Джоди Пиколт - Susitarimas

- Kaip sakiau, šis paveikslas visai kitoks negu ankstesni darbai. Ir ji sakė, kad taip jautėsi tapydama.

Bari ėmė žingsniuoti pirmyn atgal priešais liudytojų pakylą.

- Ar dailininkams nėra įprasta bandyti įvairius raiškos būdus ir stilius?

- Na, ne.

- Ar Emilė nėra bandžiusi jėgų skulptūros srityje?

- Kartą bandė, trumpai, dešimtoje klasėje.

- O keramikos?

- Truputį.

Bari pritariamai linktelėjo.

- O kaip dėl akvarelės?

- Bandė, bet jai labiau patiko aliejus.

- Tačiau retkarčiais Emilė nutapydavo ką nors jai nebūdinga?

- Žinoma.

Bari lėtai priėjo prie portreto su kaukole.

- Ponia Kenli, kai Emilė pirmą kartą ėmėsi akvarelės, ar nepastebėjote kokių nors jos elgesio pokyčių?

-Ne.

- O kai pamėgino skulptūrą?

-Ne.

Bari kilstelėjo paveikslą su kaukole.

- O kai ji tapė šį paveikslą, ponia Kenli, ar elgėsi kitaip nei visada?

-Ne.

- Klausimų nebeturiu, - pasakė Bari ir padėjo paveikslą ant įrodymų stalo drobe į apačią.

Teismo rūmų vestibiulyje buvo pristatyta kėdžių, jos tarsi jungė dvi teismo sales. Paskirtomis dienomis ten sėdėdavo suirzę advokatai, laukiantys kaltinimo pateikimo, arba liudytojai, įspėti nesikalbėti tarpusavyje. Dvi dienas Maiklas su Melane sėdėjo viename vestibiulio gale, Guste kitame. Tačiau šiandien Melanė turėjo būti įleista į teismo salę, nes jau liudijo. Guste sėdėjo įprastinėje vietoje, veltui stengdamasi įsigilinti į laikraštį ir nekreipti dėmesio, kai įeis Maiklas.

Jam atsisėdus greta ji sulankstė laikraštį.

- Tau nederėtų, - pasakė.

- Ko nederėtų?

- Sėdėt šičia.

- Kodėl? Kol nešnekam apie bylą, nieko blogo.

Guste užsimerkė.

- Maiklai, mudu kvėpuojam tuo pačiu oru, jau ir tai susiję su byla. Ir kad tu esi tu, o aš esu aš.

- Ar buvai susitikusi su Krisu?

- Ne, važiuosiu vakare. - Guste nusisuko, paskui paklausė: - O tu?

- Kažin, ar būtų gerai. Juk šiandien liudiju.

Guste šyptelėjo.

- Keistai supranti moralę.

- O kaip turėčiau suprast?

- Niekaip. Tiesiog tu liudiji gynybos pusėje. Krisas turėtų pats tau padėkot.

- Visai teisingai. Aš liudiju gynybos pusėje. Ir vakare tikriausiai eisiu prisigert, kad pamirščiau ką padaręs.

Guste atsigręžė visu kūnu.

- Nereikia, - pasakė, uždėjusi ranką jam ant plaštakos.

Abu sužiuro į tą ranką, skleidžiančią šilumą. Maiklas uždengė ją savąja.

- Tai gal nueikim kur nors kartu? - paklausė.

Guste papurtė galvą.

- Turiu nuvažiuot į kalėjimą, - švelniai tarė. - Dėl Kriso.

Maiklas nukreipė žvilgsnį į šalį.

- Tu teisi, - tarė ramiai. - Tu turi elgtis taip, kaip geriau tavo vaikui.

Jis atsistojo ir nuėjo per vestibiulį.

- Ponia Vernon, - tarė Džordanas, - jūs esate dailės terapijos specialistė.

- Taip.

- Gal jūs galėtumėte man pasakyti, kas tai yra? - Jis žavingai šypsojosi. - Čia, Naujajame Hampšyre, dailės terapijos specialistų ne itin daug.

Sandra Vernon buvo atskraidinta iš Berklio. Įdegusi, trumpais platinos spalvos plaukais, Kalifornijos universiteto filosofijos daktarės laipsnį turinti psichologė.

- Na, mes dirbame psichinės sveikatos srityje. Paprastai žmonės mus kviečiasi, ir mes duodame nurodymų. Paprašome tiriamojo nupiešti ką nors konkretaus, pavyzdžiui, namą, medį, žmogų. Ir remdamiesi tuo, ką jis nupiešė, kokiu stiliumi nupiešė, galime apibūdinti jo psichologinę savijautą.

- Tiesiog neįtikima, - pasakė Džordanas, nuoširdžiai susižavėjęs. - Jūs galite pažvelgę į piešinį pamatyti, kas darosi žmogaus galvoje?

