Джоди Пиколт - Susitarimas

- Ačiū, - padėkojo Džordanas ir atsisėdo.

Bari mintys sukosi ratu. Reikėjo padaryti taip, kad specialistas pasirodytų esąs skystagalvis, o ji visiškai neišmanė tos srities.

- Ką gi, daktare, - tarė ji ryžtingai, - jūs išnagrinėjote Emilės asmenybę. Ir išvardijote daug bruožų, būdingų paaugliams, linkusiems j savižudybę. - Ji paėmė savo liniuotąjį bloknotą, prirašytą pastabų. - Ar tarp jų ir nemiga?

- Taip.

- Ir ji buvo būdinga Emilei?

-Ne.

- Ar pastebėta staigių valgymo įpročių pokyčių?

-Ne.

- Ar Emilė maištavo?

- Bent jau aš to neįžvelgiau, ne.

- O kaip dėl pabėgimo?

-Ne.

- Ar buvo neramių minčių apie mirtį?

- Viešai to nesakydavo.

- Ar atrodo, kad nuobodžiaudavo arba sunkiai susitelkdavo?

- Ne.

- Ar ji turėjo priklausomybę nuo alkoholio arba narkotikų? -Ne.

- Gal buvo kokių nors nesėkmių moksle?

-Ne.

- Ar ji liovėsi rūpintis savo išvaizda?

-Ne.

- Ar skundėsi psichosomatiniais negalavimais?

-Ne.

- Ar juokaudavo apie savižudybę?

- Tikriausiai ne.

- Taigi vienintelis dalykas, dėl kurio jūs manote, kad Emilė galbūt buvo linkusi į savižudybę, tai šioks toks užsisklendimas ir prasta nuotaika. Ar tai nėra būdinga devyniasdešimt devyniems procentams moterų bent kartą per mėnesį?

Daktaras Karpadžanas šyptelėjo.

- Iš tam tikrų šaltinių žinau, kad būdinga.

- Jei Emilei dauguma tų savybių nebuvo būdingos, tai ar įmanoma, kad ji nebuvo linkusi į savižudybę?

- Įmanoma, - atsakė psichologas.

- Ir dėl kelių pasireiškusių požymių - ar galėtumėte pasakyti, kad šitoks elgesys paauglei yra normalus?

- Taip, dažnas.

- Gerai. Jūs darėte išvadas iš Emilės asmenybės aprašo, ar ne?

- Taip.

- Kas tą aprašą sudarė?

- Kaip supratau, medžiagą surinko gynybos tyrėja, ponia Damaskus. Tai kelios apklausos, atliktos jos pačios arba pareigūnų. Apklausti paauglės draugai ir artimieji.

- Pasak jūsų paties, Krisas Hartas Emilei Gold buvo artimiausias asmuo. Ar jo pastebėjimai įtraukti į aprašą?

- Na, ne. Jo niekas neklausinėjo.

- Bet juk kaip tik su juo Emilė paskutines savaites bendraudavo dažniausiai?

- Taip.

- Tai gal jis būtų galėjęs jums pasakyti, ar ji turėjo tų ypatybių, kurias mes ką tik suminėjome. Tikriausiai jis matė daugiau už visus.

- Taip.

- Bet jūs su juo nepasikalbėjote, nors jis yra geriausias informacijos šaltinis?

- Mes stengėmės spręsti be Kriso, kad išliktume visiškai nešališki.

- Daktare, ne to klausiu. Aš klausiu: ar kalbėjotės su Krisu Hartu?

- Ne, nesikalbėjau.

- Su Krisu Hartu jūs nesikalbėjote. Jis gyvas ir pasiekiamas, o su juo nė nesikalbėjote, nors jis pats geriausias, kokį turite, Emilės elgesio prieš mirtį liudytojas. Be pačios Emilės. - Bari prismeigė liudytoją žvilgsniu. - Jūs juk negalėjote apklausti Emilės, ar ne?

Kima Kenli į trumpą apklausą teisme atėjo su puošnia rytietiška suknia, numarginta gal šimtu rankyčių atspaudų.

- Ar ne šauni suknia? - paklausė pareigūno, lydinčio ją prie liudytojų pakylos. - Man ją padovanojo darželinukai.

Džordanas pasitikslino jos duomenis ir paklausė, kaip ponia Kenli susipažino su Emile Gold.

- Aš ją mokiau dailės per visus vidurinės mokyklos metus. Emilė buvo nepaprastai gabi. Jūs turite suprasti - aš, dalyko mokytoja, matau per dieną penkis šimtus vaikų. Dauguma jų tik pasirodo dailės kabinete ir palieka netvarką. Tik saujelė lieka ištikimų, iš tikrųjų prisiriša prie dėstomo dalyko. Gal tik vienas kitas iš jų turi talentą. O Emilė buvo rečiausias brangakmenis. Tokių pasitaiko gal kartą per dešimtmetį: ši mokinė ne tik mėgo dailę, bet ir žinojo, kaip išnaudoti savo gebėjimus.

- Atrodo, ji buvo nepaprasta.

