Джоди Пиколт - Susitarimas

Džordanas pasikasė galvą.

- Nežinau. Aš savo namuose šito nekabinčiau. - Jis atsigręžė į prisiekusiuosius, laikydamas plakatą aukštai iškėlęs: - Na, net ir aš žinau, kad van Gogas nusipjovė ausį, kad Pikaso veidai nesimetriški ir kad menininkai apskritai labai impulsyvūs žmonės. Ar ponas Magritas yra kada kreipęsis į psichologą?

- Nežinau.

- Ar jis galėjo būti sutrikusios psichikos?

- Manau, taip.

- Gal jis buvo patyręs lytinę prievartą?

- Įmanoma, - pasakė Sendi.

- Deja, - toliau dėstė Džordanas, - aš visai neturėjau laiko bent kiek patyrinėti Magritą, tačiau iš to, ką jūs sakote, išeina, kad Magritas, dailės terapijos specialistės nuomone, galbūt yra patyręs kokių nors emocinių sunkumų. Teisingai?

Sendi nusijuokė.

- Na, taip.

- Be to, poniai Delani jūs pasakėte, jog dauguma jūsų tyrimų susiję su prašymu piešti. Ar niekada nežiūrite atsitiktinių piešinių?

- Priešingai, peržiūrinėjam nuolat.

- Susidomėjęs tėvas ar motina gali atnešti vaiko kūrinių?

- Taip.

- Ir jūs galite iš tų kūrinėlių nustatyti, ar vaikas turi sunkumų?

- Dažnai galiu.

- Kai žiūrite į savo noru sukurtą darbelį, ar dažnai diagnozuojate sunkumų ir ar vėliau pasitvirtina, kad kūrinėlio autoriui tikrai reikia pagalbos?

- Ak, devyniais atvejais iš dešimties, - atsakė Sandra. - Mes gana pastabūs.

- Deja, - tarė Džordanas, - čia nėra Emilės, tad negalime paprašyti ką nors nupiešti. Gal jei ji šičia būtų, jūs galėtumėte jai padėti. Nors tai neįmanoma, jūs matote šį kūrinį. Ar kaip atestuota dailės terapijos specialistė nesusirūpintumėte dėl Emilės psichinės būklės?

- Susirūpinčiau.

- Daugiau klausimų neturiu. - Džordanas atsisėdo šypsodamasis Krisui.

- Norėčiau kai ko paklausti, jūsų kilnybe. - Bari atsistojo priešais Sandrą Vernon. - Jūs ką tik pasakėte ponui Makfi, kad retkarčiais preliminariai įvertinate ir kūrinius, sukurtus savo noru.

- Taip.

- Ir pasakėte, kad devyni iš dešimties piešinių, kuriuose yra nerimą keliančių detalių, rodo esant psichikos bėdų, kurias reikia šalinti.

- Taip.

- O kaip tas dešimtasis?

- Na, ten paprastai viskas būna gerai.

Bari nusišypsojo.

- Ačiū.

Džoana Bertran buvo paprasta pusamžė moteriškaitė, jos svajingos žalios akys bylojo, kad ji ištisas valandas svajoja esanti didžiųjų pasaulio romanų arba gal net romanų su savo numylėtiniais mokinukais herojė. Liudydama gynybos pusėje Kriso anglų kalbos mokytoja tarpais leisdavo suprasti, kad jis ne tik jos mėgstamas mokinys, - visai gali būti, jog tai vienas iš būsimų didžiųjų dvidešimto amžiaus protų. Džordanas sukąsdavo dantis tramdydamas šypseną. Tarp klasės lentos ir mokinių suolų ponia Bertran nebūdavo tokia fanatiška kieno nors gerbėja, kokia pasirodė teisme.

- Koks mokinys yra Krisas?

Džoana Bertran pridėjo rankas prie širdies.

- Ak, puikus. Vargu ar kada esu jam parašiusi mažiau nei „puikiai“. Jis toks mokinys, kad mokytojų kambaryje visi tik ir kalbasi apie jį. Kas šį trimestrą Krisui Hartui dėstys socialinius mokslus ir panašiai.

- Ar aną rudenį jis mokėsi jūsų klasėje?

- Taip, tris mėnesius.

- Ponia Bertran, ar atpažįstate šitai? - Džordanas pakėlė tvarkingai atspausdintą rašinį.

- Taip. Krisas šį darbą rašė sustiprintos anglų kalbos pamokai. Rašinys buvo įteiktas paskutinę spalio savaitę.

- Kokia buvo užduotis?

- Sukurti argumentuotą analizę. Liepiau mokiniams pasirinkti ginčijamą klausimą, labai aktualią temą, ir stojus vienon kurion nors pusėn pasitelkti savus argumentus. Mokinių buvo prašoma suformuluoti tezę, ją pagrįsti, įrodyti antitezės klaidingumą ir padaryti išvadą.

Džordanas atsikosėjo.

