Джоди Пиколт - Susitarimas

Melanė prasibrovė pro sėdinčius jos eilėje žmones ir klupčiodama išėjo iš teismo salės, paskui pro Gustę Hart su savo vyru ir pro šimtą kitų žmonių nuėjo į moterų tualetą. Apvėmė visas grindis.

- Ponia Vernon, ar esate lankiusi dailės koledžą?

- Taip, - atsakė Sandra šypsodama kaltintojai. - Kai dar žeme vaikščiojo dinozaurai.

Bari nė nešyptelėjo.

- Ar tiesa, kad su prašymu priimti į koledžą reikia nusiųsti penkiolika dvidešimt savo kūrinių skaidrių?

- Taip.

- Ar gali paveikslas būti kitokio stiliaus, nei būdinga tam dailės koledžui? Kad atskleistų dailininkės galimybių mastą?

- Tiesą sakant, dailės mokyklos linkusios manyti, kad menininkas turi būti nuoseklus.

- Tačiau ar įmanoma, ponia Vernon?

- Taip.

Bari nuėjusi ištraukė iš savo portfelio du plastikinius keturkampėlius.

- Norėčiau pridėti prie įrodymų, - pasakė dėdama kompaktines plokšteles ant įrodymų stalo, kad būtų užklijuotos etiketės. - Ponia Vernon, šios plokštelės paimtos iš Emilės Gold kambario. Ką apie jas pasakytumėte?

Dailės terapijos specialistė paėmė plokšteles iš kaltintojos rankų.

- Viena plokštelė - Grateful Dead. Turiu pasakyti - puiki.

- Ką matote ant viršelio?

- Kaukolę, pakibusią psichodeliškame fone.

- O kaip dėl kitos? - paklausė Bari.

- The Rolling Stones. Ant viršelio burna su ilgu liežuviu.

- Ar jums yra tekę susidurti su paaugliais, mėgdžiojančiais meno kūrinius, kurie jiems svarbūs, ponia Vernon?

- Taip, gana dažnai. Paauglystei tas būdinga.

- Tai ar įmanoma, kad tas, kas piešė kaukolę, vien nukopijavo kokių nors mėgstamų plokštelių viršelio elementus?

- Visiškai įmanoma.

- Ačiū, - padėkojo Bari imdama plokšteles. - Jūs sakėte, kad kelia nerimą tam tikri jūsų pastebėti paveikslo elementai. Ar galėtumėte nurodyti konkretų šaltinį, kuriame sakoma, jog debesys reiškia savižudybę?

- Na, ne. Nėra vieno šaltinio, tai išplaukia iš daugelio tyrimų.

- Ar galite nurodyti mokslinį darbą, kuriame būtų rašoma, kad liežuvis, kyšantis iš burnos, rodo lytinę prievartą?

- Tai irgi įvairių tirtų atvejų apibendrinimas.

- Vadinasi, jūs negalėtumėte kategoriškai tvirtinti, jog dėl to, kad paveiksle yra raudona ir juoda spalva, jo autorė ketina žudytis?

- Na, ne. Tačiau devyniasdešimties iš šimto paveikslų, kuriuose šitaip panaudota raudona ir juoda spalva, autoriai buvo nusiteikę žudytis.

Bari nusišypsojo.

- Kaip įdomu.

Ji išsitraukė plakatą ir pakėlė parodyti Džordanui.

- Prieštarauju, - tuoj pat pasakė jis, eidamas prie teisėjo. - Kas čia, po galais? - paklausė Bari. - Ir kaip tai susiję su byla?

- Liaukitės, Džordanai. Tai Magritas. Žinau, kai kalba pakrypsta prie kultūros, jūs tikras bukagalvis, bet net ir jūs galite suprasti, kur aš dabar lenkiu.

Džordanas tarė teisėjui:

- Jeigu būčiau žinojęs, kad ji ketina šičia demonstruoti, po pa- raliais, Magritą, tai būčiau pastudijavęs šį klausimą.

- Ak, liaukitės, - metė Bari. - Plakatas man pakliuvo į rankas tik vakar vakare. Leiskite jus truputį sugaišinti.

- Jei tai bus panaudota kaip įrodymas, - pasakė Džordanas, - aš irgi noriu visus kiek sugaišinti. Man reikia laiko kuo daugiau sužinoti apie Magritą.

Bari maloniai nusišypsojo.

- Kai jūs taip išmanote apie meną, kol šviesitės, jūsų klientas sulauks septyniasdešimtmečio.

- Man reikia laiko Magritui, - pakartojo Džordanas. - Tikriausiai jis lankydavosi pas tą prakeiktą Froidą.

- Aš leisiu, - tarė Paketas.

- Ką leisit? - vienu balsu paklausė Bari su Džordanu.

- Aš leisiu. Džordanai, jūs kaip tik pats pakvietėte meno žinovę. Tegu Bari leidžia jai pabandyti jėgas.

