Джоди Пиколт - Susitarimas

Krisas šyptelėjo.

- Turit galvoj - kitoks nei dabar, kai visai sušvelnėjot.

- Oho, - atsiliepė Džordanas, pakėlęs ranką prie kameros grotų. - Ar tik nepradedi manim abejot, a? - Krisui nieko neatsakius, prunkštelėjo. - Ak tu, mažatiki.

Krisas pakėlė akis surimtėjęs.

- Aš ne mažatikis. Tik nelabai numanau, kuo tikėti. - Nebaigtą valgyti sumuštinį jis susuko į foliją ir išmetė. - Kas bus, jeigu būsiu pripažintas kaltu?

Džordanas atrėmė jo žvilgsnį.

- Tada turėsi išklausyt nuosprendį. Ir juo remiantis būsi nugabentas į Konkordą.

Krisas linktelėjo.

- Taigi.

- Ne. Mes nuosprendį apskųsim.

- Tai gali tęstis be galo ir niekur nenuvest.

Džordanas pažvelgė į sumuštinį, staiga įgavusį pjuvenų skonį, ir nieko neatsakė.

- Žinote, juokinga, - tarė Krisas. - Jūs nenorit iš manęs atvirumo. O aš iš jūsų noriu tik atvirumo. - Jis nusigręžė ir ėmė braukyti nykščio nagu per kameros grotas. - Vargu ar kuris nors iš mūsų labai džiaugiasi tuo, ką turi.

- Krisai, nežadinsiu tuščių vilčių. Tačiau dar turi duoti parodymus du geriausi tavo liudytojai.

- Ir kas tada, Džordanai?

Advokatas pažiūrėjo į jį visiškai tuščiomis akimis.

- Nežinau.

***

Pavakare einant liudyti Stefanei Niuel pasigirdo lengvas klegesys. Kažkas iš paskutinės eilės sviedė supuvusį pomidorą ir pataikė tiesiai į jos palaidinukę. Suriko: „Žmogžudė!“ - ir išbėgo pro duris.

Po pertraukėlės, per kurią Stefanė gavo švarią palaidinukę ir buvo iškviesta policija sutramdyti nedidelio abortų priešininkų išpuolio, teismas pratęsė darbą. Dar iki Stefanės Niuel liudijimo prisiekusieji buvo padarę išvadą, kad Emilė Gold į šeimos planavimo kliniką ėjo apsisprendusi pasidaryti abortą.

- Aš buvau Emilės konsultantė.

- Ar turite pacientės kortelę? - paklausė Džordanas.

- Taip.

- Kada susitikote su Emile?

- Pirmą kartą - spalio antrą.

- Ką veikėte?

- Tai buvo įvadinis pokalbis. Papasakojau Emilei apie nėštumo testo rezultatus ir apie galimybę rinktis.

- Kada įvyko jūsų antras susitikimas?

- Spalio dešimtą. Mes reikalaujame prieš abortą dar atvykti į konsultaciją ir kartu sumokėti už operaciją. Paklausiame, ar kas nors atvyks paremti moters, kai atliekama procedūra.

- Pavyzdžiui, vaikelio tėvas?

- Taigi. O jeigu tai paauglė - tėvai. Emilė pasakė, kad tėvai jos nepalaikys, kad vaiko tėvas nieko nežino ir kad ji jam nesakys.

- Ir ką jūs?

- Pasakiau, kad tėvui pranešti derėtų, nebent ją galėtų paremti kas nors kitas.

- Kada judvi vėl susitikote?

- Spalio vienuoliktą. Tą dieną buvo numatytas abortas. Konsultantės pareiga - teikti pagalbą prieš procedūrą, ją atliekant ir po jos.

Džordanas priėjo prie prisiekusiųjų.

- Ar abortas buvo atliktas?

- Ne, Emilė kažko susijaudino ir nusprendė procedūros atsisakyti.

Džordanas abiem alkūnėmis pasirėmė ant turėklo.

- Ar tai pasirodė keista?

- O, ne. Taip nutinka gana dažnai. Ir atsisakoma paskutinę akimirką.

- Ką darėte, kai ji nusprendė nenutraukti nėštumo?

Stefanė atsiduso.

- Patariau pasakyti tėvui.

- Ir ką ji?

- Ji susijaudino dar labiau, ir lioviausi apie tai kalbėjusi.

- Ponia Niuel, kada matėtės su Emile Gold paskutinį kartą?

- Lapkričio septintos popietę, prieš pat jos žūtį.

- Ko tą dieną susitikote?

- Buvome iš anksto numačiusios susitikti.

- Ar tą dieną Emilė Gold dėl ko nors jaudinosi?

- Prieštarauju, - pareiškė Bari. - Išvedžiojimai.

- Prieštaravimas atmestas, - pasakė Paketas.

- Ar Emilė Gold jums pasirodė susijaudinusi? - paklausė Džordanas.

- Net labai, - atsakė Stefanė.

- Ar pasakė jums, dėl ko?

- Ji pasakė, kad nebėra iš ko rinktis. Nežinojo, ką daryti su vaikeliu.

