Джоди Пиколт - Susitarimas

- Du šoviniai? - paklausė Emilė.

Krisas kilstelėjo petį.

- Dėl visa ko, - atsakė, lyg skatindamas paklausti to, ko ir pats nelabai suprato. Dėl visa ko, jei kulka nepasiektų tikslo? Dėl visa ko, jeigu jis pajustų, kad Emilei mirus nori numirti ir pats?

Ginklas gulėjo tarp jų kaip gyvas padaras. Emilė jį paėmė, jo svoris lenkė jai riešą.

Krisas taip daug norėjo pasakyti. Troško, kad ji atskleistų jam tą baisiąją savo paslaptį. Troško melsti jos liautis. Troško jai pasakyti, kad dar galima mesti tą sumanymą, nors reikalai buvo nuėję jau taip toli, jog pats nebelabai tuo tikėjo. Todėl tik prisispaudė lūpomis prie jos lūpų, smarkiai - lyg norėtų palikti žymę, - bet burna persikreipė nuo raudos, ir jis atsitraukė nebaigęs bučinio. Visas susirietė lyg gavęs niuksą.

- Tai darau tik todėl, kad myliu tave, - pasakė Krisas.

Emilės veidas buvo sustingęs, pablyškęs nuo ašarų.

- Ir aš tai darau tik todėl, kad myliu tave. - Ji sugriebė jo ranką. - Noriu, kad laikytum mane apkabinęs.

Krisas suėmė ją į glėbį, ji smakru įsirėmė į jo dešinį petį. Jis įsiminė Emilės svorį ir gyvastį, tekančią smarkia srove, prieš atsilošdamas duoti jai vietos prisidėti ginklą prie galvos.

DABAR

1998- ųjų gegužė

Randi Andervud atsiprašė prisiekusių jų.

- Aš dirbu naktimis, - paaiškino, - o juk niekas nelaikys jūsų nemigusių tuo laiku, kai aš skaidriausios galvos. - Ji buvo ką tik baigusi trisdešimt šešių valandų budėjimą ligoninėje, kur dirbo felčere skubios pagalbos skyriuje. - Jūs mane įspėkit, jeigu nušnekėsiu, - pajuokavo. - O jei pabandysiu kam nors intubuot rašiklį, užplokit.

Džordanas nusišypsojo.

- Mes labai dėkingi, kad atėjote, ponia Andervud.

- Na, - tarė šiepdamasi liudytoja, - kas gi čia tokio - mažiau pamiegot?

Ji buvo stambi moteris, tebevilkėjo ligoninės medicinos sesers apdarą, išmargintą žaliomis snaigelėmis. Džordanas jau buvo paskelbęs, kas ji yra, - protokolui.

- Ponia Andervud, - paklausė, - ar jūs budėjote tą lapkričio septintos dienos vakarą, kai Emilė Gold buvo pristatyta į Beinbridžo memorialinės ligoninės skubios pagalbos skyrių?

- Taip, budėjau.

- Ar jūs ją atsimenate?

- Atsimenu. Ji buvo jaunutė, į tokias visada baisiausia žiūrėt. Iš pradžių ją visi apipuolė - ji patraukė visų dėmesį, vos sanitarai ją atvežė, - bet viskas pasibaigė per keletą sekundžių. Vos pasiekė reanimacijos palatą, buvo konstatuota mirtis.

- Supratau. Kas buvo paskui?

- Na, įprasta procedūra - kviesti ką nors atpažint palaikų prieš vežant į lavoninę. Mums buvo pranešta, kad jau atvažiuoja jos tėvai. Tai aš ėmiausi ją švarint.

- Švarinti?

- Įprastas dalykas. Ypač kai tokia daugybė kraujo. Artimiesiems sunkiau į viską žiūrėt. Daugiausia šluosčiau jai rankas ir veidą. Niekas mums nepasakė jos neplaut.

- Ką jūs turite galvoje?

- Policijos tyrimuos įrodymas yra įrodymas, ir palaikai turi atitikt reikalavimus. Bet policininkai, kurie atvežė, pasakė, kad savižudybė. Niekas iš policijos mums neliepė elgtis kitaip. Niekas neatvyko nei tyrimų daryt, nei nieko.

- Jūs pati nuplovėte jai rankas?

- Taip. Atsimenu, ji turėjo dailų aukso žiedelį - kaip tie keltiški mazgai, žinot?

- Ir kada jūs išėjote iš reanimacijos vienutės?

- Kai atėjo merginos tėvas atpažinti palaikų.

Džordanas nusišypsojo liudytojai.

- Ačiū. Klausimų nebeturiu.

Kaip Džordanas ir tikėjosi, Bari Delani atsisakė kryžminės apklausos. Nedaug ko būtų galėjusi paklausti, antraip jos pagrindinė liudytoja, detektyve Maronė, būtų virtusi savimi patenkinta kvaile. Taigi Džordanas pakvietė liudyti daktarą Linvudą Karpadžaną. Žiūrėdamas į tą vyriškį, nusprendė turįs įteikti Selenai didelę puokštę rožių, - už tai, kad jį surado.

