairo ėmė aklai grabinėti, kur kišti raktelį, paskui suprato negalinti vairuoti... Krisas tą pasakė, aiškių aiškiausiai. Jis nušovė Emilę. Ir gindama jį nuo paskalų ir šmeižto, net nuo tėvo abejingumo, ji elgėsi kvailai.

Mažos strėlytės jai badė smegenis: Kriso marškiniai ligoninėje, sulaistyti krauju; Kriso nenoras kalbėtis su daktaru Fainšteinu; Kriso prisipažinimas, su palengvėjimu, kad nenorėjo žudytis. Guste įsirėmė kakta į vairą ir tyliai suaimanavo. Krisas, ak, Dieve, Krisas nužudė Emilę.

Kaip ji galėjo nepermanyti Kriso?

Įjungė pavarą ir lėtai išriedėjo iš kalėjimo aikštelės. Parvažiuos namo ir pasakys Džeimsui, jis žinos, ką daryti... Ne, Džeimsui sakyti negalima, nes tada jis pasakys Džordanui Makfi. Net menkas Gustės supratimas apie gynybą baudžiamojoje byloje sufleravo, kad tai netikęs sumanymas. Ji apsimes šį vakarą visai nebuvusi pas sūnų. Rytą viskas atrodys kitaip.

Ir tada ją pakvies liudyti.

Gustei atrodė keista, kad teisės sistema leidžia neliudyti prieš savo vyrą, tačiau negali atsisakyti liudyti prieš sūnų. Keista, juk vaikas turi tavo šypseną arba tavo akis, ar bent jau jo gyslomis teka tavo kraujas. Guste dešimteriopai labiau būtų norėjusi liudyti prieš Džeimsą negu prieš Krisą. Ir tai ne melagingo liudijimo klausimas, kaip suvokė jos iškamuotas protas, o motinystės.

Ji vilkėjo tamsiai raudoną suknelę, kurios rauktos rankovės dar labiau pabrėžė nenuvaldomą drebulį. Buvo nutaisiusi šypseną, visiškai tikra, kad jeigu tik leis lūpoms atsipalaiduoti, tuoj išplepės, ką žino. Stovėjo už dvigubų teismo salės durų, iš Džordano sužinojusi, kad bus pirmoji - ir vienintelė - liudytoja. Priešais ją stovėjo bejausmis pareigūnas.

Staiga durys atsidarė, ir ji buvo nulydėta teismo salės tarpueiliu. Visą kelią nepakėlė akių nuo savo kojų. Atsisėdusi ant liudytojų pakylos pagalvojo: ar daug didesnė bus ta erdvė, kurioje visam gyvenimui bus užrakintas Krisas?

Ji žinojo, - Džordanas nori, kad ji vos atsisėdusi pažiūrėtų į Krisą, tačiau nepakėlė akių nuo savo kelių. Ji juto sūnų iš kairės, jo nervai skambčiojo bemaž taip pat garsiai kaip jos. Bet jeigu ji pakeltų akis pažvelgti į jį, tai, žinojo, pravirktų.

Staiga jai buvo pakišta stora susidėvėjusi Biblija. Teismo sekretorius pamokė, kaip padėti ant Biblijos kairę ranką, o dešinę iškelti aukštyn.

- Ar prisiekiate sakyti tiesą, vien tiesą ir nieko daugiau, išskyrus tiesą? Tepadeda jums Dievas.

Tepadeda jums Dievas. Pirmą kartą, kai įžengė į teismo salę, Guste susitiko akimis su sūnumi.

- Taip, - atsakė aiškiai. - Prisiekiu.