- Ką jai patarėte?

- Pakartojau, kad derėtų pasikalbėti su tėvu. Gal jis labiau ją palaikytų, negu ji mano.

- Kiek laiko judvi kalbėjotės apie tai, ar verta pasakyti tėvui? - pasidomėjo Džordanas.

- Beveik visą susitikimą... valandą.

- Kaip manote, ar išeidama ji buvo apsisprendusi pasakyti?

- Ne. Jokie mano žodžiai neprivertė jos apsigalvoti.

- Ar per penkias savaites, kol judvi susitikinėjote, Emilė nors kartą buvo sudvejojusi?

-Ne.

- Ar turite nors kokį pagrindą spėti, gal ji apsigalvojo po to paskutinio susitikimo?

- Ne, tokio pagrindo neturiu.

Džordanas atsisėdo.

- Liudytoja jūsų, - pasakė.

Bari priėjo prie liudytojų pakylos.

- Ponia Niuel, jūs buvote susitikusi su Emile lapkričio septintą?

- Taip.

- Kuriuo metu?

- Jai buvo paskirta ketvirtą valandą. Nuo ketvirtos iki penktos.

- Ar žinote, kad Emilė Gold mirė tą vakarą tarp vienuoliktos ir vidunakčio?

- Taip.

- Nuo penktos iki vienuoliktos yra, paskaičiuokime... - Bari pasitapšnojo smakrą. - Šešios valandos. Ar tas valandas jūs buvote su Emile?

- Ne, nebuvau.

- Ar kada nors matėte Krisą?

-Ne.

- Ar dalyvavote kokiame nors jųdviejų pokalbyje per šešias valandas iki Emilės mirties?

-Ne.

- Ponia Niuel, ar įmanoma, kad Emilė pagaliau vis dėlto nusprendė pasakyti Krisui apie vaikelį?

- Na... manau, įmanoma.

- Ačiū, - pasakė kaltintoja.

Maiklas Goldas nuėjo prie liudytojų pakylos su visu pasmerktojo įsijautimu. Akių nenuleido nuo teisėjo, tyčia nežiūrėjo į Melanę iš kairės ir Džeimsą Hartą iš dešinės. Vos atsisėdo, ranką uždėjęs ant Biblijos, pažvelgė į Krisą. Ir pagalvojo: stengiuosi dėl tavęs.

Širdies gilumoje jis negalėjo įsivaizduoti Kriso, žudančio jo dukterį. Net jei kaltintojai būtų parodę rūkstantį ginklą Kriso rankoje, jam būtų buvę sunku patikėti. Vis dėlto galvoje tūnojo menka abejonė, galinti įgauti baisingą mastą. O iš kur tu žinai? Ir juk nežinojo. Nežinojo niekas, išskyrus Krisą ir Emilę, ir galbūt Krisas padarė neįtikimą dalyką. Štai kodėl Maiklas nesakys Džordanui Makfi to, ko šis nori.

Maiklas su Džordanu buvo susitikę vieną vakarą prieš keturias dienas aptarti liudijimo.

- Jeigu tiesiai pasakysite prisiekusiesiems, kad Krisas nežudė jūsų dukros, - aiškino Džordanas, - tai jis turės galimybę išsikapstyti.

Maiklui teko mandagiai sutikti apie tai pagalvoti. O kas, jeigu? - klausinėjo tylus balselis. Kas, jeigu...

Jis stebeilijo į vaikiną, kurį mylėjo jo dukra. Kuris su ja buvo pradėjęs vaiką. Ir tylomis atsiprašinėjo dėl to, ko nepasakys.

- Pone Goldai, - ramiai tarė Džordanas, - ačiū, kad šiandien esate čia. - Maiklas linktelėjo. - Tikriausiai keista liudyti gynybos pusėje. Juk šis teismas yra dėl nužudymo ir teisiamasis kaltinamas nužudęs jūsų dukterį.

- Taip.

- Ar galima jūsų paklausti, kodėl nusprendėte liudyti gynybos pusėje?

Maiklas apsilaižė lūpas, smegenys ėmė mašinaliai ieškoti atsakymo, surepetuoto su Džordanu.

- Todėl, kad pažįstu Krisą kone taip pat gerai kaip pažinau savo dukrą.

- Aš klausinėsiu trumpai, pone Goldai, ir pasistengsiu kuo mažiau jus skaudinti. Kaip apibūdintumėte savo santykius su Emile?

- Aš jai buvau labai artimas. Ji buvo mano vienturtis vaikas.

- Papasakokite mums apie Krisą. Kaip su juo susipažinote?

Maiklas žvilgtelėjo į Krisą, sėdintį labai ramiai.

- Pažįstu jį nuo jo gimimo dienos.

- Koks buvo Kriso ir Emilės amžiaus skirtumas?

- Trys mėnesiai. Tiesą sakant, Kriso motina padėjo pagimdyt Emilę... Aš truputį pavėlavau. Kai atėjau, Krisas jau buvo palatoje su mano dukra.