Džordanui grįžus prie savo stalo, Bari įtraukė plakatą su Magrito paveikslu į įrodymų sąrašą.

- Ar jums žinomas šis paveikslas?

- Taip. Tai Magritas.

- Magritas?

- Tai belgų tapytojas, - paaiškino Sandra. - Jis yra nutapęs keletą šio paveikslo variantų. - Vernon mostelėjo į vyro su senovišku katiliuku siluetą, pilną debesų.

- Ar įžvelgiate panašumų tarp šio plakato ir paveikslo, kurį prašė panagrinėti ponas Makfi?

- Žinoma. Debesys - nors Magrito jie nėra audringi, ir jų yra ne tik akiduobėse. - Sandra nusišypsojo. - Magritą galima pamilti.

- Kai kas jau pamilo, - suniurnėjo Džordanas.

- Ar Magritas buvo gydomas? - paklausė Bari.

- Nežinau.

- Ar jis buvo gydomas, kai nutapė šį paveikslą?

- Nenumanau.

- Ar šitą nutapė kankinamas depresijos?

- Negaliu pasakyti.

Atsisukusi į prisiekusiuosius, Bari pašaipiai tarė poniai Vernon:

- Taigi jūs man sakote, jog dailės terapija nėra tikslus mokslas. Pažiūrėjusi į paveikslą jūs negalite neabejodama teigti, kad nutapiusioji tikrovišką liežuvį yra patyrusi lytinę prievartą. Arba jei ten, kur turėtų būti akys, pavaizduota audra, tai autorė linkusi žudytis. Ar tiesa, ponia Vernon?

- Taip, - pripažino psichoterapeute.

- Turiu dar kitokį klausimą, - pasakė Bari. - Per dailės terapiją jūs liepiate vaikui ar paaugliui piešti, teisingai?

- Taip. Prašome tiriamojo nupiešti namą, žmogų ar kokią scenelę.

- Ar dailės terapijos tyrimai visada remiasi piešimu?

- Taip.

- Kodėl būtinai liepiate piešti?

- Per dailės terapiją stebima, kaip žmogus kuria. Tai taip pat svarbu kaip ir užbaigtas kūrinys. Siekiama suprasti, kas žmogų kamuoja.

- Gal galite pateikti pavyzdį?

- Žinoma. Mergaitė, paprašyta nupiešti savo šeimą, nesiryžta piešti tėčio arba visai nepiešia jo apatinės kūno dalies. Galbūt tai lytinės prievartos požymis.

- Ponia Vernon, ar jūs matėte Emilę Gold, tapančią tą kaukolę?

-Ne.

- Ar jūs jai buvote nurodžiusi nutapyti autoportretą?

-Ne.

- Šis paveikslas jums dabar parodytas pirmą kartą, ir tai tikriausiai mažina galimybę daryti prielaidas?

- Turiu tai pripažinti.

- Tai ar gali būti, kad kai tapė šį paveikslą, Emilė Gold nebuvo linkusi į savižudybę ir nepatyrė lytinės prievartos... gal kaip ponas Magritas... tiesiog buvo prastai nusiteikusi?

- Taip gali būti, - atsakė Sandra. - Kita vertus, galėčiau lažintis, kad paveikslas buvo tapomas ne mėnesį ir net ne du. Išeitų pasiutiškai daug dienų su prasta nuotaika.

Bari smarkiai sučiaupė lūpas, netikėtai gavusi smūgį.

- Liudytoja jūsų.

- Grįšiu prie to paties, - tarė Džordanas, atsistojo ir priėjo prie dailės terapijos specialistės. - Jūs pasakėte poniai Delani negalinti daryti galutinės išvados, kad kuris nors iš keliančių nerimą dalykų Emilės paveiksle įrodo, jog būta lytinės prievartos ar minčių apie savižudybę. Gali būti tiesiog kitas stilius, išbandomas prieš stojant į Sorbonos universitetą. Jūsų, kaip specialistės, nuomone - kokia tikimybė, kad yra antraip?

- Gana menka. Paveiksle labai daug keistų dalykų. Jeigu būtų tik vienas kitas - varvantis laikrodis ar obuolys nosies vietoje... tada sakyčiau, kad ji pasibandė siurrealizmą. Bet savo galimybes galima atskleisti be tokių dalykų, provokuojančių dailės terapijos specialistą.

Džordanas linktelėjo, paskui priėjo prie įrodymų stalo ir atsargiai sužnybęs pakėlė plakatą su Magrito paveikslu.

- Regis, jei kas nors įrodyta šiame teisme, tai tik mano visiškas nenusimanymas, kai kalbama apie meną.

Psichoterapeute jam nusišypsojo.

- Taigi jūs tikrai mane pričiupote. Ir aš patikėsiu jumis... ir ponia Delani... kad tai Magritas.

- Taip. Jis buvo nuostabus tapytojas.