- Man anglų kalba sekėsi taip pat prastai kaip ir dailė, - pasakė nutaisęs žavią kvailoką miną. - Ar galėtumėte pakartoti?

Ponia Bertran droviai šyptelėjo.

- Mokiniai turėjo pasirinkti ginčijamą problemą, iškelti argumentus už ir prieš ir apibendrinti.

- Ak, - tarė Džordanas. - Dabar supratau.

- Net koledžo antrakursiai ne visi tai sugeba. O Krisas darbą atliko puikiai.

- Ponia Bertran, apie ką buvo Kriso rašinys?

- Apie abortą.

- Ir kurį požiūrį jis palaikė?

- Jis labai aistringai pasisakė prieš abortus.

- Ar buvo reikalaujama, kad mokiniai rašytų tai, ką iš tiesų mano?

- Taip. Kai kurie, žinoma, to reikalavimo nesilaikė, bet per rašinio aptarimą, taip pat ir iš pokalbio su Krisu įsitikinome, kad jo požiūris labai tvirtas.

- Ponia Bertran, gali paskaitytumėte tą vietą, kuri pažymėta ketvirto puslapio apačioje?

Mokytoja prisimerkusi atitraukė rašinį per ištiestą ranką.

- „Apie pasirinkimą čia negali būti nė kalbos. Atimti kam nors gyvybę - tai nusižengti įstatymui. Ir taškas. Sakyti, kad vaisius nėra gyvybė, - nieko vertas argumentas, nes darant abortą paprastai jau būna susiformavusios visos pagrindinės organų sistemos. Teigti, kad moteris turi teisę rinktis, taip pat neteisinga, nes tai susiję ne vien su jos kūnu, yra dar ir kitas.“ - Ji pakėlė akis laukdama klausimo.

- Jūs teisi, pasakyta labai aiškiai. Ponia Bertran, ar, jūsų nuomone, Krisas Hartas galėjo nužudyti savo draugę sužinojęs, kad ji nėščia?

- Prieštarauju, - pasakė Bari. - Ji anglų kalbos mokytoja, o ne svetimų minčių skaitytoja.

- Leidžiu, - atsakė Paketas.

Džordanas žvilgtelėjo į Bari.

- Ponia Bertran, ar pakartoti klausimą? Ar, jūsų nuomone, Krisas Hartas galėjo nužudyti savo draugę sužinojęs, kad ji nėščia?

- Ne. Šito jis tikrai nebūtų padaręs.

Džordano skruostuose šmėstelėjo duobutės.

- Ačiū.

Džoana Bertran įdėmiai į jį pažiūrėjo.

- Labai prašom. - Ir atsiduso.

Tuoj pat atsistojo Bari.

- Kitaip nei Makfi... - tarė ji, - aš anglų kalbą mėgau. Atrodo, mėgo ir Krisas. Ir jis buvo vienas mėgstamiausių jūsų mokinių.

- O taip.

- Jūs neįsivaizduojate, kad jis galėtų ryžtis tokiam siaubingam dalykui - žmogžudystei.

- Visiškai neįsivaizduoju.

- Ir, žinoma, jei remsimės tuo įspūdingu rašiniu, neįsivaizduojate, kad jis atimtų gyvybę vaikeliui arba šaltakraujiškai nušautų savo draugę?

- Ne, neįsivaizduoju, kad jis ką nors žudytų.

- Net ir kad žudytųsi pats?

- Ak... - Ponia Bertran energingai papurtė galvą. - Tikrai ne.

- Gerai. Tada leiskite man tiesiog dar kartą paklausti... - Bari ėmė skaičiuoti pirštais. - Jis nebūtų galėjęs atimti gyvybės. Jis nebūtų galėjęs atimti gyvybės Emilei, jis nebūtų leidęs Emilei pačiai nusižudyti ir tikrai nebūtų nusižudęs pats. Tačiau mes turime nebegyvą žmogų. Mes turime Kriso prisipažinimą, kad Emilė ketino nusižudyti, paskui ir jis pats nusprendė padaryti tą patį. Ir turime įrodymų, susiejančių Krisą su nusikaltimo vieta. - Ji palenkė galvą į šoną. - Na, ponia Bertran, kokia jūsų versija?

- Prieštarauju! - užriaumojo Džordanas.

- Atsiimu klausimą, - pasakė Bari.

***

Per pietus Krisas buvo nuvestas žemyn į šerifo įstaigą. Džordanas atnešė jam sumuštinį su kalakutiena ir ėmė valgyti pats, atsisėdęs ant sulankstomos kėdės šalia kameros.

- Nejaukiai jaučiausi dėl jos, - pasakė Krisas pilna burna. - Dėl ponios Bertran.

- Ji miela moteriškė.

- Taip. Ne tokia kaip kaltintoja.

Džordanas gūžtelėjo pečiais.

- Skirtingos funkcijos reikalauja skirtingo stiliaus. Kai buvau generalinis prokuroras, ir aš būdavau toks pat žiaurus.