- Talentinga, - patikslino Kima. - Ir atsidavusi. Visą laisvą laiką ji praleisdavo dailės kabinete. Net ir savo molbertą turėjo kabineto gale.

Džordanas sustatė keletą pareigūno atneštų tapybos darbų.

- Štai keletas paveikslų, papildysiančių įrodymų sąrašą, - pasakė jis ir palaukė, kol juos apžiūrės Bari ir nuobodžiaudamas sužymės etiketėmis teismo sekretorius. - Gal galėtumėte mums papasakoti apie šiuos darbus?

- Žinoma. Berniukas su ledinuku ant pagaliuko jos nutapytas devintoje klasėje. Dešimtos klasės paveikslas - motina su vaiku - tobulesnis. Matote, kaip pavaizduotas veidas? Ar ne tikroviškiau? Ir žmonės atrodo labiau trimačiai. Na, o trečio paveikslo personažas, aišku, yra Krisas.

- Krisas Hartas?

Kima Kenli nusišypsojo.

- Pone Makfi, - tarė, - ar jums nepanašus?

- Man panašus, - užtikrino ją Džordanas. - Bet dar yra protokolas.

- Na, tada - taip. Krisas Hartas. Šiaip ar taip, Emilė pagavo jo veido išraišką, labai tikroviškai perteikė bruožus. Beje, Emilės darbai man truputį primena Merę Kasat.

- Štai kaip, - tarė Džordanas. - Aš jau nebespėju sekti minties. Kas yra Merė Kasat?

- Devyniolikto amžiaus dailininkė, dažnai vaizduodavusi motiną su vaiku. Emilė irgi mėgo šią temą, skirdavo dėmesio detalėms ir jausmui.

- Ačiū. Vadinasi, Emilės paveikslai mokantis vidurinėje mokykloje nuosekliai tobulėjo?

- Iš esmės taip. Bet iš pradžių būdavo daug jausmo, o kai ji perėjo į dešimtą klasę, aš jau ėmiau nebesuprasti, ką ji mano apie savo vaizduojamus žmones; veikiau matydavau, ką pats žmogus mano apie savo būtį. Tokių dalykų retai tepasitaiko mėgėjų darbuose, pone Makfi. Tai profesionalumo požymis.

- Ar esate pastebėjusi Emilės stiliaus pokyčių?

- Tiesą sakant, taip. Praėjusį rudenį ji ėmėsi paveikslo, kuris smarkiai skyrėsi nuo ankstesnių įprastų darbų, ir aš tikrai nustebau.

Džordanas ištraukė paskutinį paveikslą. Stilizuota kaukolė su niūriomis akiduobėmis ir nukarusiu liežuviu sudomino prisiekusiuosius. Viena moteris tarė prisidengusi burną:

- O Dieve.

- Tokį įspūdį padarė ir man, - pasakė Kima Kenli, linktelėjusi prisiekusiajai. - Kaip matot, tai jau nebe realizmas. Tai siurrealizmas.

- Siurrealizmas, - pakartojo Džordanas. - Paaiškinkite, kas tai.

- Siurrealistinių paveikslų esate matę visi. Dali, Magritas. - Išvydusi tuščią Džordano žvilgsnį, ponia Kenli atsiduso. - Dali. Pamenate, kuris piešė varvančius laikrodžius?

- A, taip.

Džordanas žvilgtelėjo į prisiekusiuosius. Kaip ir bet kuri atsitiktinai parinktų Graftono apygardos gyventojų grupė, prisiekusiųjų žiuri būtų tikęs kontrastams tirti. Dartmuto ekonomikos profesorius sėdėjo šalia žmogaus, kuris, Džordano įsitikinimu, gyvenime nebuvo išlindęs iš savo pieno fermos Orforde. Regis, profesorius ėmė nuobodžiauti, tikriausiai puikiai žinojo, kas yra Dali. Fermeris rašėsi bloknote.

- Ponia Kenli, kada Emilė tai nutapė?

- Pradėjo rugsėjo gale. Ne visai užbaigė... mirė.

- Neužbaigė? Bet paveikslas pasirašytas.

- Taip, - liūdnai patvirtino dailės mokytoja. - Ir turi pavadinimą. Emilė aiškiai tikėjosi greit užbaigsianti.

- Kaip Emilė šį paveikslą pavadino?

Ilgu raudonu nagu Kima Kenli pavedžiojo virš kaukolės, paskui pirštas nuslinko plačiu liežuviu, akiduobėse pavaizduotais besimaišančiais debesimis ir sustojo prie autorės parašo.

- Štai, - parodė. - „Autoportretas“.

Minutę Bari Delani spoksojo į paveikslą, pasirėmusi smakrą. Paskui atsiduso ir atsistojo.

- Na, aš nelabai suprantu, - prisipažino ji Kimai Kenli. - O jūs?

- Aš nesu specialistė...

- Taip, - nutraukė ją Bari. - Nors galiu jus užtikrinti - gynyba yra vieną radusi. Tačiau man įdomu, ar jūs, Emilės dailės mokytoja, neklausėte jos, kodėl ji piešia tokius nerimą keliančius dalykus?