- Žinoma. Jei vaikas labai mažas, neranda žodžių ką nors paaiškinti, mes galime atskleisti, ar jis nepatiria seksualinio arba fizinio smurto ir panašiai.

- Ar esate tyrusi paauglius?

- Esu.

Džordanas iš už nugaros tyčia uždėjo ranką Krisui ant peties.

- Ar esate tyrusi paauglių, kankinamų sunkios depresijos, linkusių į savižudybę?

- Taip.

- Ar pažiūrėjusi į paauglės paveikslą galite rasti užuominų apie lytinę prievartą ar polinkį žudytis?

- Taip, - atsakė Sandra. - Paveiksluose kartais atsispindi neįsisąmonintos emocijos, slopinamos, per daug padrikos, kad atsiskleistų kaip nors kitaip.

- Vadinasi, jei mergaitė neatsiskleidžia, jūs galite pažiūrėjusi į vieną iš jos paveikslų įžvelgti didžiulį sukrėtimą jos gyvenime?

- Tikrai taip.

Džordanas priėjo prie įrodymų stalo ir paėmė paveikslą - Emilės dešimtoje klasėje nutapytą motiną su vaiku.

- Kaip apibūdintumėte asmens, kuris nupiešė šį paveikslą, dvasinę būseną?

Sandra išsitraukė iš kišenės akinius - „katės akis“ - ir užtupdė ant nosies.

- Na, tai tvirto, gerai prisitaikiusio žmogaus darbas. Veidas ir rankos natūralių proporcijų. Paveikslas realistinis. Regis, nėra nieko neįprasto, nenormalaus. Šviesios spalvos.

- Ačiū. - Džordanas paėmė paveikslą su kaukole. - O kaip dėl šito?

Sandra Vernon kilstelėjo antakius.

- Na, čia visai kitaip.

- Sakykite, ką jūs čia įžvelgiate?

- Gerai. Visų pirma, tai kaukolė. Manyčiau, nerimaujama dėl artėjančios mirties. Dar daugiau pasako tai, kaip parinktos spalvos - raudona ir juoda, - daugeliu dailės terapijos tyrimų pagrįsta išvada, kad tai užuomina apie savižudybę. Dar debesuotas dangus. Debesis arba lietų žmonės piešia tada, kai yra prislėgti ar mąsto apie savižudybę. .. tačiau dar didesnį nerimą kelia tai, kaip nupiešti debesys ten, kur turi būti akys. Akys atspindi žmogaus mintis. Sakyčiau, sumanymas nutapyti akiduobėse besikaupiančią liūtį įtikinamai rodo, kad galvoje sukasi mintys apie savižudybę.

Ji pasirėmė ant liudytojų pakylos turėklo.

- Ar galima... Ar galėtumėte prinešti arčiau?

Džordanas prinešė paveikslą arčiau - tarp Sandros ir teisėjo.

- Taip pat kelia nerimą kai kurios paveikslo detalės. Tai siurrealizmas...

- Ar tai turi kokios nors reikšmės?

- Ne visai, ne. Tačiau kompozicija, detalių derinimas - turi. Nors kaukolė plika, nutapytos ilgos puikios blakstienos ir labai tikroviškas liežuvis, kyšantis iš burnos. Šie dalykai įspėja apie lytinę prievartą.

- Apie lytinę prievartą?

- Taip. Nukentėjusieji nuo prievartos vaizduoja liežuvį, blakstienas, pleišto pavidalo objektus. Taip pat diržus. - Sandra prisimerkusi tyrinėjo paveikslą. - Kaukolė tarsi sklendžia dangumi. Paprastai sklendžiantį kūną be rankų arba atskirtą galvą piešia žmonės, nesi- jaučiantys galį patys tvarkytis gyvenimą. Kitaip tariant, jų kojos nesiremia į žemę, taigi jie negali pabėgti nuo to, kas neduoda ramybės.

Džordanas grąžino paveikslą ant įrodymų stalo.

- Ponia Vernon, jeigu būtumėte pamačiusi šį paveikslą darbe, ką būtumėte rekomendavusi dailininkui?

Sandra Vernon papurtė galvą.

- Būčiau labai susirūpinusi dėl jo psichikos būklės, ypač dėl depresijos ir net polinkio į savižudybę. Būčiau rekomendavusi kreiptis į psichoanalitiką.

Melanė sukrutėjo suole. Šiandien jai buvo leista klausytis liudijimų, nes jos pačios, kaip liudytojos, užduotis jau buvo atlikta. Iš visų liudytojų, kurių atidžiai klausėsi, moteris iš Berklio turbūt labiausiai Melanę nuliūdino. Liežuvis. Blakstienos. Pleišto pavidalo objektai.

Įspėjimai. Lytinė prievarta.

Susinėrusi ant kelių rankas, Melanė aiškiai prisiminė, kaip lietė Emilės dienoraštį, rastą sieninėje spintoje už patrūnijusios plokštės. Kurį davė praryti liepsnai.

Kurį perskaitė iki galo.