Prisiekusieji negalėjo atitraukti nuo jo akių. Daktaras Karpadžanas priminė Kerį Grantą pačiame jėgų žydėjime - žilstelėję plaukai, susiraitę prie smilkinių, išpuoselėtos rankos, regis, vertos visiško jūsų pasitikėjimo, ką jau kalbėti apie tradicines vertybes. Įpratęs būti dėmesio centre, jis nesivaržydamas įsitaisė ant liudytojų pakylos.

- Jūsų kilnybe, - pasakė Bari, - norėčiau į jus kreiptis.

Paketas pamojo teisininkams prieiti. Džordanas kilstelėjo antakį - laukė, ką pasakys Bari.

- Dėl apeliacijos. Mes ir vėl prieštaraujame dėl šio liudytojo.

- Ponia Delani, - tarė teisėjas, - aš jau esu apsisprendęs dėl jūsų prašymo prieš teismą.

Bari žengė atgal prie savo suolo, ir Džordanas ėmė klausinėti daktaro Karpadžano apie jo kompetenciją, toliau stebindamas prisiekusiuosius.

- Daktare, ar su daug paauglių esate dirbęs?

- Su tūkstančiais, - atsakė daktaras Karpadžanas. - Tikrai ne mažiau.

- Kiek iš jų buvo linkę į savižudybę?

- Ak, esu konsultavęs per keturis šimtus paauglių, kurie buvo linkę žudytis. Žinoma, neskaičiuojant tų istorijų, kurios aprašytos trijose mano knygose šia tema.

- Tai jūs esate paskelbęs savo atradimus?

- Taip. Be knygų, esu skelbęs mokslinius darbus leidiniuose Journal of Counseling and Clinical Psychology ir Journal of Abnormal Child Psychiatry.

- Mes toli gražu taip neišmanome paauglių savižudybių problemos kaip jūs. Ar galėtumėte mums suteikti bendrą supratimą apie šio reiškinio ypatybes?

- Žinoma. Paauglių savižudybės yra kelianti nerimą, kasmet vis besiplečianti epidemija. Paaugliui savižudybė - tai ryžto ir nevilties samplaika. Paaugliams labiausiai reikia pripažinimo. Visas paauglio pasaulis sukasi apie jį patį. Na, įsivaizduokite susirūpinusį paauglį, turintį problemą. Tėvai jo nesiklauso, nes arba nenori pripažinti, kad jų vaikas prislėgtas, arba tiesiog neturi laiko. Taigi paauglys galvoja: ak, taip? Na, tai pažiūrėkit, ką aš padarysiu. Ir nusižudo. Jis negalvoja, kad bus miręs. Jis galvoja apie savižudybę kaip apie būdą išspręsti problemą, atsikratyti skausmo ir kartu pareikšti: štai šitaip! Viskas drauge.

- Ar yra tyrinėtas procentinis santykis, kiek žudosi vaikinų ir merginų?

- Merginos bando nusižudyti triskart dažniau nei vaikinai, bet vaikinams daug dažniau pavyksta.

- Tikrai? - Džordanas apsimetė nustebęs. Iš tikrųjų tai jie su daktaru Karpadžanu jau prieš savaitę valandų valandas derino šį liudijimą, ir gerasis daktaras jau nebūtų galėjęs pasakyti nieko tokio, kad jį nustebintų. - O kodėl?

- Na, merginos dažnai griebiasi ne tokių veiksmingų priemonių. Nuodijasi tabletėmis, anglies monoksidu - tam reikia ilgo laiko, taigi dažnai savižudės randamos gyvos ir nuvežamos į ligoninę. Kartais jos pjaunasi riešus, tačiau daugiausia raižo ranką skersai, nesuprasdamos, kad greičiausias būdas numirti - durti vertikaliai išilgai arterijos. O vaikinai labiau linkę žudytis šaunamuoju ginklu arba pasikarti. Abu būdai greiti, mirtis ištinka nespėjus išgelbėti gyvybės ar sulaikyti nuo to veiksmo.

- Supratau, - tarė Džordanas. - Ar galima išskirti tam tikrą tipą paauglių, labiau už kitus linkusių žudytis?

- Čia įdomus dalykas, - atsakė daktaras Karpadžanas blizgančiomis mokslininko akimis. - Vienodai linkę į savižudybę ir skurstantys paaugliai, ir turtingų tėvų vaikai. Socialinė ekonominė padėtis nieko nelemia.

- Ar jiems nėra būdingas tam tikras elgesys, kuris mus įspėtų: ei, tas vaikinukas ketina nusižudyti!

- Depresija, - tiesiai rėžė Karpadžanas. - Paprastai ji tęsiasi keletą metų. Nors viskas gali įvykti ir gana greitai, per kelis mėnesius. Pačią savižudybę dažnai paskatina koks nors konkretus įvykis, kartu su depresija tai ima atrodyti visai nebepakeliama.